Protingo žmogaus romanas

Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. Romanas. V.: Alma littera, 2013. 248 p.

Apie Jaroslavą Melniką galima pasakyti daug ir visiems jau girdėtų dalykų: Ukrainoje gimęs, Prancūzijoje savo knygas leidžiantis apsakymų knygų „Rojalio kambarys“, „Pasaulio pabaiga“ autorius, pelnęs visokių apdovanojimų ir t. t. Bet man J. Melnikas yra aukštas garbanotas žmogus, kuris kalbėdamas nusuka akis ir keistai sužvairuoja. Tada jis mąsto ir daro protingo žmogaus įspūdį. Skaitydamas jo apsakymus ir pirmąjį romaną „Tolima erdvė“, autoriaus nebuvau matęs ir įsivaizdavau jį savaip. Jo apsakymai tiesiog žavėjo, o „Tolima erdvė“ iki šiol atrodo geriausias lietuviškas romanas. Vėliau pamačiau, kaip jis kalba ir elgiasi, pamačiau jį kaip žmogų. Ir keistai nusivyliau. Susidarė įspūdis, kad jis per daug protingas, apsimestinai protingas ir t. t. Tada į rankas paėmiau jo naują knygą „Kelias į rojų“. Nusivyliau. Iš galvos niekaip negalėjau išmesti aukšto garbanoto protingo žmogaus. Apsakymai ir apysakos atrodė banalūs, dirbtiniai, temos – besikartojančios. Protas užgožė jausmingumą, estetiką, kažkur dingo meninis pojūtis. Paskui, lyg norėdamas mane pribaigti, perkeltine prasme užspardyti jau gulintį, J. Melnikas ėmė ir išleido „Paryžiaus dienoraštį“. Žinodamas, kad tai „popsiškas“ surogatas, tos knygos net neskaičiau. Ir kai jau galvojau, kad J. Melnikas pasuko Sigito Parulskio šunkeliu, mane ėmė ir atgaivino jo knyga „Maša, arba Postfašizmas“. Plojimai.

Nesakau, kad šiame romane įžvelgiu didelį jausmingumą ar meniškumą. To čia nėra. Romano neskaitę žmonės gali užmerkti akis ir šią pastraipą praleisti arba toliau visai nebeskaityti. „Mašoje“ (taip vadinti knygą bus trumpiau ir patogiau) J. Melnikas pasakoja apie tobulą, idealią visuomenę, kurioje klesti žmogaus laisvė, nėra jokio smurto, nusikaltimų, nėra policijos. Žmonės gyvena ramiai, jiems nereikia dirbti. Už juos dirba storai. Storai – gyvuliai. Jie atrodo visiškai taip pat kaip žmonės, bet jie nėra žmonės. Nuogi storai auginami tvartuose, jie atlieka įvairius ūkio darbus ir yra skerdžiami mėsai, žmonės juos valgo. Pagrindinis herojus Dima savo tvarte augina storus. Viena jauna patelė yra vardu Maša. Laikui bėgant Dima pradeda abejoti, ar Maša tikrai yra gyvulys. Vėliau tokia diskusija įsižiebia visuomenėje, įsikuria konshumanistų partija, kuri siekia pripažinti storus žmonėmis. Tarp Reicho (pasaulinės valstybės) ir konshumanistų prasideda kova. Reichas uždraudžia konshumanistų laikraštį, pradeda persekioti kitaminčius. Valstybėje imama varžyti laisvė, atsiranda policija. Dima priverstas bėgti. Jis palieka šeimą ir, pasiėmęs Mašą, iškeliauja į stovyklą kalnuose. Kelionė pilna įvairiausių išbandymų ir nuotykių. Galiausiai Dima ir Maša pasiekia stovyklą ir sužino, kad Reichas nėra vienintelė valstybė pasaulyje. Už kalnų egzistuoja kitas pasaulis, valdomas technologijų. Romanas baigiamas jiems išsiruošus keliauti į tą kitą pasaulį. Taigi toks naratyvas.

J. Melnikas romane vaizduoja, kaip utopija virsta antiutopija. Knygos intriga nėra paremta siužetu. Jei kam palengvės, siužetą galima pavadinti banaliu. Intriga paremta idėjų dialogu, ginču, bandymu atsakyti į klausimą, ar storai yra gyvuliai, ar vis dėlto – žmonės. J. Melnikas priverčia skaitytoją suabejoti. Iš pradžių skaitytojui sukeliamas gailestis storams. Aprašoma, kaip Dima eina skersti storo, kaip šis skerdžiamas rėkia, kai jam į krūtinę suvaromas peilis, kaip storui nupjaunama galva ir jis išmėsinėjamas, kaip geriamas dar šiltas kraujas. Kitoje vietoje racionaliai įrodinėjama, kad storas – tik gyvulys. Juk žmonės valgo gyvūnų mėsą, juk yra ir kitų gyvūnų, kurių kūno dalys panašios į žmogaus. Žmonės net įkvėpdami oro pražudo įvairius mikroorganizmus. Žmogus negali nustoti kvėpuoti, taip pat kaip ir valgyti mėsą. Šita intriga ir abejonė dingsta romano pabaigoje, kai skaitytojui įteigiama, kad storai irgi yra žmonės. Manau, J. Melnikas suklydo, pasirinkdamas šį sprendimą. Knyga būtų padariusi didesnį įspūdį, jei skaitytojas abejonę būtų išlaikęs iki paskutinio romano žodžio.

Autorius įžangoje pamini, kad ši knyga apie meilę. Tačiau tai nėra Dimos ir Mašos meilės istorija. Romane meilė yra tarsi matas, nustatantis žmogaus laisvės ribas. Siekiama sukurti visuomenę, kurioje žmogus būtų absoliučiai laisvas, kurioje joks žmogus neturėtų vergauti kitam žmogui. „Mašoje“ vaizduojama visuomenė yra arčiausiai laisvės idealo, bet to kaina – storai. Tuo knyga ir sukrečia. Laisvė neįmanoma jokioje vergove paremtoje santvarkoje. Ir šių dienų visuomenėje žmogaus laisvės nėra. Žmogus dirba kitiems žmonėms, egzistuoja aukštieji ir žemieji socialiniai sluoksniai. Atrodo, idealią laisvę galima įžvelgti Dimos ir Mašos kelionėje. Keliaudami juodu gyvena tarsi Adomas ir Ieva. Autorius naudoja biblinius motyvus: degantis krūmas, obelis. Suponuojama mintis, kad visišką laisvę žmonės gali pasiekti tik dviese, per meilę.

Daug klausimų kyla dėl knygos žanro. Mano manymu, J. Melnikas nekuria fantastinės literatūros. „Maša“ – filosofinis romanas, bandymas pažvelgti į žmogaus, visuomenės prigimtį, suabejojant akivaizdžiomis tiesomis. Fantastika autoriui reikalinga tik kaip priemonė idėjai atskleisti, žmogaus prigimčiai analizuoti. Įprastame pasaulyje prigimtiniai žmogaus bruožai yra paslėpti, inertiški, nebematomi. Fantastinėje aplinkoje žmogus pamatomas nuogas.

Nesutinku su kritikais, kurie teigia, kad tai populiarioji literatūra. Galbūt populiariosios literatūros iliuziją sukuria tai, kad J. Melnikas yra išleidęs tokias knygas kaip „Paryžiaus dienoraštis“ ir „Moters laimės enciklopedija“. Tačiau jas reikėtų atskirti nuo romanų ar apsakymų knygų. Autorius nubrėžė dvi aiškias savo kūrybos linijas. „Paryžiaus dienoraštis“ ir „Moters laimės enciklopedija“ – tai populiarioji literatūra, iš kurios, tikėtina, siekiama užsidirbti; ji nepretenduoja į meną. Kiti jo kūriniai skirti visai kitai auditorijai. To lietuvių literatūroje ypač trūksta – nebijoti pripažinti, kad kai kurios knygos yra parašomos ir išleidžiamos tik komercijos tikslais. S. Parulskiui (gal iš dalies ir Renatai Šerelytei) tos ribos nusibrėžti nepavyko, dėl to jų produkcija tapo sinkretiška.

Kai kuriems kritikams, galvojantiems, kad „Maša“ yra „popsas“, užkliūva J. Melniko kalba. Mintys dėliojamos tiesiai, aiškiai, konkrečiai. Nėra metaforų pertekliaus. Sakiniai paprasti, neįmantrūs, trumpi ir nesudėtingi. Žodynas ribotas. Tokia neįmantria kalba J. Melnikas sukuria tikrumo įspūdį. Meninė kalba priartinama prie buitinės, todėl knygoje vaizduojama utopija skaitytojui neatrodo tolima ir nesuprantama, atvirkščiai – artima, atpažįstama, sava. J. Melnikui nebūdingas lietuviškas verksmingumas, jo romane nėra ilgų ir beverčių meninių pasažų, nežinia kam išplėtotų gamtos aprašymų, perteklinių metaforų. Jo stilius tarsi iškrinta iš lietuvių literatūros lauko.

Viename kritiniame straipsnyje radau teiginį, esą J. Melniko knygą skaityti baisu. Baimė kyla dėl dviejų priežasčių. Skaitydamas kartais pagalvoji, kad gal ir visai nieko būtų gyventi tokioje utopinėje visuomenėje. Kita vertus, dabartinė mūsų visuomenė beveik niekuo nesiskiria nuo sociumo, vaizduojamo „Mašoje“.