Eilės. ANNA ACHMATOVA
Kaip laikrodžio gegužė gyvenu tolydžio,
Miško paukščiams nepavydžiu.
Vis kukuoju prisukta.
Bet lemtis šita…
Žinai, jos tik priešui linkėti
Galėčiau.
1911 kovo 7
Girioje
Keturi deimantai – keturios akys,
Dvi mano ir dvi yvo.
O kraupus, kraupus šis apsakymas,
Kaip mano sužadėtinis krito negyvas.
Guliu žolėj, žolė drėgna, blandi,
Mano skardūs žodžiai išdraskyti,
Stebi aukštai pelėda brandi
Ir vis nesiliauja klausytis.
Apie mus eglių medžiai susigrūdę,
Virš mūsų dangus, kvadratas juodas, tįsi,
Tu žinai, žinai, jį nužudė.
Jį nužudė mano brolis vyresnysis…
Ne dvikovoj kruvinoj, ne kare,
Ne mūšyje nuožmiam, – tik
Takely tyliam, kai ėjo giria
Su manim mano mylimas susitikt.
[1911]
Tikros glamonės – ji švelni –
Nesupainiosi su niekuo.
Tu bergždžiai atsargus kuteni
Man pečius ir krūtinę pūkuos.
Ir bergždžiai šią gražbylystę
Apie pirmąją meilę man ištari.
O, kaip aš puikiai pažįstu
Akių tavo alkį ir ryžtą!
1913
Vakarės gelsvos šviesos ruožas platus,
Švelnus dvelkimas balandžiu.
Ne vienus tu pavėlavai metus,
Dėlto matyt tave džiugu.
Prisėsk štai šičia gretimais
Žvaliom akim išvysti:
Sąsiuvinis viršeliais mėlynais –
Tai eilėraščiai mano vaikystės.
Atleisk, kad gyvenau tuo sielvartu
Ir saule džiaugiaus nedažnai.
Atleisk, atleisk, kad man vis tu
Nuolatos kituose vaidenais.
1915
Ir į draugystę paslapty su aukštu,
Tamsiaakiu lyg jaunutis erelis
Aš tarsi į gėlyną parudenio
Įžengiau lengvai.
Ten buvo paskutinės rožės,
Ir mėnuo suposi skaidrus
Ant pilkų, blandžių debesų…
1917, Peterburgas
Kai mano žūties gūdžios vėlyvoji žinia
Pagaliau palies jo klausą,
Santūresnis netaps, neliūdės jis manęs,
Bet sausai nusišypsos pablausęs.
Ir prisimins staiga tą viduržiemio erdvę,
Pūgą, Neva pakilusią skrieti,
Prisimins staiga, kaip prisiekęs jis sergėt
Savąją draugę rytietę.
1917
Iš ciklo „Juodasis sapnas“
4
Ledo lytys skambėdamos dryksta,
Erdvės beviltiškai blausios.
Ak, kodėl gi ant manęs pyksti,
Savo kaltės tavęs klausiu.
Jeigu reikia – mane pribaik,
Bet nebūki man toks grubus.
Tu nenori su manim vaiko,
Mano eilės tau nesvarbu.
Tegu – visa bus, kaip tu tarsi!
Aš įžado duoto laikaus,
Paskyriau tau gyvenimą, bet savo karstui
Šitą liūdesį pasilikau.
1918
Aš paklausiau gegužės,
Kolei gyvensiu, kolei.
Pušų viršūnės staiga sugižės.
Geltonas spindulys krito į žolę.
Bet tylu tankmėj ir šviežia…
Namo štai metas eiti,
Ir vėjas vėsus liežia
Mano kaktą kaitrią.
1919
Išsiskyrimas
Štai ir siena mūsų rūpesčių ir pergalių –
Štai ir šiaurės jūros paribys, –
Tik nesuprantu, džiugiai ar aisiai verkdamas
Tu į mano kojas sukniumbi.
Pasmerktieji man daugiau nereikalingi:
Įkaitai, vergai, belaisviai,
Tik su mielu man valinguoju
Dalysiuosi ir duona, ir namais.
1922
Bežeckas
Ten baltos cerkvės ir skambus, švytintis ledas.
Ten mielojo sūnaus pražysta rugiagėlių akys.
Virš senojo miesto – Rusijos deimantinės naktys
Ir dangaus pjautuvas, geltonesnis už liepų medų.
Ten atmintis rūsti, dabar taip apsiblausus,
Atverdama man savo rūmą ligi žemės lenkiasi;
Bet aš neįžengiau, aš užtrenkiau duris baisiausias…
Ir miestas buvo kupinas džiugaus kalėdinio žvangesio.
1921 gruodžio 26
Vienas žengia tiesiausiu keliu,
Kitas suka aplinkui
Ir laukia grįžt pas tėvelius,
Prie buvusiosios linksta.
O aš žengiu vis lydima bėdos –
Ne tiesiai, ne kreivai man skirta eiti –
Tik į niekur, į niekados
Lyg traukiniams nuo šlaito.
1940
Iš triptiko „Mirtis“
II
O aš jau stoviu prieigą prie kažko pajutus,
Kažko, ką tenka kiekvienam skirtinga kaina imt…
Tame laive man paruošta kajutė
Ir vėjas burėse – ir baisi minutė
Išsiskyrimo su gimta šalim.
1942, Diurmenis
Iš ciklo „Mėnulis zenite“
7. Jaunaties pasirodymas
A. K.
Iš perlamutro ir agato,
Iš stiklo aprūkusio,
Nuotakią staiga pamatome
Iškilmybėj plūkant, –
Lyg „Mėnesienos sonatoje“
Štai takas, jos kertamas, trūko.
1944 rugsėjo 25
Aidai
Praeitin seniai jau kryptys uždarytos,
Ką gi praeitis dabar man turi?
Kas ten? – sukruvintos plytos
Arba užmūrytos durys,
Arba aidai, vis netykūs,
Vis nesileidžiantys numaldyt…
Tuos aidus tas pat ištiko,
Kas ir tam, ką nešiojuos širdy.
1960
Vertė Indrė Butkutė
