Iš etiudų albumo

AUDRIUS MUSTEIKIS

Nilas Nilas

Žurnalisto pasaka

Sielos grynuoliai ir yra sunkiausiai išnarpliojami kazusai. Jie plasnoja ten, kur garsas sveikina liniją, spalvingos dėmės gražiai lygiuoja penklinėse ir žvaigždė žvaigždei sako ei.

Kaip antai ne šios žemės dvasia Liudas Truikys (LT), įdvasintų žaidimų žaidėjas. Bet nė viena iš šių priežasčių nekliudė jam pavydėtinai sumaniai ir sukriai lipdyti žemės gyvenimą kaip kregždės lizdą – ant aukšto kalno, netoli stoties.

Padangių kregždutė nusileido į žemės purvą, kad iš jo sukrėstų savo pasaką, kur garsas smelkia linijas, kur linguoja sopranai, o daiktai ir daikčiukai nėra vien grynosios idėjos.

LT apsigobė ne menkesne prabanga nei Maironis. Apsistatė kaip Pliuškinas – rodos, taip sakoma.

Pokariu vaikiščiai į jį kaip į retą eksponatą svaidydavo akmenukus. Jis iš tiesų buvo iš kitų sferų, gryna dvasia. Ir dar niekad visi jo rytietiški niekučiai neatrodė tokie beprasmiai. Visi kailiniai, visas tas įvaizdis.

Kilimo juk neatsikąsi. Negurkštelėsi. O gal vis dėlto jis sriūbteldavo – Nilo vandens. Nebijojo.

Vaistažolių arbatos baiminosi, kad toji neišklibintų vaizdinių, nesudrumstų galių, nepertrauktų žvaigždės, tariančios kitai magiškąjį ei. O rytietiški niekalai neklibina, nedrumsčia. Jie privalo būti – kad būtų tik niekai, niekučiai.

Vaikiščiai žinojo, kad aplink tą keistuolį spiečiasi Nilo gyvačiukės, sruvena smilkalų srovelės, vėduoja stručio plunksnų vėduoklės.

Jis ilgai ilgai rinkdavosi. Ir išsirinkdavo – Verdi, vėl Verdi. Kad tekėtų Nilas.

Ir Nilas tekėjo, ir smuikai vinguriavo panašiai vingriai.

Jis Violetai išpūtė suknelę kaip balioną, iki keistumo. Ir Violeta tapdavo auka. Ir Toska tapdavo. Visos jos tokios.

Užaugę vaikiščiai ims šį tą nusimanyti ir apie muziką, ir apie niekučius. Taip, jie svarbūs. Užaugę jie netgi svajos apie namų ant aukšto kalno penklines. Ir susimąstys, kaip smuikai moduliuoja abiejų – Aidos ir Amneris – sielvartą. Nusimanys netgi apie grynąjį protą ir grynąją dvasią.

Supras, kaip visos tos moterys troško teisingumo. Aida, Violeta, Toska. Gal net taip pat kaip jie – svaidydami akmenukus.

P. S. Kažkaip panašiai – raizgiai – pasakojo vienas anų vaikiščių, seniai užaugęs ir jau nusenęs. Jis keletą kartų pavartojo žodį keistas, keistuolis. Jis pats buvo atgailaujantis keistuolis. Bet keisčiausia yra žurnalisto dalia. Amžinas „gyventi, kad papasakotum“, amžinas „gyvenk ir neužmiršk“, amžini varlės optimistės judesiai pieno puodynėje.

Moterų litanija

Vienos vafliai, pirkti Minske, iškepti mieste, kur nusižudė Marina Cvetajeva.

Vafliai skanūs, iškepti su meile ir konservantais, visko netgi per daug.

Vafliai Vienos, bet primena florentietiškas naktis, kurias reikia išsiaiškinti.

Tuojau!

Per spiritizmo seansus, pavasarį, iš poetų dažniausiai ateina Marinos C. ir Salomėjos N. sielos.

Žodingos, pilnos ištarmių, pamokymų ir išaiškinimų.

Jos ir tose erdvėse rašo.

Tik truputėlį prasčiau.

Paprasčiau, aiškiau, naiviau. Tiesą sakant, daug prasčiau.

Bet aiškumas – ant keistų aistrų ir laikosi pasaulis – visiems neprošal.

Andrius Surgailis. Iš ciklo "Šviesa"

Mano mylimiausias bulgaras

Tegu nepaaiškėja, kad iš tiesų jis atvažiavęs iš Kalnų Karabacho. Tegu nepaaiškėja, kad romanų siužetus aš sugadinu – sunaudoju etiudams. Etiudams!

Šitas – apie tai, kaip mes skynėme rožių žiedpumpurius. Taip taip, Bulgarijos rožių. Vis mažiau kas jas augina. Pasaulis nyksta ir traukiasi ir vis mažiau kas ryžtasi saugoti jo pilnumą. Mano bulgaras toks. Teisusis! Būtų vienas iš Sodomos / Gomoros teisuolių (keistuolių) trejeto.

Rožių spygliai duria į erdvę ir ji nebesitraukia, sklinda į aukštį ir plotį.

Jau neprisimenu, kuris pirmas prajukom: jei rožė yra rožė yra rožė, tai ją auginti yra oi kaip yra sunku.

Sunki ankstybė, sunku, nes spygliai spygliai kaip vinys vinys vinys… Kas visą pavasarį tampo savo ir svetimas naštas po spyglių tirštumyną, tam turėtų būti atleidžiamos net Sodomos / Gomoros keistenybės.

O aliejaus nori visi.

Juk juo sutepami išsiderinę širdžių mechanizmai. Po visų darbų. Pliusai sujungiami su minusais.

Mano bulgaras kilsteli pintinę, sujuoduoja bamba, suraudonuoja piratinės „Hugo Boss“ trumpikės. Tikrai nieko daugiau.

Senutė rožyno savininkė verda ir kepa. O deserto bus tiekiamas rožių lukumas. Ak, sakau, aš pažinau pusę Bulgarijos. Senutė savininkė mįslingai šypsosi, mįslingai murma: Orfėjas buvo bulgaras…

Gželės keramika

Pripuoliau prie lentynų ir išsirinkau vieną brangiausių daiktų – blyninę.

Per Užgavėnes prasiverš ilgesys ir aukšti aikštingi balsai apteps blynus kaip balzamas. Padažas.

Bet aš dar nežinau, dar tarp lentynų. Kalnai blynų kada nors apsivys apie taliją ir žemė dar labiau trauks, tas meilus molis.

Šventė, kuri ne visada su tavimi.

Nuo lentynų reiks nusisukti ir su brangiais ryšuliais bildėti tolyn, atgal.

Žemės syvų pasaka. Bet kada nors aš imsiuos darbuotis ir dėl dangaus pilietybės.

Pasaka apie karštį, bet kada nors dar paseksiu baladę apie vaistingą vėsą.

Į Žirmūnus taip toli

Nušvilpavo besipuikuojantys vaikinai, nukniaukė besipjaunančios katės. Tylu. Vargšė mano eisena. Ir ji subyrės, išsitrins, nusiplaus. Nuo visų paviršių. Nuo Žirmūnų. Naktis. Miega mikrorajonas ir mano namas ant smėlio. Mano triumfo bokštas, širdies lobynas. O, jei galėčiau gyventi iš naujo. Negailėčiau palangių pomidorams. Negailėčiau panagių nuo balandžio iki spalio kišti į dirvą. Tai, ką sakau, yra tikra tiesa. Sukčiau ir sukčiau šiltadaržių rylą. Ir pastebėčiau viską, ko neparodo pavasaris.

A. Mickevičiaus slėnyje

A. Mickevičiaus muziejuje Vilniuje buvau apkaltintas, kad kalbu su lenkišku akcentu.

Aukštaitis nuo Tauragnų! Bet, matyt, tai dėl A. Mickevičiaus.

Kad būčiau jo vertas. Arba dėl kitų įtartinų priežasčių.

A. Mickevičiaus slėnyje Kaune iškilo pavojus paklysti dėl rūko.

Nuo jo sudrėko garbanos. Blogas berniukas. Blogos garbanos.

Viena Girstupio žibuoklė rausva kaip muilo burbulas.

Kita balta albinosė. Laumių išauginta įpinti į garbanas.

Teks pabūti tuo Faunu. Eilė atėjo. Prisiartino tyliai.

Kaip grobti Džildos slenkančių niekšų choras.

Tyliai tyliai, kaip Nemunėlis kad teka.

Žibuoklės ir garbanos – tarsi iš medalionų. Marilės abrozdėliai.

– Kam tos žibuoklės?

– Kalbai nukreipti.

– Kam tas rūkas?

– Poetams įkvėpti.