Bežemių transliacijos naujausioje Paulinos Pukytės prozoje
Paulina Pukytė. Bedalis ir labdarys. Dialogai ir monologai. V.: Apostrofa, 2013. 159 p.
Nors ir taip mėgau Paulinos Pukytės knygas, atrodo, kad „Bedalis ir labdarys“ visa galva lenkia ankstesnius jos tekstus. Pirmojoje ar antrojoje („Jų papročiai“ (2005) ir „Dirbtinis zuikis“ (2008) dominavo eseistinis kalbėjimas, kartais paįvairinamas trumpais dialogais, o šioje knygoje visi pasakojimai, žodinės veikėjų charakteristikos ar aplinkos aprašymai dingę – liko tik žmonės-pokalbiai, kartais transformuojami tiesiog į telefonų pavadinimus, stengiantis kuo labiau nuasmeninti veikėjus, iš anksto nepriskiriant jiems vienų ar kitų savybių.
Rodos, anoks čia talentas imti ir pamėgdžioti ir taip dažnai mėgdžiojamus Anglijon išvykusius budulius, tų budulių katytes ar mandagius kaip mandagumo trafaretai anglus. Mėgdžioti smagu, kyla hipsteriškas malonumas juoktis iš trash estetikos (ne veltui „Youtube“ kai kurie prasigėrę laidų veikėjai tampa kultiniai, jų posakiai paplinta lyg tautiniai anekdotai). Visgi tame mėgdžiojime esama egzistencinio klaiko, tapatybės krizės, gyvenimo prasmės ir absurdo temų. Kalbant apie dialogus, Pukytė yra taip gerai perpratusi veikėjų kalbėjimo specifiką, kad kartais jie tiesiog susilieja su buitinių pokalbių srautu, retsykiais šiek tiek perspaudžiant ir taip sukuriant komiškesnę situaciją.
Beje, visos trys Pukytės knygos ypatingos tuo, kad jų viršeliai taip pat neatsiejama knygos dalis, vizualiai suskliaudžianti viduje esančius tekstus. Šį kartą viršelyje puikuojasi pačios autorės rasto artefakto (2001 m. demonstruoto parodoje) fragmentas. Šleivai ir su klaidomis parašytas skelbimas, iš kurio galima nuspėti, kaip jo autorius, norėjęs susipažinti su „mergyna“ iš Vilniaus, vėliau išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir tampa tuo bedaliu, kurį šaržuos Pukytė.
Jau iš ankstesnių knygų įsitikinome, kad Pukytė turi puikų humoro jausmą (panašų jausmą, juokdamasi balsu, neseniai patyriau tik skaitydama anglą Tiborą Fischerį). „Bedalyje ir labdaryje“ juokas dažniausiai kyla iš kultūrinių skirtumų, provincialumo ir abejingumo, trykšte trykštančio iš naivių lietuvių, atvažiavusių į „aukštesniąją“ šalį. Taigi bedaliai atvažiavo pas labdarius, kuriems autorė taip pat nesimpatizuoja. Tačiau tekste matoma ne tik ironija ir hierarchizuotas autorės šaipymasis iš žemesnio proletarų sluoksnio, bet ir gailestis, atsiskleidžiantis iš lakoniškų tų pačių veikėjų užuominų. Pukytė kiek įmanoma vengia melodramiškumo, tačiau vis tiek geba sukurti stiprią emociją, pavyzdžiui, kylančią iš savižudybės scenos, trumpai atpasakotos pasitelkiant konceptualią formą (tekste „Buvo karšta“ protagonistė kalba sunumeruotais sakiniais, o jos kalbėjimas pavadintas „anketa“). Įstabu, kad netgi atsisakant gramatiškai logiškų sakinių ir pateikiant juos lyg išverstus „Google“ vertėjo, išeina neįprastas, charmsiškos logikos tekstas, o jame dominuoja agrariniai lietuvių gyvenimo epizodai: burokėliai, bulvės, žąsys ir gimtasis kaimas, kurį savo ankstesnėse esė vis per dantį patraukdavo Pukytė. Pavyzdžiui:
Jonas ir Pranas vaikščioti per lauką ir gražus gandras skrido iš dangaus ir stovėjo priešais juos. Smalsu, jie sustojo ir spoksojo į gandras. Gandras kalbėjo jiems: „Imti visų moterų ir vaikų iš savo kaimo ir žudyti juos lauke už malūno.“ Jiems ir toliau vaikščioti, ignoruojant gandras. „Taigi, – sakė Jonas, – kada jūsų sūnus pradeda kanklių pamokas?“
„Gandro patarimas“, p. 150
Tekstuose žaidžiama žanrų pavadinimais, skyriais, trumpi tekstai įgauna vis kitą jų užrašymo būdą: parodijuojant Homero hegzametrą, SMS žinutes, elektroninius laiškus, scenarijus, eilėraščius, internautų komentarus ir kt. Formos išradingumu Pukytė man šiek tiek primena kitą menininkę – Aistę Kisarauskaitę, kuri taip pat įveda naujų išraiškos būdų ir atnaujina šiuolaikinę kartais perdėm konservatyvią lietuvių prozą.
Pukytei sekasi juokinti, sekasi parodijuoti; ateityje norėtųsi palinkėti toliau puoselėti šį talentą ir tokį stilių, nes tie momentai, kai šiek tiek nukrypstama į sentimentalumą, nebeįtikina ir praranda kalbėjimo žavesį. Turiu galvoje vieną epizodą – tekste „Burokėlis ir dėmė“ vaizduojamą tragišką vertėjos iš Lietuvos ir jos vyro iš Anglijos nesusikalbėjimą. Vyras – tiesiog trafaretinis svolačius, moteris – lyriška, svetimoje šalyje savęs nerealizavusi menininkė, taigi jau iš pat pradžių aišku, kur pakryps jų santykiai – nebelieka netikėtumo, veikėjai per daug statiški. O ir tas į langą mestas burokėlis nepasirodė logiškai tobulas sprendimas, kad ir kokia ironiškai tautinė daržovė jis atrodytų.
Manau, kad „Bedalis ir labdarys“ yra svarbi knyga ne tik kaip konceptualiai novatoriška, bet ir kaip emigrantus tyrinėjanti studija – skaitoma lengvai, prieinama įvairioms skaitytojų auditorijoms. Nėra pretenzingų tauškalų ir nuobodulio – grynas tekstas šauna į taikinį. O tai dar kartą įrodo, kad galią turi ne tik stamantrūs romanai, bet ir trumpi tekstai plonose knygelėse – tikėkimės, knyga neliks nepastebėta.
