Realybė – tai iliuzija
VADIMAS RUDNEVAS (g. 1958) – rusų filologas, filosofas, psichiatrijos teoretikas, J. Lotmano, B. Gasparovo, V. Toporovo mokinys. Parašė knygas: „Mikė Pūkuotukas ir kasdieninės kalbos filosofija“, „Šalin nuo realybės“, „Futbolo metafizika“, „Dialogas su beprotybe“, „Gurdžijevas ir šiuolaikinė psichologija“ ir kt. Su Vadimu Rudnevu kalbasi žurnalistas Michailas Boiko.
– Neseniai būtent jūsų paveiktas perskaičiau Marko Burno knygą „Klinikinė psichoterapija“. Kuo jums kūrybiškai patraukli terapija?
– Jūs turbūt nežinote, kad turiu psichoterapeuto diplomą ir galiu užsiimti privačia praktika…
– Kokios mokyklos diplomą?
– Burno mokyklos, nes 20 metų pas jį mokausi. Tačiau meninės saviraiškos terapija – tai „neteisinga terapija“, jei remsimės Aleksandru Soslandu ir jo knyga „Fundamentali psichoanalitinio metodo struktūra“.
– Tai puikus tyrimas, keista, kad Soslandas nuo to laiko daugiau nieko neparašė.
– Mudu aptarėme visus maniškius tekstus – Maskvos kavinėse ar pakeliui į jas. Jis, žinoma, išskirtinis žmogus mano gyvenime.
– Beje, ar kas nors iš jūsų pažįstamų pritaria garsiajam jūsų teiginiui apie realybę kaip ženklų sistemą?
– Apskritai visi. Teiginys akivaizdus.
– Manau, Burno imtų juoktis.
– Ne, jis nesijuokia. Sako: tai autistinė koncepcija, o aš – dvasinis materialistas. Visi teisūs. Kaip žydiškame anekdote. Pas rabiną ginčydamiesi ateina du vyrai. Pirmasis skundžiasi, ir rabinas atsako: taip, jūs teisus. Antrasis skundžiasi, ir rabinas atsako: jūs taip pat teisus. Pirmojo žmona klausia: kaipgi jūs abu galite būti teisūs? Tuomet jau tas vyras atsako jai: žinai, Sara, ir tu teisi… Štai polifoninio charakterio modelis: visi teisūs, nėra branduolio, nėra sluoksnių, yra tik skeveldros.
– Dauguma žmonių mano, kad realybė yra kažkas egzistuojančio atskirai nuo subjekto, kalbos, ženklų sistemų, kažkas tvirto, duoto mums per pojūčius…
– Atleiskite, tai Lenino „Materializmas ir empiriokriticizmas“. Man regis, kvaila, buka knyga. Nors pirmasis Vienos ratelis, dar iki Wittgensteino, rimtai aptarinėjo šią knygą.
– Kelis kartus skaičiau ją – ten slypi kažkas patrauklaus…
– Sangviniškas patrauklumas, bet patologinis. Mane su Leninu sutaikė tik Sokurovas, tiksliau, scenaristas Arabovas, kuris pasakė, kad Leninas savo kančiomis iš dalies atpirko tą blogį, kurį suteikė Rusijai.
– Beje, bendraudamas su literatais supratau, kad didžiausią pasipriešinimą sukelia jūsų idėja išimti iš apyvartos terminą „realizmas“.
– Apibūdindamas realybę teigiau, kad tai tokia sudėtinga, plačiašakė ženklų sistema, jog normaliam žmogui sunku suvokti ją būtent kaip ženklų sistemą. Taip pat sunku, kaip „atsiminti save“, pasak Gurdžijevo. Tačiau kaip filosofas aš gerai suprantu, kad realybė – tai iliuzija.
– Tai vertinama kaip pasikėsinimas į brangiausia…
– Atsimenu, kai kartą skaičiau pranešimą Maskvos universitete, mano žmona draugei aiškino: aš įrodinėju, kad realizmas neegzistuoja. Draugė patikslino: socialistinis realizmas neegzistuoja? Ne, – atsakė žmona, – socialistinis kaip tik egzistuoja, nėra tik realizmo. O ko gi jūs norite? Žmonės skaito Darją Doncovą, ten viskas „kaip gyvenime“, tai vidutinės normos literatūra, kalba, kurią vartoja vidutinis žmogus. Pasakykite tokiam žmogui, kad realizmo nėra, ir jis neteks orientyrų.
– Jūs prisipažinote, kad nagrinėdamas Gurdžijevą ėmėte modifikuoti realybės apibūdinimus…
– Tai siejasi su šizorealybės suvokimu. Yra toks psichiatras Timas Crow ir yra jo straipsnis „Šizofrenija – kaina, kurią Homo sapiens moka už kalbą?“ Taigi, kai žmogus ėmė vartoti žodžius, visai nepanašius į daiktus, su juo atsitiko kažkokia genetinė mutacija, trumpasis jungimas. Tai, kad žodžiai nepanašūs į daiktus, yra „schizis“. Na, žmogus tuo momentu tapo vos vos šizofreniku – „slogos lygiu“, kaip sako Soslandas. Beje, apie tai atvirai rašė dar Ganuškinas 1914 m.: kiekvienas žmogus truputį šizofrenikas.
– Jūs pasirašytumėte po „vienuoliktąja teze apie Feuerbachą“?
– Pasąmonė sako „ne“. Nors Freudas teigė, kad tai, kas nesąmoninga, negali sakyti „ne“, aš kaip tik dabar peržiūriu šią teoriją. Ne, nieko joje keisti nereikia. Tik reikalingas ne paaiškinimas, o supratimas. Aiškinimai – tai kažkas racionalaus, išplaukiančio iš intelekto. O supratimas – tam tikras širdies ir proto ryšys, jųdviejų veikimas išvien. Filosofai turi siekti šio pasaulio suvokimo, nors jiems tai niekad ir nepasisektų. Mes taip sukurti. Be to, šis kalbinis žaidimas toks įtraukiantis ir – jeigu visiškai atvirai – malonus Dievui. Verčiau užsiimti pasaulio suvokimu nei sprogdinti pastatus, traukinius ir save pačius.
– Jus žavėjo tai, kad Wittgensteino filosofija ir gyvenimas nesiskyrė vienas nuo kito, jis išgyvendavo savąsias idėjas…
– Galiu pacituoti Russellą, kuris klausė Wittgensteino: ką tu tyrinėji – savo nuodėmes ar logiką? Wittgensteinui tai buvo tas pats. Mano knyga apie Gurdžijevą giriama pirmiausia dėl to, kad ji autobiografinė. [...]
– Kodėl Vladimirą Sorokiną laikote rašytoju Nr. 1?
– O kitų tarybinių rašytojų mes, drauge Stalinai, jums negalime pasiūlyti…
– Jeigu užeisi į knygyną, išprotėsi nuo autorių gausybės.
– Pelevinas? „Čiapajevas ir Pustota“ – taip. O štai neseniai perskaičiau jo romaną „T“ – iš pradžių įdomu, o vėliau tiesiog autoparodija. Ir Sorokinas yra parašęs blogų romanų, pavyzdžiui, „Opričniko diena“, tačiau vis tiek jis didelis rašytojas.
– Pelevinas turi absoliučią koordinačių sistemą – specifinę budizmo formą, o Sorokinas užsiima kalbos žaidimais.
– Prisiminkite, knygoje „Puota“ vienas apsakymas prasideda: „Aš, Vladimiras Georgijevičius Sorokinas, grįžau namo su slidėmis sausio šeštąją…“ Jis viską perleidžia per save.
– Aš irgi esu Sorokino gerbėjas, tačiau pastaraisiais metais jis tik save diskredituoja.
– „Bro kelionė“ man patiko. „Pūgos“ dar neskaičiau. O jūs?
– Prasiveržimų neaptikau. Bet yra rašytojų, kurie gali atlaikyti keletą raundų kovoje su Sorokinu ar Pelevinu. Tai Jurijus Mamlejevas, neseniai miręs genialusis Jegoras Radovas. Dar galima paminėti Michailą Jelizarovą, Igorį Jarkevičių, Andrejų Byčkovą…
– Su malonumu perskaitysiu.
„Nezavisimaja gazeta“, 2010.VI.24 Vertė J. V.