Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA
2007 metai
Apie poezijos vertimo aspektus
Dabar beveik nutuokiu, kodėl daugelis vertėjų apsiriboja keliais vieno autoriaus vertimais. Ogi nereikia atkurti jo visumos, jo vaidmens, jo charakterio, jo paveikslo, jo evoliucijos. Taip atsiranda rinktiniai vertimai – iš 20 ar 50 verstų poetų.
Dalykas tas, kad vertėjas privalo ne tik išversti lingvistinį, poetinį kūrinį, bet ir interpretuoti. Tam jau reikia artistinių, aktorinių gebėjimų.
Jausmai
Kada sakome „žmogiškasis solidarumas“ ar „žmogiškieji ryšiai“, tiesą sakant, ką turime omeny?
Ar jie įmanomi be emocinių ryšių? Bent jau vienas protas čia nelabai… Perskaičiau knygoje, kad, pavyzdžiui, vyro ir moters artuma be emocinių ryšių yra niekis.
Emocijos keičia visų dalykų esmę arba visus dalykus iš esmės.
Taigi: kaip ir kiek susilpnėja (ar sustiprėja) visi tie ryšiai bendraujant virtualioje erdvėje?
Priklauso nuo to, kas bendrauja. Mane vis dar stulbina vienas televizijos kanalas, kur vakarais ekrane mirga žinutės: „Vyras ieško moters vienai nakčiai…“ Arba: „Moteris ieško meilužio…“
Daugiau nieko. Amen.
„Jeigu tu pažįsti meilę, tai pažįsti pasaulio sielą, kuri sudaryta iš meilės“, – girdžiu Vlado Bagdono balsą (per radiją).
Vienas prancūzas pasakė –
prieš daugelį metų:
– Pasaulį pražudys ne Visatoje vykstantys procesai, o žmogaus beprotybė.
Apie pokyčius
Santvarkos (socialistinė, kapitalistinė) žmonių nepakeičia. Žmonės nesikeičia, keičiasi žeminimo būdai. Anksčiau žmogus žmogų išniekindavo taip, dabar kitaip.
Prigimtis ta pati, padaras tas pats.
Lapkričio 23, penktadienis
Dar sykį – „Fluxus“
Šįryt gavau kvietimą į R. Europos fliuksininkų suvažiavimą, nors ir esu rašęs, kad „Fluxus“ yra šūdas. Taip rašiau lietuvių ir lenkų kilmės vokiečiui Josephui Beuysui (Beūsiui) į V. Berlyną po 1966 m. parodyto jo performanso „Eurasia. Sibirische Symphonie“.
Šūdas čia, žinoma, komplimentas. Š. suriša žmones, jungia labiau negu aukštosios idėjos. Kaip ir, pavyzdžiui, utopinis Saulės miestas, komunizmas etc.
Visi fliuksininkai yra komunistai idealistai, kurie pridirbo pasauliui bėdos ne savo darbais, o pačiu judėjimu. Masių sąjūdis. Svarbiau, kad jie nori ką nors sukurti, o nesukuria.
Tiesa, tai jau praeitis.
Antanas
Prie „Iki“ pamačiau besidairantį žmogutį mėlynu paltu ir kepurike. Su ryšeliu rankoje. Guvių akių! Sykiu studijavom, jis – anykštėnas, grynas aukštaitis. Užmatė mane pirmas, kol aš graudinausi prie mažo pririšto šunėko… Ir mano čia būdavo!
– Antanai, atsiprašau. Vieną vakarą buvau labai piktas…
Jis plojo man per petį.
– Na ką tu ten! Tu pergyvenai biblines nelaimes, išplaukei kaip Nojus… Aplankysiu.
P. S. Visi mes jas pergyvenam. Šventrašty visos nelaimės užrašytos. Jos, kaip ir stebuklai, įsisąmoninamos vėliau.
Karo mistika
Iš U. Eco:
„XX a. pirmaisiais dešimtmečiais daugelis jaunuolių, net besilaikantys perdėm liberalių idėjų, buvo aistringi nacionalistai, jiems patiko karas. Anuomet Europa buvo apsėsta karo, kaip ypatingos mistinės patirties, idėjos. Prieš 1915 m. visokeriopai, demokratiškai, liberaliai, netotalitariai mąstančių autorių tekstuose akivaizdus požiūris į karą kaip mistinę patirtį, galinčią atnaujinti tautą, valstybę. Neįtikėtina, bet jiems tai iš tikrųjų buvo filosofinis posūkis.“
Būčiau neišrašęs čia šitos citatos, jei ne mano paties susidūrimas su G. Apollinaire’o poezija. Karas čia išaukštinamas kaip dieviškoji iliuminacija, meilės patirtis ir universali… sueitis.
Dar keisčiau, kai žinai, kad prancūzų nacionalistu tapo žmogus, kuris ilgai negavo Prancūzijos pilietybės (Kostrovickis, išėjūnas ir atėjūnas). Paskui jis (negana to) šlovina ir laimina Prancūzijos ir Italijos sąjungą prieš Vokietiją… Kas absoliučiai neišsipildė, atvirkščiai – vokiečiai susivienijo su italais… Klaidų (totalių) daro visi žmonės: filosofai, dvasininkai, poetai ir pranašai.
Maironis
Kodėl tada turėtume stebėtis jo poetiniu karingumu? Jis gyveno tais pačiais laikais kaip ir G. Apollinaire’as. Lietuvai išties reikėjo atgimimo…
Beje, pusė Maironio legendos subliūkšta, kai prisimeni, kad jis buvo vardu Jonas.
Taigi Jonas Mačiulis.
(Ir jokių ten šatrijos raganų, lazdynų pelėdų!)
Apie mokytojus
Anądien „Draugystės“ knygyne pamačiau ganėtinai storą, solidžiai atrodančią „Lietuvos filosofijos istoriją“ ir su šiltais jausmais krūtinėje (!) prisiminiau, kad studijos autorius Romanas Plečkaitis buvo mūsų filosofijos istorijos dėstytojas.
Kuklus, inteligentiškas skeptikas. Didžiuosius mąstytojus aiškino gražia ir suprantama lietuvių kalba. Tai jis užkrėtė mane ir Locke’u, ir Spinoza, ir Leibnizu.
Iš paskutiniojo atsimenu klausimą:
– Kodėl apskritai kas nors yra, o ne nieko?
Dabar tai verčiama: „Kodėl yra esamybė, o ne niekas?“
(Man tai rūpėjo rašant „Ledyną baltą kaukaspenį“. Niekas čia yra gaubiantis esamybę arba esinius, vaizdiniją.)
O R. Plečkaitis dar 1998 m. išleido labai reikalingą monografiją „Tolerancija“. (Kiek žmonių ją skaitė?) Dabartinis filosofų ratas, regis, jo net neprisimena, o jis juos irgi nelabai vertino.
Pamąstymai
Labai daug yra priežasčių, kodėl žmogus griebiasi gelbėti tai, kas pražuvę. Arba kurti, daryti ką nors neįtikėtina.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris, grįžęs iš karo Afganistane, turėjo baisią nemigą. Niekas negelbėjo. Tada ėmė rengti japonišką sodą savo kieme – daug akmenų, tvenkinėlių, augalų etc.
Sako, dabar jau miegąs 4 val.
Lapkričio 24, šeštadienis
Didysis klausimas
Kieno šlepetės mėtosi prie Šlavantų?
Bus atsakyta per ateinančią savaitę…
– Dievaži, jau seniai, – porina dzūkė tokia pat greitakalbe kaip mano tetos prie Šlavanto.
Ukrainiečių tautos genocidas
Pasaulyje daug kas išryškėja, išaiškėja tik po gero šimtmečio. Vakar ir šiandien girdžiu balsus apie Stalino sumanytą ukrainiečių genocidą 1932–1933 m. Tada badu išmirė apie 10 mln. žmonių, daugiausia vaikų.
Priežastys aiškios: nuslopinti ukrainiečių troškimą bent jau autonomijos… Visi ūkininkai masiškai tremiami į Sibirą, inteligentai ir kitamaniai – naikinami.
Prasideda visuotinė suirutė, chaosas, badas…
Vėlesnis žydų tautos naikinimas (pradėtas nacių) vienintelis (galbūt) tėra suvoktas ir įsisąmonintas. Kitiems – užkimštos burnos, užgipsuotos. Džiaukitės tie, kurie likot gyventi!
Suvokimai
Jeigu ištversiu šituos metus iki galo – turėčiau padėkoti daugeliui žmonių. Visiems, kurie pasakė man gerą žodį. O ką jie galėjo padėti?.. Padėkoti ir tiems, kurie elgėsi atsainiai, ir provokavo, ir šiukšlino.
Kas naudingiau gali būt rašančiam? Labiau supratau žmones. Nepasikliauk tais, kurie „šlovės viršūnėje“ arba „siekia šlovės“. Jie visada nusigręš, nes tu trukdai jų siekimams. Jie jau aukštybėse.
Iš tiesų tai gyvenimo šiukšlės.
Sutapimai
Mano motina drausdavo genėti sodo medžius. Pabandyk, būdavo, bent sutrumpinti kokią obels šakelę, skandalas neapsakomas. Ji tvirtai buvo įsitikinusi, kad sodą „Dievas augina“. Obuoliai – Dievo rasa…
V. griežtai draudžia man kirptis. Kad ir kas trumpintų mano plaukus, jai nepatinka.
Plaukai turi būti laukiniai!
Dievulis augina.
Lapkričio 25, sekmadienis
Gudų mįslės
Beveik kaip Erlicko raštai.
Diedo kabo,
Bobos žioji,
Diedas prašo,
Boba duoda…
Kas bus? Šulinys. Svirtinis.
Keršto ir pavydo niekybė
Kada žmogų apninka šitie jausmai, o apninka… Gelbsti tik suvokimas, kad tie žmonės tokie pat silpni ir tokių pat jausmų kamuojami.
Mes dažnai, o dažnai kenkiam kitiems žmonėms dėl to, kad mūsų gyvenimas darosi nepakeliamas.
Kodėl turėčiau keršyti kitam? Ilgai nesupratau, o gal nenorėdavau įsileisti į savo širdį andainykščio B. Brazdžionio šūksnio: „Nekeršykit, o žmonės!“
Tegul kiekvienas gauna tą išsvajotą nuo mažumės džiaugsmo lašą, nes baisu yra mirti dykumoje.
„Fluxus“ ir avantiūra
Jau be būdvardžio „intelektualinė“. 1976 m. „Whitechapel“ dailės galerijoje Josephas Beuysas mestelėjo garsiąją tezę: „Visi žmonės yra menininkai.“ Ją greitai nusitvėrė mėgėjai ir šarlatanai.
Beje, vienas iš J. Mačiūno „performansų“ buvo supirkinėti laužynes Niujorke, šiek tiek jas pagražinti (fiktyviai) ir – parduoti kaip gyv. butus. Sudegė pardavęs butus, kurių kanalizacija buvo išvesta į pirmuosius aukštus… Mėšlas ėmė kilti į viršų, Mačiūnas turėjo sprukti (K. Varnelio pasakojimai).
Man regis, kad visus pralenkė ilgiausiai gyvenantis fliuksininkas J. Mekas. Jeigu į jo Vilniaus miestui parduotus archyvus (5 milijonai žaliųjų = 12 500 000 Lt) žiūrėsime kaip į išdaigą, tada viskas aišku.
Skaičiau, kad mūsų fliuksininkas V. L. tokiais principais rėmėsi vadovaudamas valstybei, t. y. Seimui. Apie tai buvo kalbama rimtu veidu, t. y. pasirodė analitiniai straipsniai.
Intelektualinės avantiūros, privalomos moderniam menui, išvirto į finansines aferas ir politinį šantažą.
P. S. Minima J. Beuyso tezė yra l. pažeidžiama, niekinė todėl, kad potencialiai kiekvienas žmogus yra kas tik nori.
Profesionalusis menas, kaip ir amatas, dalyko išmanymas, talentai, pašaukimas, čia yra nurašoma. Taip Iljičius andai samprotavo apie virėją ir valstybės valdymą.
Plg. panašaus stiliaus: „Visi vyrai kiaulės“; „Visos moterys kurvos“; „Visi žmonės žudikai.“
Išplėstinės mįslės
Jų būna tokių, kad nežinodamas išankstinio atsakymo – prapulsi. Pavyzdžiui:
1. Tėvas išėjo iš mažo didelio padaryti.
2. Dukra apsirgo nuo pernykščio juoko.
3. Sūnus išėjo medžioti, – jei būtų sugavęs, būtų užmušęs, bet kai nesugavo, namo parnešė.
4. Mama išėjo neskolintos skolos atiduoti.
Atsakymai: 1. Rugių sėti. 2. Pastojo. 3. Utėlių turėjo. 4. Mokesčių sumokėti.
(papasakojo V. R. iš Šeduvos)