Batai, kurių neavėjo Orfėjas

VEIKĖJAI

Jis
Ji
Balsas
Jie

 

Girdisi militaristinio žygiavimo garsai. Į sceną iš abiejų pusių įžygiuoja vienodais tamsiais rūbais apsivilkę žmonės.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius. (x2)

Jie išžygiuoja iš scenos. Scenoje pasirodo moteris, rankose laikanti prabangiai atrodančią dėžę.

JI. Kas čia? Kas viduje?

BALSAS. Jau seniai niekas nebeklausia, kas viduje. Atidaryk ir suprasi, kad viduje nieko nėra.

Moteris atidaro dėžę ir sušunka iš džiaugsmo.
Išima iš dėžės naujus batus.

JI. Melagiai, jūs visi melagiai ir neišmanėliai, dėžėje yra batai, naujut naujutėlaičiai batai, kuriuos aš dabar avėsiu, bet pirmiau reikia juos atidžiai apžiūrėti. (JI glosto batus)

BALSAS. Batai dėvės tave, nes viduje nieko nėra, o batus reikia kuo nors užpildyti.

JI. Nutilk, Balse, tu nieko neišmanai, tuojau pat tave išjungsiu, jei nenutilsi.

BALSAS. Puikiai žinai, kad negali manęs išjungti, jei išjungsi mane, išnyks viskas, išnyksi ir tu pati, nes tavęs nėra – nėra taip pat, kaip nėra nė vieno iš mūsų.

 Į sceną įžygiuoja Jie.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius.

Jie išžygiuoja iš scenos. Scenoje pasirodo vyras, jis nerimastingai blaškosi.

JIS. Euridike! Kur tu, Euridike?!

BALSAS. Ji ne Euridikė, o tu ne Orfėjas. Išeik.

JIS. Kas tu esi? Kieno čia balsas? Nagi, pasirodyk, pagrosiu tau dar negirdėtą muziką.

BALSAS. Eik iš čia, kol ne per vėlu, sakau tau, išeik.

Ekrane pasirodo trigalvis šuo.

JIS. Cerberi, ar tai tu? Taip ir žinojau, Cerberi, kad čia tavo balsas! Palauk, tuoj tau pagrosiu!

Jis judina pirštus ore. Pasigirsta šaižus išsiderinusios elektrinės gitaros garsas. Jis užsidengia ausis.

JIS. Kas… kas tai per muzika?! Niekad nesukūriau tokio skambesio. Kur buvinio tiesa, esanti pati savimi, kur tikrovė? Cerberi, atsakyk!

BALSAS. Tikrovės nėra. Tavo lyra bet kada gali skambėti kaip išsiderinusi gitara ir atvirkščiai. Buvinio tiesa tėra dar viena simuliacija. Liaukis šaukęs Cerberį, jo irgi nėra. Eik iš čia ir nebegrįžk.

JIS. Euridike! Niekur neisiu, kol tavęs nesurasiu!

Scenoje pasirodo moteris. Ji atsistoja jam už nugaros. Jis neatsigręžia.

JI. Ko čia šūkauji, keistuoli?

JIS. Euridike, pagaliau, atpažįstu tavo balsą, pagaliau tave suradau…

JI. Nesuprantu, ką čia šneki, galėtum kalbėti aiškiau ar bent jau į mane pažiūrėti. Kodėl stovi nusisukęs?

JIS. Euridike, man uždrausta į tave žiūrėti, jei atsisuksiu, vėl išsiskirsim. Eikš paskui mane.

JI. Nesuprantu, ką kalbi, keistuoli, bet tai nesvarbu, atrodai visai žavingas.

JIS. Bet tu nematai mano veido, Euridike.

JI. Veido? O kam tas veidas? Veidą galima nesunkiai pakeisti. Taip ir padarysim, pakeisim tavo veidą, jeigu jis man nepatiks.

JIS. Euridike, ką tu kalbi, negi manęs neprisimeni? Nagi, eikim iš čia, sek man iš paskos.

JI. Oi, pamiršau svarbiausią dalyką, pamiršau parodyti tau savo naujus batus!

Ji ištiesia ranką su batų pora, Jis atsisuka. Ji pargriūva ant scenos. Jo rankose lieka batų pora.

JIS. Euridike! Vėl tave praradau! (Glosto ją, gulinčią ant scenos)

BALSAS. Niekada jos ir neturėjai.

Įžygiuoja Jie.

JIE. Mes esame daiktai. Mes paaiškiname ir išsprendžiame save pačius.

Jie išžygiuoja ir išneša moters kūną. Ekrane atsiranda van Gogo „Batų“ paveikslas.

BALSAS. Kažkada tu buvai pasaulis, o ji buvo žemė. „Dievo neatvykimo pražūtis taip pat yra būdas, kuriuo pasaulis pasaulėja. Žemė yra niekur nesiveržiantis, nuovargio nepatiriantis nepailstamumas. Kūrinys iškelia ir laiko pačią žemę pasaulio atvirume.“

JIS. Ji buvo žemė, o aš buvau pasaulis, ji buvo…

BALSAS. Vėliau ji tapo daiktu, moters simuliakru, nes tu norėjai, kad ji tokia taptų. Dabar nieko neprisimeni, kadangi laiko dimensija nebeegzistuoja. Pažiūrėk į paveikslą ir pasakyk, kurie batai tikresni – tie, kuriuos matai, ar tie, kuriuos laikai rankoje?

Jis atsisuka į paveikslą.

JIS. Žinoma, kad tikresni Euridikės batai, tie, kuriuos galiu pačiupinėti, žinoma, kad jie!

Jis ieško batų, jų scenoje nebėra. Paveiksle esantys batai ima judėti, imituoja žygiavimo judesius.

JIS. Kas čia? Kas čia vyksta?!

Iš abiejų scenos pusių įžygiuoja Jie, žygiuoja per Jo kūną. Jis miršta. Ekrane tebejuda van Gogo nutapyti batai.