Andrejus Zviagincevas: „Mes nepastebime mūsų visuomenę ištikusios neregimos katastrofos“

Rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo (g. 1964) vaidybinis filmas „Jelena“ (2011) nuskynė beveik visus įmanomus laurus Rusijoje ir gavo 2011 m. Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ specialųjį žiuri prizą. Šiame interviu kino režisierius dalijasi mintimis ne tik apie „Jelenos“ sugestijas, bet ir apskritai apie padėtį (taip pat ir politinę) savo šalyje. Pokalbį spaudai parengė Jelena Ryžova. Interviu laikraštyje „Novyje izvestija“ skelbtas 2012 m. kovo 16 d.

 

– Ėjote į rinkimus? (Turimi omeny 2012 m. kovą vykę Rusijos prezidento rinkimai – vert.)

– Taip. Galima sakyti, pirmą kartą gyvenime. Politikai visąlaik buvau abejingas. O ir dabar, pasibaigus vadinamiesiems rinkimams, mane ir vėl apėmė ta pati abejingumo būsena.

– Kaip žiūrite į tai, kad kai kurie jūsų kolegos per rinkimų kampaniją buvo įtraukti į politinių aistrų sūkurį ir viešai palaikė tam tikrus kandidatus?

– Aš užjaučiu žmones, kuriems teko tame dalyvauti. Užjaučiu, nes suprantu, kad daugumos jų padėtis nėra nepriklausoma. Kai esi atsakingas už įstaigą, didelį kolektyvą ir pan., sunku būti laisvam.

– O jūs nemanote, kad kai kas iš jų tai darė nuoširdžiai?

– Galbūt aš idealistas, bet man visada atrodė, kad egzistuoja kažkoks nerašytas, pavadinkim, garbės kodeksas žmonių, kurie užsiima menu, kultūra, žmonių, save vadinančių inteligentija. Valdžia visąlaik bus neteisinga vienos ar kitos žmonių grupės atžvilgiu, ir žmogus, besivadovaujantis sąžine, visada turi atminti, kad jo balsas privalo būti ir likti – tegu tai skamba patetiškai – engiamųjų balsu. Visada turi būti su mažuma, o dar geriau – vienas. Kaip sąžiningas žmogus gali palaikyti tuos, kurie švaistosi guminėmis lazdomis ir talžo jomis savo tėvynainius? Pritarti tokias priemones taikančiai valdžiai, o paskui eiti į repeticiją ir giedoti „Mesiją“, klausytis sferų muzikos? Abejotina pozicija.

– Čia esama kažkokio prieštaravimo. Pvz., Václavas Havelas – garsus vardas, laisvės įsikūnijimas – tapo Čekoslovakijos prezidentu…

– Skaičiau jo žymiąją esė, moralinį Havelo imperatyvą. Iš teksto matyti, kad tai kultūros, sąžinės, o ne valdžios žmogus. Gal ir esama kažkokio nesusipratimo, kad jis tapo valstybės vadovu. Bet į nesusipratimo pinkles buvo patekę daugelis. Tarkim, Markas Zacharovas (rusų teatro ir kino režisierius, profesorius – vert.) prieš daug metų interviu aiškino, kodėl tapo liaudies deputatu. Visiškai nuoširdžiai – tai buvo akivaizdu – kalbėjo apie permainų galimybę, tikėjo tuo. Beje, tada, kaip ir, manau, atšilimo laikais, daug kas tikėjo, kad viskas įmanoma ir kad gyvenimas pasikeis. Tačiau netrukus tie žmonės paliko parlamentą, supratę, kad profesionali politika – ne jiems.

Kadras iš A. Zviagincevo filmo Jelena (2011)

Kadras iš A. Zviagincevo filmo Jelena (2011)

– Išeitų, kultūrininkai dabar lipa ant to paties grėblio. Esama XX a. paskutinio dešimtmečio patirties, kai nusivylusieji valdžia jos atsisakė, ir esama naujos bangos kultūros veikėjų, kurie eina į politiką ir tiki permainomis…

– Jau pasakiau savo poziciją: užjaučiu tuos, kurie buvo priversti taip pasielgti. Tuos, kurie pateko į tuos sąrašus, taip sakant, sielai paliepus… Ką čia bepridursi? Kito siela – patamsiai. Šiaip ar taip, tai jų asmeninis pasirinkimas.

– Iš tikrųjų ne visai asmeninis, nes jų – visuomenininkų ir daugelio gerbiamų žmonių – pozicija daro įtaką kitiems žmonėms…

– Suprantama, kaip tik dėl to jie ir reikalingi valdžiai – kiekvienas jų turi nemenką reputacijos kapitalą. Bet kad ir ką kalbėtume, jų pasirinkimas – vis tiek asmeninis pasirinkimas. Juk sutiksite: nuoširdžiai esantieji valdžios pusėje tiki, kad savo įtaka rinkėjus kreipia ta linkme, kuria juos būtina kreipti.

– Bet reikėtų būti atsakingesniems ką nors renkantis ir suvokti, kad į tokius žmones žiūrima.

– Būtent todėl, mano požiūriu, atsakinga pozicija – tai likti nuošalėje, atsitverti tyla ir tiesiog užsiimti savo darbais.

– O jums nesiūlė prisidėti prie kurio nors kandidato komandos?

– Ne, nesiūlė.

– O jeigu pasiūlytų, įstengtumėte atsilaikyti?

– Argi įmanoma prispausti priimti panašų sprendimą žmogų, kuris nieko neturi? Visiškai nieko, ką iš manęs būtų galima atimti. Nei nuosavybės, nei nekilnojamojo turto. Beje, pamenate tuščius rinkimų pažadus apie „įperkamą būstą“? Viskas, ką aš turiu, tai keturi vaikai ir mano pareiga jiems. Ir dar pareiga žiūrovams, laukiantiems kito mano filmo.

– Bet negi jūs manote, kad koks nors kultūrininkas, atsisakęs palaikyti valdžią, gali netekti, pavyzdžiui, teatro ar kino studijos?

– Valdžia tiesiog nustos su juo bendradarbiauti – kam jiems ką nors atiminėti, kam tokios kraštutinės priemonės? Manau, visai visuomenei tai akivaizdu: kultūros veikėjai paprasčiausiai bendradarbiauja su valdžia. Tai jiems abipusiškai naudingas „biznis“, ir dabar „sutartis“ sudaryta mažiausiai 12 ateinančių metų. Tai asmeninis kiekvieno tokio susitarimo dalyvio pasirinkimas. Čia sunku ką nors kaltinti, nėra paprasta, o ir nėra prasmės vertinti. Pažvelgę nešališkai, lengvai suprasime, kad tokia yra objektyvi realybė: naudos ieškojimas, baimė dėl savo gerovės daugelį žmonių verčia daryti negražius dalykus, ir valdžia visais laikais tuo naudojosi.

Tik aš va nesuprantu: kam mes mokėmės klasikų, užsiskaitę svaiginomės dvasios herojų žygdarbiais, kam citavome Čechovą, kuris ragino „spausti iš savęs vergą po lašelį“? Kam? Kad šitomis keistenybėmis kvaršintume galvą tiems, kurie mūsų klausosi ir tiki mūsų žodžiais? „Niekšingas mūsų amžius ir baisus… Valdo stichijas visas žmogus – Tironas, Išdavikas, Kalinys.“ Kam ir kodėl savo moralines maksimas skelbė Puškinas? Kad skonėtumėmės poezija prie arbatos puodelio? Ne, niekuo kitu, tik savo pačių poelgiais tegalim paliudyti šitas dorovines tiesas. Sakykite, kam visa tai reikėjo mokytis atmintinai? Kad padeklamuotum vaikų spektaklyje, o paskui visiems laikams užmirštum?

– Jūsų manymu, vidinis kultūrininko pasipriešinimas turi kažkaip atsispindėti jo kūryboje?

– Pasipriešinimas ir kūryba gali nesusisiekti. Čia apskritai netinka tokios sąvokos kaip „turi“ ar „neturi“. Galima juk gyventi dramblio kaulo bokšte, užsiimti tik savo reikalais. Ir niekas neturi teisės tavęs smerkti. O galima atsiliepti į laiko iššūkius. Čia nėra kažkokios būtinumo sąlygos. Jei kuri meną, privalai sakyti tiesą. Ir kokia tiesa tau atsivers, tokios ir esi vertas. Jei tu naivus apyžlibis menininkas, nieko aplink save nematantis, susitaikyk su tuo ir toliau nešiok rožinius akinius… Apie tai sunku kalbėti absoliutinėmis kategorijomis, nes kiekvienas pats sprendžia šį klausimą. Vieni kino žmonės renkasi aktyvią socialinę poziciją ir sąžiningai, be kompromisų už grašius filmuoja savo sielos klyksmą, kas su mumis darosi. Kiti, įvardykim taip, apmąsto amžinąsias temas; temas, neslystančias aktualumo paviršiumi, bet susijusias su šiandiena. Pamenate Puškino eilutes: „Ko sūkuriuoja vėjas prarajoj?“ Tai eilėraštis kaip tik apie tai, kad menininkas yra laisvas pats rinktis, apie ką kalbėti, ir netgi ne pats, nes jį veda neregima ranka. Todėl niekas negali jam įsakinėt…

– Esama nuomonių, kad filmu „Jelena“ kone nuspėjote Bolotnojos ir Poklonojos priešpriešą – socialinėje plotmėje. (Turimi omeny 2012 m. vasarį vykę mitingai Maskvoje – ant Poklonojos kalvos buvo susirinkę valdžios šalininkai, Bolotnojos aikštėje – jos priešininkai – vert.)

– Nejaugi? Nieko apie tai negirdėjau. Svarbiausia mums buvo ne socialinė problematika. Man netgi keista, kodėl visi susitelkę būtent į ją. Dramblio, vadinasi, niekas nepastebėjo. Beje, tai irgi mūsų laikų ženklas: mes nepastebime fundamentalios neregimos katastrofos, ištikusios mūsų visuomenę. Akivaizdi socialinė distancija, skirianti Vladimiro ir Jelenos šeimas, mums buvo tik savotiška dekoracija, kurios fone rutuliojasi amžinas misterinis siužetas – žmogaus pasirinkimo. Tai amžini doroviniai klausimai: žmogaus širdis kaip gėrio kovos su blogiu laukas, biblinis Armagedonas, neregima apokalipsė, kas dieną vykstanti kiekviename iš mūsų ką nors renkantis. Labiausiai mane domino būtent šios temos. Nors realiame gyvenime vargšus ir turtuolius skirianti praraja tokia akivaizdi ir badanti akis, kad galima būtent ją palaikyti pagrindine filmo linija… „Jelenoje“, beje, tas skirtumas ne taip jau labai pabrėžiamas. Taip, vargšai, bet kažkaip gyvena, kartais net alaus šaldytuve atsiranda – juk esama ir kur kas vargingesnių žmonių. O turtingieji irgi ne tiek turtingi, kad išeiginėm dienom į Monaką cukruotų braškių skanauti asmeniniais lėktuvais skraidytų.

– O jūs buvote Bolotnojos aikštėje?

– Ne. Aš buvau Sacharovo aikštėj. Bet greičiau kaip žiūrovas, žioplys toks. Neskandavau, tiesiog norėjau savo akimis pamatyti, kas yra opozicijos mitingas.

– Ir koks įspūdis?

– Mačiau žmones, kurie atėjo ieškodami naujos prasmės, tikėdamiesi, kad jiems gali pasiūlyti, kaip išsikapanoti iš esamos padėties. Bet, galimas daiktas, tomis mintimis buvau persiėmęs pats ir dėl to projektavau jas į žmones aplinkui. Nežinau.

1986–1990 metais mokiausi GITIS (Valstybinis teatro meno institutas Maskvoje – vert.). Išlipdavau iš metro Puškino aikštėje ir pėdindavau Tverės bulvaru pro TASS langus, kuriuose kabindavo nuotraukos. Ant tų pačių langų buvo lipinami Demokratinės sąjungos (DS – pirmoji vieša opozicinė politinė partija Sovietų Sąjungoje – vert.) atsišaukimai ir ten pat, Puškino aikštėje, dažnai rinkdavosi mitinguotojai. Bet manęs niekada netraukė tokia aktyvi, triukšminga veikla. Aš neįsivaizduoju savęs toje erzelynėje. Nei vienoj, nei kitoj pusėj – nei kalbančiųjų, nei klausančiųjų. Juo labiau skanduojančiųjų. Tai ne mano atmosfera. Bet aš skaičiau DS lapelius, atsišaukimus, kreipimusis – juose skelbta tiesa. Tai buvo epocha, kurią galima drąsiai pavadinti „TSKP pakasynomis“.

– Jūsų požiūriu, mitingais – buvusiais, būsimais – įmanoma pasiekti kokių nors teigiamų pokyčių?

– Rusijoje? Anksčiau būčiau sakęs, kad ne. Manęs, kaip daugelio kitų, nepalikdavo pojūtis, kad menka visuomenės dalelytė, vadinama valdžia, gyvena Marse ir apskritai nepageidauja matyti, kas dedasi aplinkui, kaip blogai gyvenasi eiliniam žmogui, kaip viskas žūsta, miršta tiesiogine šio žodžio prasme – fiziškai. Jie važinėja po miestus ir miestelius, ir jiems rodo Potiomkino kaimus. Kad nors kartą pažvelgtų už tos dekoracijos ir išvystų, kokia tikroji padėtis. Iš televizoriaus visą tiesą pašalino. Taip, sutinku, negalima gyventi tik negatyviais dalykais, žūties nuojauta. Negalima per televiziją blogybių transliuoti diena iš dienos. Bet gyvenime juk reikia kažką daryti. Man visada atrodė, kad valdžia šito balso negirdi ir toliau plaukia savo valtyje. Ir tik skundžiasi, kad kažkas ją siūbuoja. Atrodė, kad jiems visiškai nerūpi. Bet po gruodžio mitingų staiga pasijuto kažin koks grįžtamasis ryšys. Galimas daiktas, eilinė iliuzija.

– Šiuo metu pagrindinis informacijos šaltinis yra ne televizija, radijas ir, deja, ne spauda, o internetas. Kiek pastaroji priemonė yra patikima, jūsų manymu?

– Aš iš esmės naudojuosi tik paštu, į internetą užsuku retokai, tik kai draugai atsiunčia ką įdomaus ir reikalinga. Manęs nėra nei tviteriuose, nei feisbukuose. Laikau šiuos dalykus kolosaliu laiko švaistymu ir tuščiu užsiėmimu. Galima sakyti, neturiu duomenų, todėl nežinau – patikimas internetas ar ne. Aš asmeniškai pasitikiu grožine literatūra, man brangiais žmonėmis, draugais, kinematografija, sąžiningu dokumentiniu kinu, o ne angažuotais, ideologiniais ar ultrapatriotiniais filmais.

– Mūsuose, jūsų supratimu, daug angažuoto kino?

– Yra užsakomųjų filmų, kurie sukurpiami akimirksniu. Tarkim, prieš kelerius metus išleistas filmas apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą. Nemačiau to filmo, nežinau, kas jį susuko, bet neabejoju, kad tai ideologinis gaminys, ne daugiau. Apie jo meninius privalumus svarstyti niekam nė į galvą nešautų. Kino filmas paprastai kuriamas pusantrų dvejus metus, o čia po rugpjūčio įvykių praėjus vos 8 mėnesiams filmas jau gatavas – patikėkit, kalbu kaip profesionalas, tokie gamybos tempai tiesiog neįtikėtini. Aš kalbu apie angažuotą kiną kaip apie angažuotą sąmonę; tai pelai, kuriuos reikia atskirti, kad neapsinuodytum. Valstybei yra poreikis įteigti kažkokias tiesas, ji prisiminė Lenino priesaką, kad „iš visų menų…“, o toliau jau patys suprantat. Kažkodėl manoma, kad jei valstybė duoda kinui pinigų, tai kinematografininkai privalo „nukelti kepurę“, nors turėtų būti atvirkščiai – ji turėtų skatinti laisvą menininko valią. Laikai, man atrodo, yra taip stipriai pasikeitę, kad užsakomųjų filmų sukurptų tiesų, tuščio moralizavimo šiuolaikiniai jaunieji žiūrovai, o jie daugiausia ir lankosi kino teatruose, nebepriima rimtai.

– Per krizes klesti kūrybinė mintis. O jus nestabilumas įkvepia?

– Suprantat, aš prisijungęs prie kitokio šaltinio. Tai, kas vyksta išorėje – čia ir dabar, – jeigu ir priverčia mane rezonuoti, tai ne taip stipriai, kad būtų išreikšta aktualiu meniniu aktu. Be to, aktualumas – praeinantis dalykas… Žinot, tai kaip madingi daiktai kadre. Nufilmuoji kokį madingą dalykėlį, praeina metai dveji, ir jis tampa ne tik nemadingas, bet išvis abejotinas, nederamas. Tik klasikinės formos, proporcijos, klasikiniai santykiai, klasikinės prasmės harmonija – tik jie amžini ir nepasiduoda laiko erozijai. Panašiai ir su temomis. Tema, primenanti amžiną siužetą, kažką sakralaus, mitą ar archetipą, žmogui visada bus reikalinga.

O dėl jūsų klausimo esmės: ar esama atsako? Man atrodo, kad „Jelena“ – tai atsakas, ir, beje, gimęs visiškai spontaniškai. Kaip žinote, tai buvo anglų prodiuserio, pasiūliusio sukurti filmą Apokalipsės tema, užsakymas. Su bendraautoriu Olegu Neginu susėdome prie scenarijaus, ir užgimė toks dalykas, kad pasidarė aišku: reikia statyti aktualų, šiuolaikinį filmą, o ne kliautis mūsų pamėgta kino kalba kaip, pavyzdžiui, „Išvaryme“, kur beveik neįmanoma nustatyti, kokiu laiku ir kokiame geografiniame taške viskas vyksta, ir kur tik veikėjų kalba išduoda, kad filmą statė rusai. O su „Jelena“ buvo aišku, kad pataikyta į patį nūdienos epicentrą, tarsi ligos diagnozė. Ir visai nebūtina kurti kažkokios kitos erdvės, kaip tik atvirkščiai – būtina tiksliai perteikti laiko dvasią. Kai anglakalbio filmo idėja žlugo (o filmuoti turėjome Britanijoj, anglų kalba buvo prodiuserio sąlyga), buvau laimingas, kad istorija sugrįžo į Rusiją, nes čia ji buvo be galo svarbi ir reikalinga. Bet, kita vertus, aš aiškiai suvokiu: negalima pačiam sau duoti užsakymo – sukurti filmą kokia nors svarbia, aktualia, socialine ar politine tema. Filmai gimsta, o ne yra sugalvojami, ir kad jie gimtų, būtina pačiam dalyvauti gyvenimo vyksme, asmeniškai išgyventi tai, apie ką pasakoji.

– Jūsų manymu, ar tai, ką teigiate filme, žiūrovai suvokė teisingai?

– Suvokė skirtingai. Esmė ta, kad „Jelenoje“ nėra moralizavimo, pamokymų, jėgų išdėstymo – čia geruoliai, o čia blogiukai, – bet esama objektyvaus, konkretaus, detalaus įsižiūrėjimo į faktą. Savaime suprantama, tai ne dokumentas, o sukurta meninė tikrovė. Man atrodo, būtent pasiūlytasis nešališkas stebėjimas leidžia žiūrovui interpretuoti tai, ką pamatė, kaip jam norisi, kaip jis sugeba. Čia nėra vienintelio „teisingo“, kaip sakote, suvokimo. Tik pasiūlymas įdėmiai stebėti. Žiūrovui pasiūlyta būti bendraautoriu, tai savarankiška veikla.

– Esmė ta, kad filmą žiūrėjo, taip sakant, tiek Jelenos, tiek Vladimiro vaikai… Ir kiekvienas suprato savaip…

– Įsivaizduokite: Jeleną pričiumpa, ji sulaukia atpildo, yra nubaudžiama, nes ji – bloga, pasielgė netinkamai. O Katerinai atitenka visas palikimas. Kaip pasakoje su laiminga pabaiga. Tai kur prasmė? Kad blogis nubaustas? Bet juk tai plikas teiginys, niekuo nepagrįstas, o svarbiausia – pačiu gyvenimu; primesta autoriaus valia, ir tiek. Reikia atidžiai ištirti blogio prigimtį, o ne kadre jį bausti, – negi tokia paprasta mintis niekam neateina į galvą? Prasmė viena – pasiūlyti žmogui pagalvoti, pačiam pamatyti. O tai, kad žiūrovas pasakojimo audinyje randa prieštaravimų, yra kaip tik filmo privalumas, nes verčia susimąstyti. Galų gale, negi reikia priminti mokyklinės programos pamoką apie rusų literatūros tradiciją kūrinyje kelti klausimą, o ne duoti atsakymą.

– Kaip manote, kodėl Rusijoje ne taip plačiai kaip Vakaruose pristatomas rimtas autorinis kinas?

– Todėl, kad būtina kelti rusų kino reputaciją. Jūs matėte bent vieną „Uždaro seanso“ laidą, kurioje kaip nors būtų pagyrę nors vieną rusų filmą, iškėlę jį žiūrovų akyse? Man regis, vien tik japonų animacijai sutraukė osaną. Kaip galima žmones, kurie dirba tame pačiame bare su tavimi ir kai kada netgi geriau už tave, taip įžūliai, su nepagrįstu aplombu malti į miltus? Negalima daugiamilijoninei auditorijai transliuoti, kad rusų kinas niekam tikęs. Žiūrovas laukia vedlio, galbūt suflerio, kuris išaiškintų kokias sunkesnes sugestijas, pamokytų, kaip tokį filmą žiūrėti, o jį tik dusina lyg žuvį kūdroje padrikais, beprasmiškais abejotinų vertintojų pasisakymais, ir žiūrovas, lengvai pasiduodantis įtaigai, pats sau taria: na, taip, kažkaip panašiai ir įsivaizdavau. Ir viskas: protavimas liaujasi. Štai taip neatsakingai autorinio kino ir daugybės milijonų žiūrovų atžvilgiu elgiasi mūsų „Pirmasis kanalas“. Aš siūlyčiau režisieriams, o pirmiausia – prodiuseriams, nebendradarbiauti su ta atgrasia laida. Drauge žinau, kad tai viena iš nedaugelio galimybių šitoje šalyje susigrąžinti dalį filmo gamybai išleistų pinigų. Gyvename tarsi gete: patys sukūrėme, patys atiduodame apdergti, nes kitaip liktume alkani. Kaip ta Gogolio puskarininkio našlė, pati save nuplakusi. Būtina kurti reputacinį kapitalą, tai turi tapti valstybės politika. Negalima apibendrintai skelbti, esą Rusijoje nėra gero kino. Vien jau dėl to, kad taip negali būti.

Žinoma, „Uždaras seansas“ toli gražu ne vienintelė visų kino pramonės sunkumų priežastis, tik pirma nusprūdusi nuo liežuvio. Yra ir praktinių priežasčių. Sako, norėdamas ką suprasti, žiūrėk į ekonomiką. Komercinio kino srityje labai atsiliekame nuo amerikiečių, bet mums ir nėra reikalo šiame lauke su jais varžytis. Mano galva, drąsiai galėtume konkuruoti tiktai autorinio kino srityje, nes autorinis kinas – tai unikali, nepakartojama kalba, visada kažkas nauja. Tačiau Amerikoje – 40 tūkst. kino salių, iš kurių keliuose šimtuose visąlaik sukamas tiktai autorinis kinas. Rusijoje viso labo 2,5 tūkst. kino salių, ir patys puikiai žinote, kas jose rodoma. Milžiniškoje Maskvoje vienos rankos pirštais suskaičiuosi kino sales, kuriose galima rasti ką nors rimtesnio. Mums būtina valstybės parama nacionalinių filmų demonstravimui. Tarkim, reikėtų įpareigoti visus kino centrus vieną iš salių atiduoti vien tik autoriniam kinui, kaip kvotą. Nemanau, kad kino teatrų direktoriai dėl to nuskurs. Jeigu patiems neateina į galvą mintis apie tėvynės orumą, o mintyse vien tik pelnas, vadinasi, būtinos prevencinės šalies kino pramonės gelbėjimo priemonės. Nes kitaip tiesiog nuslopinsime mūsų kino kūrėjų ryžtą statyti kažką originalaus, savita ir kaip beždžionėlės tiktai mėgdžiosime tai, kas „sėkminga“, tai yra rodoma visur kur.

– O kokius filmus jūs žiūrite, kurių režisierių naujų darbų laukiate?

– Laukiu Mizgiriovo, nors, sako, naujasis jo filmas siaubingas. Patinka Sigariovo „Vilkelis“, todėl noriu pamatyti jo naująjį darbą „Gyventi“. Laukiu naujo Loznicos kūrinio, nes labai mėgstu jo „Laimė mano“…

– Išvardinote jaunuosius. O iš metrų?

– Joselianis, Germanas, Danelija… Lauki, kada pasirodys naujas „Patikrinimas keliuose“, „Gyveno strazdas giesmininkas“, „Krintantys lapai“, „Mano draugas Ivanas Lapšinas“, „Rudens maratonas“…

[...]

– O nenorėtumėte drauge padirbėti su kokiu nors meistru iš užsienio, pvz., Wong Kar-wai’umi.

– Kaip jūs tai įsivaizduojate? Kaip galėtume drauge dirbti su Kar-wai’umi? Protas neišneša. Du režisieriai vienoj filmavimo aikštelėj – kaip du vorai tam pačiam stiklainy. Kūrėjai labai egocentriški, į savo erdvę kitų neįsileidžia, nes tada, kaip man atrodo, abi erdvės subliūkšta.

– Na, sklando gandas, kad labai mėgstate Kar-wai’ų ir norėtumėte su juo padirbėti…

– Ne, negali būti…

– Matyt, pats Kar-wai’us paleido šį gandą…

– Keli šio režisieriaus filmai man, žinoma, labai patinka, bet apie bendrą darbą net neverta rimtai kalbėti. Jei jau prasidėjo tokie klausimai, pokalbis turbūt į pabaigą, todėl, kaip sakoma, tarsiu šį tą atsisveikindamas. Štai ko negalima pamiršti: gyvenimas ar prasmė?.. Pasakysiu paprasčiau: gyvenimo trukmė ar jo pilnatvė – kas svarbiau? Jei tu smulkus miesčionis, rūpinkis savo patogumais, jei – poetas, būk herojus, būk šviesulys pasiklydusioms sieloms, išmainiusioms tikrąsias vertybes į laikinas. „Veiksmažodžiu įžiebk širdis“, kaip Prometėjas, nešk žmonėms į platoniškąją olą pažinimo ugnį, kai kada – liūdinančio savęs pažinimo. Tironus sveikink anatema, kalinius garbink giesme, tu pats – šventykla ir jos patarnautojas. Išdavikams nereikia spausti rankos. Kažkodėl būtent taip norisi išrėkti cinizmo ir racionalizmo amžiuje, net jeigu bergždžiai ir veltui.

www.az-film.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Komentarai / 1

  1. noė.

    Kažkoks netikęs interviu. Neanalizuosiu, tik pasakysiu, kad rusų filmai, kokie bebūtų silpni, dar tebėra išlaikę žmogišką dvasią, tuo tarpu Vakarų (dažnai) šlamštą žiūrėdamas turi saugotis, kad neįstumtų į srutų duobę, kad netikėtai netrinkteltų amoralia scena, kad neatimtų žado savo nužmogėjimu. Vakarų visuomenė prarado idealus, ji nebeturi atspirties taško. Peržiūrėjau Klinto Istvudo filmus, patiko, kol susiprotėjau, kad visas jo filmų konfliktas kyla iš neteisingos pozicijos – libertinizmo. Atrodo žavu ir stipru, bet netikra. Arba „Lost“ – amerikiečių draminis kino serialas, pažiūrų, religijų, fantazijų raizgalas, užsibaigiantis banalių banaliausia melagyste – „visų religijų vienovės“ išsipildymu. Rusai perdirbo jį, supaprastino ir, deja, suprastino („Ostrov nenužnyx liudei“), bet iškėlė tikras idėjas -žmogiškos ištikimybės, atsidavimo pergalę prieš turtą, gobšumą ir pan. Banalu, nusibodę, bet tikra. Yra gerų režisierių ir Vakaruose, nesakau, yra ir Rusijoj užsakytų filmų, bet rusų filmai apskritai šiame žlungančiame pasaulyje kažkaip stebuklingai išlaikė žmogiškas vertybes.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.