Migla

Prezidentūros balkonėlyje matosi drūta moteriškė, laistytuvėliu laistanti begonijas. Aidi varpai. Jokūbas sunkiai velka kojas Universiteto gatvės grindiniu. Keli turistai fotoaparatais bando kažką sučiupti.

Šalimais kavinė „Paveikslas“, kurioje patiekiama gardi kava. Už to posūkio reikia pasukti į dešinę. Pasimatys žalsva iškaba.

Prie kavinės durų parduoti sustatytos rožės. Savotiškai primena senas knygas. Kiek labiau apvytusios – po litą.

– Jokūbai, užeikime vidun? Išgersim kavos.

– Gerai, – Jokūbas atsidūsta.

Kavinėje „Paveikslas“ Jokūbą nustebina aplink stalus laigantis smėlio spalvos šuva. Prie kavos užsisakome po gabalėlį pyrago. Jo atneša glotniai atgalios plaukus susišukavęs indėniškų bruožų padavėjas. Čia stipriai dvelkia mėtomis.

Interjere dominuoja nutinkuotos plytos ir, kaip bebūtų keista, to smėlinio šuns fotografijos. Šuva, įsikandęs nublizgintą batą. Šuva, vaikantis balandžius. Miegantis šuva.

– Gal visgi prisėskime galinėje salėje prie lango?

Jokūbas gūžteli pečiais.

– Kas šįsyk nutiko, bičiuli?

– Žinai, jau tai pradeda užknisti. Realybės suvokimas, kai visa išrodo didžiai reikšminga, kai nesuprantu vykstančių įvykių sinchroniškumų – tai sekina.

– Tu jau kovo mėnesį apie tai truputį buvai užsiminęs. Dabar juk balandis, žiauriausias mėnuo, daiginantis lelijas. Ar pamiršai? Nejau tai paaštrėjo?

– Jo. Bet tau gali būti sudėtinga suprasti. Tarkim, matai tą pakabintą antikinį žemėlapį? Žinau, kad už jo yra durys, vedančios į antrą aukštą. Manau, jog žinau. O ten vyksta keisti dalykai.

– Kokie keisti dalykai, papasakok plačiau.

– Ten pirštais maišomi debesys. Nesąmonė, sakysi? Aplinkui gausybė skirtingų rakandų. Lentynose sudėtos paukščių iškamšos, tušti lagaminai nuo rašomųjų mašinėlių. Monoklių ir pensnė formos langai. Dar regiu vandens lašus. O tie garsai. Kažkokie garsai. Lyg kažkas minoriškai cypsi. Tačiau neįkyriai.

– Jokūbai, vargu ar kas panašaus ten yra. Ar valgei ką nors šiandien? Grikių košės? Vėl be lito kišenėje? Neturi darbo, tai prisigalvoji paikysčių… Na, eime, eime prie to žemėlapio. Matai, čia nieko…

Atlupus žemėlapio kraštą iš tikrųjų pasimato durys. Nebūtina smulkiai aprašinėti šių durų. Durys kaip durys. Rudos, su rankena.

Mes jau žengiame pro jas. Patalpoje nesimato kampų. Kol apsipranta juslės, tiesą pasakius, nesimato nieko. Garsai. Kažkas minkštai spaudo pianino klavišus. Patalpoje daug dūmų. Po minutėlės suvokiame, kad jie turi glaudų ryšį su garsais, sklindančiais iš pianino.

Garsai formuoja skirtingo dydžio dūmų tuntus. Oru praplaukia žiobris. Dar vienas, tik su radijo antenomis vietoj pelekų. Žiobriai jungiasi ir savo ruožtu formuoja didesnes žuvis, tarsi žuvis čempiones, plaukiojančias aplink jūržoles. Jei garsą galima prilyginti vaizdui, tai šioje vietoje – kavinės „Paveikslas“ antrame aukšte – savotiškai šlama.

Pamanau ir suklystu. Tie dūmų ir žuvų tuntai išties tėra debesys. Sudėtinga išsyk susivokti.

Prie pianino sėdintis žmogus toliau spaudo klavišus. Šlamantys debesys sulig kiekvienu pasklindančiu garsu keičia formą. Nebuvau nieko panašaus matęs.

– Kas per dyvai, Jokūbai?

Jokūbas spokso, tyli.

Pianino garsai dabar persidengusius debesis išskliaudžia. Klavišų paspaudimų ritmika sustato jų properšose lyg medžių šilą. Banguoja viršūnės. Žvelgdamas į jas girdi nebe kamienų ir lajos šlamėjimą, o pačią debesų esatį. Šioji mainosi žmogui liečiant pianino baltumą ir juodumą. Vietomis pasimato tam tikri tirštumai. Lyg debesų įrantos.

Nuo pianino pakilęs žmogus persibraukia išsiplaiskiusius plaukus.

– Sveiki, džentelmenai.

Mudu su Jokūbu krūptelime. Tai moteris. Ji kalba lėtai. Debesininkė.

– Kokie vėjai atpūtė, džentelmenai?

Jokūbas pradeda kažką regzti, nutraukiu jį ir ryžtingai atsakau:

– Mes atėjome tik išgerti kavos ir mirkyti sausainių į arbatą, o kad sausainių nebuvo, tai ir užėjome štai čia pro… mmm, paradines duris.

– Bravo, džentelmenai, žinote, ko ieškote. Įsitaisykite ant grindų patogiai. Sakote, sausainių mirkymas… Įstabu, įstabu. Tačiau čia labiau užsiimama saulės zuikučių dresavimu. Dar čia sūpynės mokomos leisti garsus. Čiulbėti, taip sakant. Ir dar dirbama su debesimis. Įforminami jie, idant per dieną neprarastų formos surinkinėdami žmonių impresijas.

Man nutirpsta koja. Žiauriai užsimanau rūkyti, norisi prasitrinti akis ir eiti laukan. Aš negaliu pajudėti. Jokūbas atsirėmęs į sieną. Jis jaučiasi beveik kaip namie.

Man tik pasirodė ar Jokūbas išties akyse keičiasi? Nežinia kaip per vidurį galvos jam randasi sklastymas. Jis vilki mėlyną dryžuotą eilutę vietoj savo nudryžusių drabužių. Pirštai nukramtytais nagais nebevirpa.

Jokūbas mirkteli debesininkei. Pamanau, kad manęs čia nėra.

Visa pamažėl įgauna pagreitį. Jie dabar kalbasi apie marmuro jūrą, apie stepes, apie kažkokią gelmę. Debesininkė rodo į pianiną. Pasakoja apie pelėžirnius. Paaiškėja, kad pelėžirniai skleidžia kvapą tik naktį. Ir jie nėra pelių žirniai. Paaiškėja, kad smilgos retkarčiais vadinamos miglėmis. Ji užsimena apie miglą.

Iš už sienos pasigirsta „vaf“. Ir dar: „Vaaaf, vaf vaafvaaafvaafff.“

Manęs išties čia nėra. Taip tiesiog negali būti. Ką gi, jei manęs čia nėra, tai pabūsiu Jokūbu.

Jis jau užmezgė nuoširdų pokalbį su debesininke. Jie įdėmiai žvelgia vienas kitam į akis. Jokūbas dar nežino, kad debesininkė kiek neprimato. Artėja jie, artėja. Paskui pasidengia migla.

Ką sakai, Jokūbai, neturėjo taip būti? Gūžčioju pečiais. Nesuprantu. Praslinki, migla.