Eilės. VAIDA ARMONAITĖ

Gulėdavau po sūpynėmis,
buvau toks, kurį retai kas pamatydavo.
Dieną supasi vaikeliai,
vėliau keletą valandų supasi vėjas,
jo šviesios, ilgos kojinės gerai
matomos tamsoje.
Keista, kai nežino, kad esi.
Ir pats tapdavau tuo tarpu
nuo atgal iki pirmyn.
Keikdavausi, kai jame kava
likdavo šalta.
Buvau už visko, tik ne ten,
kur gyvenama.
Paverkdavau, apkabindavau
sūpynių pėdas, apsiklodavau
it jūra, leisdamas
kojoms nušalt.
Gyvenau ir žinojau, kad ant
savęs gražiausių gėlių neišauginsiu.

Aš esu maišelis.
Mano tėvai – maišeliai.
Esu našta, atveriama,
niekam netinkanti ir perduodama
kitam.
Pagalvoju – sunku net būt.
Net sau.
Gyvenu supime ir niekad nuo to
nevėmiau.
Garantuoju – nevemsiu.
Kilome mes iš jūros, neišnešioti,
ir mirsime ten pat prie kranto,
spardomi.