Sėmenų aliejus
Pabusti ryte čirškiant paukščiams ir kambarį užvaldant saulei, tas kelias valandas, kai ji dar turi teisę įsiskverbti į butą pro pusiau užvertas žaliuzes ir dryžiais ištrykšti ant gelsvo grindų parketo. Nesvarbu, kur atsibundi, pasiutę čirškautojai ir į darbus žmones nuvairuoti skubančių automobilių gaudimas pasiekia ausį, dar taip neseniai pagavusią nežemiškus sapno dažnius. Jei atsibundi ant suoliuko parke, labai gera ištiesti sustirusias kojas ir nugulėtą nugarą, pasikasyti uodų sukąstą kaktą ir eiti ieškoti kavos, džiaugiantis dar viena diena, aišku, apsižiūrėjus, ar iš kuprinės niekas nepavogta vietinių parko niekšelių. Atsikėlęs ne savo lovoje gali kiek suglumti, tačiau geriau apsidairęs pajunti vakardienos avantiūros grožį ir dar kelioms minutėms įsisupi į svetimus patalus. Paskui eidamas žiūri sau į batų galus ir galvoji, ką turėtų daryti sąžinė – šlykštėtis, moralizuoti ar gailėtis nedarbingos darbo dienos po išgertuvių.
Autorės iliustracija
Ir visgi net šis rytas, nors ir patirtas savo kasdieniame guolyje, kažkuo ypatingas. Dykinėtojo rytas, kai gali laukti, kol ant viryklės užvirs senoviškas kavinukas, gali pusnuogis pavaikščioti dar kelias valandas, nes niekas neragina įšokti į krakmolytus kokio nors darbuotojo drabužius ir įsidėti į kuprinę pardavimus skatinančią šypseną. Namie nieko nėra, tik aš, dvi besikutinėjančios žiurkės narvelyje ir mano išprotėjusi močiutė, kuri tuoj ateis į kambarį ir pasakys, kad aš prostitutė ar kas nors panašaus.
Ji iš dalies teisi, aš itin ištvirkęs padaras. Neturiu jokių pareigų šiuose namuose, ir niekam dar nepavyko man jų užkrauti. Išeinu dieną, grįžtu naktį, nešeriu žiurkių, nes jos ne mano, nedarau močiutei valgyti, nes dažniausiai ji mano maisto nevalgo. Neturiu darbo, nes siūlomi užsiėmimai atrodo neverti tų kelių šimtų siūlomų piniginių popieraičių, neturiu vyro ar žmonos, nes puikiai jaučiuosi niekam netarnaudama, nebepiešiu ir nerašau, nes esu per daug užsiėmusi kliedėjimu apie meno elitizmą ir puikybę. Jau kuris laikas esu tarakonas, greičiau tarakono tarakonas, taip žemai būtų galima mane nuleisti, tačiau nematau čia jokio moralinio skausmo. Geriau duokite man pakalbėti apie pasaulio absurdą, kol kiti mane aprengs, pavalgydins ir nuvalys mano dažais apterliotas durų rankenas. Smagus įnamis?
Ir visgi ne veltui manęs daug kas nemėgsta. Na, nespjaudo man ant kailio ir nebado pagaliukais, tačiau kartais privengia, apeina lyg smirdintį tepaluose išsivoliojusį šunį, nes ginčytis su manimi beviltiška. Žmogus, vienu metu pripažįstantis, kad moralė žmogų varžo lyg pernelyg suveržto diržo sagtis, įsirėmusi į išdribusį pilvą, ir tuo pačiu metu teigiantis, kad dirbti verslui, kuris nesiunčia milijonų kokiems nors Namibijos vaikams, yra nelogiškas. Žinoma, spalvas kiek tirštiname, tačiau rezultatas aiškus – tas, kuris tyčia apsistato konstantomis, kaip reikia ir kaip nereikia daryti, o paskui nueina į kazino pralošti ne savo pinigų, atrodo mažų mažiausiai nevertas pagarbos.
Kaipgi viskas taip susiklostė, kad šįryt manęs nelaukia jokia įmonė, joks savanoriškos veiklos klubas ar mažų mažiausiai straipsnis apie žmogaus teises, kurį paskelbčiau šalia kitų portaluose nenustygstančių širšių aktyvisčių? Kas gi gali jaunam, gajam jaunuoliui taip lazda apdaužyti rankas, kad jos nebepakiltų nė batraiščių užmazgyti? Į kambarį įžengia močiutė. Net nesipirkti bilieto į teatrą, kuris, pasak daugelio, toks naudingas sielai, kad net nereikia žiūrėti į pavadinimą, ir toje kandžių sukąstoje kėdėje neabejotinai pasikultūrinsi labiau nei kokiame spragėsių šou („Forum Cinemas“?). Močiutė susikrovusi daiktus, nors dar tik septynios ryto, krumpliai pabalę nuo sunkaus kelioninio krepšio, į kurį bet kaip sumestos maisto papildų dėžutės, naktiniai apatinukai, televizoriaus nuotolinis pultelis ir pusė torto, kurį jai vakar nupirko, kad pralinksmėtų. Močiutė važiuos namo, atidaryk duris greičiau. O kas gi jauną rašantį žmogų taip atbaidė nuo kultūriškosios bendruomenės, pavyzdžiui, jaunųjų poezijos skaitymų Rašytojų namuose? Tiesa, kartais gera pažvelgti į drebančius lapus perspektyvių baimę gerklėje surakinusių autorių rankose (beje, jau vadinančių save rašytojais). Senoji moteriškė neapsikentė mano tylos ir klebena lauko duris, nors gerai žino, kad turiu vienintelį raktą namuose. Galbūt tai tik pavydas, nes maniškė mūza pamiršo, kad turi mane aptarnauti? Na, bent jau atsilyginti, kad perskaičiau visas tas knygas keistais viršeliais ir ilgus metus brūžinau plunksną, kad išrašyčiau visą banalų egzistencinį nerimą, kuris kiekvieno jaunuolio memuaruose skamba kaip į tarpkojį įspirto ožio klyksmas. Turbūt reikėtų imti pavyzdį iš senolės – šiandien ji bus nuveikusi šimtą kartų daugiau nei aš. Kas gi galėtų taip kruopščiai ir smulkiai sukarpyti paklodę – atrodo, lyg gegužės pabaigoje mūsų kambarį būtų aplankiusi pailgų sniego dryžių pūga. Paimu žirkles iš močiutės rankų. Nežinau, ar mes nežmoniški, ar jai būtų geriau tarp kitų hiperaktyvių zombių. Baisiausia, kad apie tai gali spręsti tik artimieji, juk čia neateis kokia inspekcija ir nepamatys, kad mūsų senoji nenusipelno darbuotis žirklėmis ir negauti arkliškų dozių raminamųjų.
Nors neneigsiu, abi esame panašios – abi lyg ir norime kur nors išeiti, tik tai taip absurdiška, kad manau, jog iš tiesų ištrūkusios į lauką ir pamačiusios kelio ženklą norimos krypties link tiesiog sudribtume kur nors ant pievelės ir niekur nenueitume, nes juk pasiekus tikslą reikėtų užsiimti kuo nors kitu. O įsitikinti savo naujo tikslo genialumu yra taip sunku, močiutė tai žino, kad neapsimoka likti be nieko.
O kaipgi parodos? Kadangi visi taip trokšta koncepcijų, turėčiau tapti savo močiutės prodiusere ir galėtume patekti į ŠMC, bet ir vėl, jei nieko nesuostų kokia žmogaus teisių inspekcija, tirianti senolių išnaudojimo atvejus. Taigi visas gyvenimas vienas menas, tik parodoje vyno duoda, ir dažniausiai visi būna linksmi. Atsimenu, kaip per karštus jaunuoliškus ginčus su mama virtuvėje stengdavausi jai įrodyti, kad nutapytas vaizdas kur kas vertingesnis nei natūralus, nes ten teptukų viražais kažkokiu būdu pateko autoriaus dvasia ar pyktis, ar ta beprasmė aistra, kaip kad Sartre’as pasakytų. Galbūt, galbūt, bet aušinti burną dėl tokių dalykų atrodo beviltiška, nes iš tiesų nėra jokio skirtumo, grožėkis nors miela tarakonų šeima, įsikūrusia spintelės durų vyriuose. Ką matai, tą ir turi.
Keista, kad tokią valandą kažkas jai atsiliepė, tačiau dabar kelioninį krepšį į kampą sviedusi močiutė jau čiauška telefonu. Puse ausies girdžiu, kaip ji dalija patarimus apie sėmenų aliejų, kurį reikia gerti prieš miegą, du arbatiniai šaukšteliai, skaitė, matai, žurnale. Svarbu kuo ilgiau gyventi, taip taip. Kiek energijos, kiek pasiryžimo, net jei kasdien reikės bijoti mirties, pasivaidenančios iš visų keturių kambario kampų. Bet kokia jėga yra graži, o ši net ir kiek gąsdina! Anksčiau galvodavau, kad būtina ją kaip nors naudingai nukreipti, sukilninti, pavyzdžiui, įspraudžiant į sonetą ar ritmingą gitaros brūžinimą. Bet dabar atrodo, kad tas būdas išlieti jėgą pernelyg senamadiškas, netgi banalus tokiais šiuolaikinio meno laikais. Protą lavinti reikia, mąstymą, kad močiutės paklodės skutai pasirodytų kaip protesto aktas prieš beprasmybę, prieš nuobodulį ir senatvę. Menas? Menas.
Taigi, dergti drobes, patalus ar tylą irgi reiškia suteikti jiems prasmę. Bijokite proto, nes jis išgalvos bet ką, kas gali paaiškinti jūsų gestą ne taip, kaip norėjote, ir taip nuspręsti už jus. Turbūt ta geniali žmogiškoji jėga mane apleido, o gal aš ir buvau per skysta, kad visą ją sutelkusi kur nors triukšmingai nuleisčiau. Geriau tiesiog nueisiu suvalgysiu Kerouaco mėgtos želė, be jokio manifesto ar įsiprasminimo, ir džiaugsiuosi, kad, nors ir nuobodžiai, gyvenu nemanifestuodama jokių idėjų, jokių giliųjų prasmių. Ir, žinoma, prieš miegą sėmenų aliejaus negersiu, tuo galite būti tikri.
