Šekspyro iš Stratfordo susigrąžinimas po 400 metų

Londono „Globe“ teatro gastrolių, kurių maršrutas ėjo ir per Vilnių, metu buvo parodyta Šekspyro „Hamleto“ interpretacija, turinti suaktualinti šio genialaus dramaturgo kūrybą visame pasaulyje. Be abejonių, galvota, kas galėtų tikti bet kurioje Žemės rutulio vietoje XXI a., ir interpretacija kreipta tomis linkmėmis, kurios leidžia pademonstruoti Šekspyro bendražmogiškąjį pasaulėvaizdį. Toks teatras tolsta nuo elitiškumo ir eksploatuoja „renginio miesto aikštėje“ stilistiką. Be abejonių, tai postmodernus Šekspyras ir jis vaidinamas (žiūrimas) su vėl atgautu pasitikėjimu, kad Šekspyras – tiesiog „kaip ir mes visi“.

 

Kas parašė Shake-speare?

Kurį laiką atrodė, kad Šekspyro tapatybei nereikia sudėtingesnių tyrimų nei kitų istorinių asmenybių. Šekspyras buvo tiesiog Viljamas Šekspyras, kuris gimė Stratforde prie Eivono 1564 m., vėliau persikėlė į Londoną ir tapo aktoriumi bei teatro bendrovės „Lord Chamberlain’s Men“, kuriai priklausė „Globe Theatre“ ir „Blackfriars Theatre“ Londone, dalininku. Jam teko gyventi Londone ir Stratforde, į gimtąjį miestą galiausiai grįžo apie 1613 m. ir jame mirė 1616 m. Praėjus septyneriems metams po Šekspyro mirties, 1623 m., buvo išleistas pirmasis jo pjesių rinkinys.

Kad Šekspyras buvo tas asmuo iš Stratfordo, tikima remiantis tokiais įrodymais kaip jo testamentas: juo paliko kai ką ir minėtos Londono bendrovės aktoriams. Be to – juk pjesių autoriaus ir ano žmogaus pavardė yra ta pati! Tekstologinė analizė taip pat, atrodo, pateikia įrodymų: minėtame Šekspyro pjesių rinkinyje esančiose pagiriamojo pobūdžio eilėse, kuriomis siekiama jį išaukštinti, esama užuominų apie „Eivono gulbę“ ir „paminklą Stratforde“. Konkrečiai tai užuominos apie paminklinę lentą Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje Stratforde (jos tekste Šekspyras kaip rašytojas lyginamas su Vergilijumi), apsilankiusieji Stratforde apie ją yra pasakoję savo atsiminimuose, patvirtinančiuose tokios lentos buvimą (apytikriai nuo 1630 m). Poetas Johnas Daviesas užsiminė apie Šekspyrą kaip „mūsų angliškąjį Terencijų“. Paminklas ant žmogaus, kurio pavardė buvo Šekspyras, kapo (pastatytas praėjus dešimt metų po jo mirties) vaizduoja rašytoją su plunksna rankoje. Taip pat patvirtinimu būtų galima laikyti ir tai, kad, pavyzdžiui, 1592 m. sukurtame pamflete dramaturgas Robertas Greene’as mini dramaturgą, kurį jis vadina Shake-scene, tai rodytų, kad buvo žinomas toks rašytojas, kuris vadinosi Shake-speare…

Beveik visi šie įrodymai buvo paneigti netikinčių ta elementaria versija, kad Šekspyras buvo iš Stratfordo žemųjų visuomenės sluoksnių kilęs asmuo, kuris pirmiausia prasimušė kaip aktorius. Jų teigimu, joks įrodymas tiesiogiai ir nepaneigiamai nesusieja žmogaus iš Stratfordo su asmeniu, sukūrusiu dramas. Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad testamente tos eilutės, kuriomis kai kas paliekama bičiuliams aktoriams, buvo įterptos tarp pirmiau parašytų, todėl kelia daug abejonių. „Eivono gulbės“ įvaizdis gali būti labai įvairiai interpretuojamas, o antkapinis paminklas, pastatytas Šekspyrui, mirusiam ir palaidotam Stratforde, iš pradžių, atrodo, vaizdavo vyrą su maišu grūdų ir tik vėliau buvo perdirbtas į paminklą „rašytojui“.

 

Kokia turėjo būti Shake-speare išsilavinimo aprėptis?

Šitą kultūrologinę idilę sutrikdė nuo Europos modernėjimo neatskiriamas kritiškumas, kai reikalaujama bet ką įrodyti ir patikimai pagrįsti. Štai tik vienas skeptiško „Šekspyro iš Stratfordo“ vertinimo aspektų: o kaip toks vyrukas būtų galėjęs įgyti išsilavinimą, koks buvo reikalingas pjesėse vaizduojamai „tikrovei“ sumodeliuoti? Ypač tai pasakytina apie mokslines žinias ir kalbų mokėjimą. Buvo sudarytas ir Šekspyro žodynas, paaiškėjo, kad jo esama ypač įspūdingo – daugiau nei 29 000 žodžių ir jų variantų, t. y. beveik penkis kartus daugiau žodžių, nei jų vartojama 1611 m. Biblijos vertime į anglų kalbą (apie 6 000 skirtingų žodžių). Kai kurie Šekspyro kūrybinio palikimo tyrinėtojai pradėjo manyti ir teigti, kad jo darbai tiek pranašesni nei kitų amžininkų, jog abejotina apskritai, kad juos galėjo parašyti vienas žmogus. Apie Šekspyrą rašęs žymus dailininkas Harry Stratfordas Caldecottas, kuris buvo linkęs tikėti, kad Šekspyru greičiausiai pasirašinėjo Francis Baconas, teigė: Šekspyro darbai yra stulbinantis išsilavinimo ir genialumo pavyzdys, kuo daugiau jie analizuojami naujų kartų mokslininkų ir tyrinėtojų, tuo atrodo didingesni, jų atsiskleidžiantis grožis ir išmintis – neišsenkantys. .

Šekspyro kūrybinio palikimo analizei pasukus nekritiško adoravimo linkme, tie, kurie vis dėlto tebebuvo linkę tikėti, kad garsusis dramaturgas yra Stratfordo Šekspyras, turėjo įrodyti ne tik tai, kad švietimas anuomet aprėpė jau ir žemesnius visuomenės sluoksnius, bet ir tai, kad Šekspyro kūryba – anaiptol ne mokslinė enciklopedija. Tiek ir tokių žinių, kurios buvo reikalingos dramaturgijai, galėjo įgyti ir mokykloje tesimokęs žmogus. Šekspyro kūrybos tyrinėtojo Richardo Farmerio teigimu, su klasikinės kultūros tradicija jis daugiausia turėjo būti susipažinęs skaitydamas Ovidijaus „Metamorfozes“, tekstą, kuris tikrai buvo daugelio to meto mokyklų programose. Atrodytų, kad Šekspyrui tai buvo vienas pagrindinių tekstų.

Apie mokyklą arba mokyklas, kurias Šekspyras būtų galėjęs lankyti, galima tik svarstyti, nes nėra išlikę jokių archyvinių duomenų. Tačiau siekimas įrodyti, kad Šekspyras galėjo būti savo paties pastangomis įgytą išsilavinimą papildęs asmuo, gali būti pagrįstas anaiptol ne naiviais tvirtinimais, kad jam, kaip Renesanso laikotarpio dramaturgui, universiteto diplomas nebuvo reikalingas. Tuoj paminimas dramaturgas Benas Jonsonas, kuris pagal kilmę priklausė dar žemesnei klasei nei Šekspyras iš Stratfordo, bet sugebėjo tapti rūmų poetu. Jonsonas nebaigė (greičiausiai ir nelankė) universiteto, tačiau buvo labai išsilavinęs žmogus (vėliau Oksfordo ir Kembridžo universitetai jam suteikė garbės daktaro laipsnį). Tačiau tebėra ir Jonsono savarankiškų studijų įrodymų – keletas šimtų knygų, kurios buvo jo nuosavybė, išliko su jo parašais ir pastabomis. Ir atvirkščiai – niekad nebuvo rasta jokios knygos, kuri būtų priklausiusi Šekspyrui iš Stratfordo. Iš tų tyrinėtojų, kurie mėgino tiksliau apibrėžti galimus garsiojo dramaturgo išsilavinimo šaltinius, istorikas Alfredas Leslie Rowse’as nustatė, kad kai kurių dramų realijas galima sieti su šaltiniais, pardavinėtais Stratforde leidėjo Richardo Fieldo, Šekspyro amžininko.

Tie, kuriems Šekspyro kūrybos priskyrimas vyriškiui iš Stratfordo tėra visa ko supaprastinimas, – kaip tyrinėtojui Markui Andersonui, – atrodo, kad jo kūryboje atsiskleidžia tik diduomenės nariui prieinamas pasaulėvaizdis. Šekspyras turėjęs mokėti užsienio kalbų, žinoti apie moderniuosius mokslo pasiekimus, turėti karybos žinių, išmanyti apie tokius aristokratiškus užsiėmimus kaip tenisas, medžioklė su sakalais ir, žinoma, jam turėjo būti pažįstamos tokios sritys kaip politika, teisė, istorija, valstybės valdymas, gamtos filosofija. Tik toks savo meto intelektualas galėjęs būti, sakysime, „Julijaus Cezario“ autorius.

Palaikantieji „tradicinį“ įsivaizdavimą, kas galėjo rašyti Šekspyro vardu, į tai atsako, pabrėždami ano meto visuomenei būdingą socialinį dinamiškumą. Ir iš Stratfordo kilęs aktorius buvęs iš tų žmonių, kurie „iškilo“: vaidybos bendrovė, kuriai jis priklausė, juk nuolat vaidindavo rūmuose, jau vien dėl to buvo galimybė pažinti aukštuomenės gyvenimą. Be to, sėkminga teatrinė karjera jį padarė turtingą (jo šeima įgijo herbą, o jis pats – džentelmeno titulą), panašiai klostėsi daugelio kitų praturtėjusių vidurinės klasės vyrų gyvenimas tuo istoriniu laikotarpiu.

 

Kam būtų reikėję dangstytis tuo Shake-speare?

XVI ir XVII a. buvo slapyvardžių aukso amžius. Beveik kiekvienas rašytojas bent jau kartais pasirašinėdavo slapyvardžiu. Iki pirmojo pjesių rinkinio pasirodymo 1623 m. Šekspyro atskiros pjesės buvo spausdintos 32 kartus, 15 kartų nurodant autorių rašyta Shake-speare (arba Shakespeare). Tiems, kurie ginčija versiją, kad genialių kūrinių autorius galėjo būti stratfordiškis, tai įrodymas, kad Šekspyras yra ne pavardė, o įmantrus slapyvardis (galbūt aliuzija į Atėnę, „mojuojančią ietimi“ (angl. to shake a spear). Ir tikrai, juk buvo Thom Tell-truth, Martin Mar-prelate (taip pasirašinėjo pamfletų apie prelatus kūrėjas).

XX a. daugeliui labiausiai tikusį aiškinimą, kodėl viskas, kas susiję su Šekspyro tapatybe, taip komplikuota, 1920 m. pasiūlė Johnas Thomas Looney. Mažos religinės bendruomenės įkūrėjas ir mokyklos mokytojas (atkreipkite dėmesį – viso labo vienas aistringas Šekspyro tyrinėtojas sugebėjo „nusivesti“ paskui save didelę dalį žmonijos) galutinai įtikino net tokius mokslo žmones kaip Sigmundas Freudas, kad nenykstančią vertę turinčių dramų kūrėjas galėjo būti tik įtakinga ano meto visuomenės figūra, itin turtingą gyvenimo patirtį turintis aukštuomenei priklausantis žmogus. Ir tai turėjęs būti Edwardas de Vere’as (tokį požiūrį jau po pusės šimtmečio ypač plačiai paskleidė amerikiečio žurnalisto Charltono Ogburno knyga „Paslaptingasis Viljamas Šekspyras“, 1984). Net atsirado įvardijimas „oksfordiečiai“ – t. y. tie, kurie įsitikinę, kad Šekspyras buvo Oksfordo grafo Edwardo de Vere’o slapyvardis ir genialių kūrinių autorystė priklauso jam.

Remiamasi kultūrine medžiaga, patvirtinančia, kad amžininkai Edwardą de Vere’ą laikė talentingu poetu ir dramaturgu, jis buvo artimas karalienei Elžbietai I ir dalyvavo rūmų gyvenime. Jis pats buvo dramaturgų globėjas, ne tik eruditas, bet ir pašėlęs nuotykių ieškotojas, kuris net buvo paimtas į nelaisvę piratų. Ir kitokių nemalonių buvo užsitraukęs – štai ir reikėjo slapyvardžio. Teigiama, kad išlikusioje jo Biblijoje pabrauktos eilutės atitinka citatas Šekspyro pjesėse (ir esama minčių panašumo lyginant Šekspyro kūrybą ir Oksfordo grafo išlikusius laiškus, poeziją). Šią teoriją labiausiai griauna vienas paprastas faktas – Edwardas de Vere’as mirė 1604 m., o tyrinėtojai sutaria, kad daugelis Šekspyro pjesių buvo parašytos vėliau (beje, naujausi tekstų palyginimai naudojant kompiuterines programas įrodė, kad de Vere’o tekstai nėra Šekspyro).

Oksfordo grafas ne iš karto tapo elitinei Šekspyro kūrybos interpretacijai priimtinu galimu autoriumi. Pagal kiek anksčiau, XIX a. viduryje ir XX a. pradžioje, paplitusius aiškinimus, kam būtų buvęs reikalingas Shake-speare kaip kaukė, Šekspyrui priskiriamas pjeses parašė Francis Baconas, filosofas, eseistas. Jis buvęs priverstas slėpti savo tapatybę, nes dramų rašymas buvo ne aukštuomenės reiškimosi sritis, o Baconas nestokojo ambicijų siekti ir tokių aukštumų, kurios buvo reikšmingos elitui. Pagrindas šiai teorijai irgi buvo neva panašumai, aptinkami Bacono darbuose ir Šekspyro kūryboje. Tik tuo atveju lyginimo pagrindas buvo filosofinės idėjos.

 

Grįžimas prie Šekspyro, kuris „kaip ir mes“

Charlie Chaplinas teigė atkreipęs dėmesį į tai, kad „ir didžiausių genijų kūryboje yra dalykų, leidžiančių suprasti, kad jie yra kilę iš varguolių, bet to niekaip neparodo Šekspyro kūryba. Visa, kas jo parašyta, atskleidžia aristokrato požiūrį.“ Žinoma, oponentai ir į tai atsako, ir būtent tai, kad anuo metu buvo populiarios dramos, kur veiksmas vyko aristokratiškoje aplinkoje, ir Renesanso laikotarpio anglų rašytojai – Christopheris Marlowe, Johnas Websteris, Benas Jonsonas, Thomas Deckeris – rašė apie aukštuomenę, nors patys nebuvo iš jos kilę.

Jonathano Bate’o knygoje „Šekspyro genijus“ nurodoma, kad priklausymo tam tikrai klasei klausimas gali būti sprendžiamas ir kitaip. Pjesėse yra tokių žemųjų sluoksnių gyvenimo detalų, kurios negalėjo būti žinomos aristokratams. Daugelis gyvybingiausių Šekspyro veikėjų yra žemesniosios klasės atstovai – Falstafas, Tobis Belčas ir kt. (Objektyvumo dėlei negalima nepaminėti, jog manantys, kad dramos būtinai priklauso didikui, tas pačias pjeses perskaito suprasdami priešingai: didikai vaizduojami kaip individai ir su jiems jaučiama simpatija, o valstiečiai – komiškai, vadinami užgauliomis pravardėmis.)

XX a. septintajame dešimtmetyje paplito nauja „teorija“, sietina su struktūrinės analizės įvaldymu, komparatyvistika, – kad Šekspyrui priskiriamos pjesės ir eilėraščiai buvo sukurti net kelių autorių, o ne vieno (pavyzdžiui, de Vere’o, Bacono, Williamo Stanley, Mary Sidney). Žodžiu, buvo labiausiai nutolta nuo įprasto autorystės vertinimo. Ir tada atsitiko tai, kad švytuoklė pajudėjo atgal.

XXI a. teorija, kad Šekspyras galėjo būti tik didikas, nebeatrodo įtikima dėl jos snobiškumo, mums įprastų tapusių visokių lygių galimybių nuostatų kontekste – tiesiog atgrasi. Kaip galėjo genialius kūrinius parašyti Stratfordo pirštinių siuvėjo sūnus?! O kodėl gi ne. Johnas Shakespeare’as buvo iš tiesų beraštis, bet jo sūnus jau anaiptol. Tai galima aiškiai nustatyti iš grakštaus Viljamo parašo 1612 m. jo pasirašytuose teismo ieškinio dokumentuose. Išvedžiojimai, kad Šekspyras greičiausiai lankė tik mokyklą, neatsižvelgia į tai, kad Stratfordas nebuvo kaimas, ir jis turėjo eiti į „vidurinę klasikinę mokyklą“ (angl. grammar school, kuri amerikiečiams reiškia pradinę mokyklą). Vadinasi, iki 13 metų turėjo perskaityti (lotyniškai) Terencijaus, Plauto, Vergilijus, Erazmo, Cicerono, o galbūt ir Plutarcho bei Livijaus darbus. Vienas to laikotarpio pranašumų ir buvo tokio lygio išsilavinimas, kurį įgydavo ir žemesnių visuomenės sluoksnių vaikai.

O iš kur Šekspyras žinojo, kas dedasi karalių rūmuose? Jis jiems rašė ir vaidino daugybę kartų – suvaidino beveik šimtą spektaklių Elžbietai ir Jokūbui, vaidinimai vykdavo apie 20 kartų per metus. Jo pjesės buvo spausdinamos nuo 1598 m. su Šekspyro pavarde. Manyti, kad monarchai buvo apgaudinėjami, sakant, jog pjesių autorius yra Šekspyras, nors jis ir nebuvo, būtų absurdiška.

Tikroji problema yra ne istorijos neišmanymas ir pasaulio nepažinimas, bet vaizduotės neturėjimas. Šekspyro didybė ir yra tai, kad jis neatitiko, kaip teigė anglų rašytojas Williamas Hazlittas, nė vieno socialinio sluoksnio stereotipų: jis buvęs kaip nė vienas kitas, bet kartu ir kaip mes visi. Jam nereikėję vykti į Italiją, nes Roma pati atėjo į jo mokyklą, o vėliau jis keliavo toli skriejant minčiai. Jo vaizduotė gebėjo be galo praplėsti socialinės patirties ribas, pabuvodama tiek smuklėse, tiek arkivyskupų ir karalių rūmuose. Būtent šis su gyvsidabriu lygintinas Šekspyro vaizduotės judrumas ir verčia mūsų aptukusią „žvaigždžių“ kultūrą nejučia geisti lengviau suprantamo Šekspyro vaizdinio. Laimė, Šekspyras nesuteikia jokios supaprastinimo galimybės. Tačiau visa kita jis mums duoda.

Parengė Rima Pociūtė