Tol, kol būsime dviese

Laurent’as Gaudé (g. 1972) – prancūzų rašytojas, dramaturgas. 2004 m. už knygą „Skortų saulė“ apdovanotas garbingiausia Prancūzijos Goncourt’ų premija. L. Gaudé Trečiajame Paryžiaus universitete apsigynė magistro darbą tema „Kovos tema šiuolaikinėje prancūzų dramaturgijoje“. Yra parašęs vienuolika pjesių.

Į lietuvių kalba išverstas jau minėtas jo romanas „Skortų saulė“ ir ankstyvesnis romanas „Karaliaus Congoro mirtis“. Romano „Eldoradas“ pasakojimą rašytojas pina iš dviejų skirtingų žmonių istorijų. Vienas iš jų – Salvatorė Piračis – yra Italijos pakrančių apsaugos laivo kapitonas, kurio darbą galima apibūdinti kaip laivų, prikimštų nelegalių imigrantų iš Afrikos, medžioklę. Kitas šios knygos herojus – Suleimanas – nelegalus imigrantas iš Sudano, kurio negandų kupina kelionė aprašoma nuo pat išvykimo iš gimtojo miesto. Šių dviejų žmonių gyvenimams skirta susikirsti.

Pateikiame romano „Eldoradas“ antro skyriaus, pasakojančio apie Suleimano kelionės pradžią, vertimą.

 

Esu su savo broliu Džamaliu. Tyliu. Trinkteliu mašinos dureles. Jis pasuka raktelį. Suburzgia variklis.

Šįvakar kregždės skraido aukštai danguje. Bulvarai gaudžia nuo automobilių signalų. Eismo spūsties sukeltos dulkės vis dar įkaitintos vidurdienio saulės. Mano brolis Džamalis neištaria nė žodžio. Važiuojame tolyn. Žinau, kad išvyksime šiąnakt. Supratau iš brolio žvilgsnio. Pakvietė važiuoti drauge, norėdamas, kad kartu atsisveikintume su savo miestu. Tyliu. Mano sieloje liūdesys sumišęs su džiaugsmu. Gatvės bėga pro akis. Po truputį pradedu ilgėtis savojo krašto, kurį palieku.

Džamalis pastato mašiną Nepriklausomybės aikštėje. Įžengiame į savo kavinę, į kavinę, į kurią užsukdavome kasdien. Feisalis mums linkteli. Jis žaidžia kauliukais su savo dėde. Pasisveikiname su pažįstamais žmonėmis ir sėdamės. Brolis pasirinko vieną iš staliukų, nuo kurių matosi terasa. Liekame kavinės šešėlyje, bet užtat galime žvelgti į aikštę.

Stebiu brolį, žvelgiantį į apelsinmedžius, automobilių grūstį, praeivių minią, ir žinau, apie ką jis galvoja. Geria arbatą neatitraukdamas akių nuo aikštės, kurios daugiau nebematys. Stengiasi viską įsidėmėti. Taip, žinau, apie ką jis galvoja, ir stengiuosi elgtis taip pat. Nė nekrusteliu, leidžiu garsams ir kvapams skverbtis į mane. Mes niekada nebesugrįšime. Paliksime savo gyvenimo gatves. Niekada nebepirksime iš šios gatvės prekeivių. Nebegersime čia arbatos. Šie veidai mūsų atmintyje netrukus apsitrauks rūku ir taps blankūs.

Žvelgiu į brolį, stebintį aikštę. Iš lėto leidžiasi saulė. Man dvidešimt penkeri. Mano likęs gyvenimas praslinks vietoje, apie kurią nieko nežinau, kurios nepažįstu ir kurios gal net nepasirinksiu. Už nugaros paliksime savo protėvių kapus. Paliksime savo gražią pavardę. Pavardę, kuri čia mus daro gerbiamais žmonėmis. Šiame kvartale žmonės žino mūsų šeimos istoriją. Šiose gatvėse dar galima sutikti senių, kurie pažinojo mūsų senelius. Mes paliksime šią pavardę čia, pakabintą ant medžių šakų, lyg vaiko rūbelį, kurio niekas nepasigenda. Ten, kur vykstame, mes būsime niekas. Vargšai. Be istorijos. Be pinigų.

Stebiu brolį, žvelgiantį į aikštę, ir žinau, kad jis galvoja apie visa tai. Nervingai lėtai geriame arbatą. Kai stiklinės ištuštės, teks atsistoti, sumokėti už gėrimą ir atsisveikinti su draugais. Atsisveikinti neprasitariant. Atsisveikinti, lyg planuotume su jais susitikti vakare. Kol kas nė vienas iš mudviejų neturime jėgų taip pasielgti. Todėl geriame arbatą taip, kaip katinai laka pasaldintą vandenį. Mes esame čia. Dar keletą minučių. Mes esame čia. Ir jau greit niekada.

Mano brolis pakilo pirmas. Nepaklausė, ar aš baigiau gerti, ar jau esu pasiruošęs eiti. Pašoko akimirksniu. Padėjo pinigus ant stalo ir išėjo iš kavinės, atsisveikindamas su visais iš karto. Skubiai išsekiau paskui. Štai ko jis norėjo. Kad nespėčiau paskutinį kartą pažvelgti į draugus, kad neįsivaizduočiau atsisveikinimo žodžių, iš kurių draugai suprastų, kaip man skaudu juos palikti. Kad neturėčiau laiko sugniužti.

Jis pakilo ir greitai ėjo link mašinos, būtent taip ir reikėjo elgtis. Atsisėdęs prie vairo giliai atsiduso ir pažvelgė į mane. Mačiau, vos neverkė. Tam, kad turėtų ko nusigriebti, kad nesileistų užvaldomas ašarų, kad užsidarę mašinoje nepradėtume abudu staugti iš liūdesio, tariau: „Norėčiau paskutinį kartą apvažiuoti miestą.“ Jis nusišypsojo. Tarė: „Gera mintis“ ir pasuko automobilio raktelį. Mašina dar kartą prariedėjo pro kavinės terasą, tačiau nei jis, nei aš neišdrįsome į ją pažvelgti. Galvojau, kad ryt viskas bus visiškai taip pat. Net stalai ir kėdės bus išrikiuoti taip pat. Net dulkės ant šaligatvio. Net aptriušęs katinas, baugščiai besiglaustantis palei sienas. Viskas bus taip pat. Tik mūsų nebebus.

Apvažiavome didžiojo aveniu sodus. Gatvės buvo tuščios. Vėjas, pučiantis pro atvirus langus, glostė mūsų odą. Galvoju apie laukiančią kelionę, apie kurią nieko nežinome. Mano brolis pasirūpino ryšiais, reikalingais išvykti iš šalies. Po kiek savaičių ar mėnesių klajonių pasieksime Europą? Nieko nežinau apie ryt mūsų laukiantį nuovargį. Nežinau, kiek jėgų prireiks įveikti šį ilgą kelią, nežinau, ar ištversiu, bet nebijau. Esu su savo broliu. Visa kita neturi reikšmės. Pažeminimai. Pinigai. Laikas. Mes laikysimės anapus viso šito.

Prašau Džamalio važiuoti didžiaisiais aveniu ir lėkti kuo greičiau. Noriu apgirsti nuo vakaro vėjo, besiveržiančio pro pravirus mašinos langus. Noriu, kad jis lėktų visu greičiu, nes nujaučiu, jog rytdienos kelionė bus lėta ir varginanti. Noriu paskutinį kartą apduiti nuo greičio. Važiuojame pasiutusiai greitai. Ir mums nuo to gera.

Jei būtume galėję taip važiuoti valandų valandas, taip ir būtume padarę, bet Džamalis pasisuko į mane ir tarė: „Beveik nebėra degalų, ką darom?“ Mintis pripilti mašinos, kurios niekada nebenaudosime, baką pilną degalų kitomis aplinkybėmis būtų mane prajuokinusi, bet dabar galvojau apie pinigus, kurių mums reiks ryt. Galvojau apie pinigus, kurių nuo šiol mums trūks visada. Nuo šio vakaro reikia taupyti kiekvieną skatiką. Nenoriu grįžti namo. Jei tik degalai nebūtų pasibaigę, būčiau prašęs brolio važiuoti dar valandų valandas. Bet tai jau nebeįmanoma, tad paprašau Džamalio sustoti priešais parduotuvę.

Kai išeinu iš parduotuvės, brolis sėdi ant automobilio kapoto. Prisiartinu. Ištiesiu jam ką tik nupirktas datules. Lėtai jas valgome.

– Mums trūks šio skonio, – taria jis.

– Po dviejų, po dešimties, po trisdešimties metų, Džamali, kai norėsime prisiminti savo šalį, kai norėsime į ją pasinerti, kas žino, gal tada valgysime datules? Jos visad savyje saugos mūsų krašto skonį.

– Tu teisus, – melancholiškai šypsodamasis atsako brolis. – Mažais senukais, valgančiais datules – štai kuo mes tapsime.

– Negyvensime gyvenimo, kokio nusipelnėme, – tyliai sakau. – Tu tai žinai kaip ir aš. Tačiau mūsų vaikai nebus gimę niekam nežinomoje žemėje. Ten, kur mes vykstame, jie bus imigrantų sūnūs. Abejingi savo šaliai. Jų gyvenimas taip pat bus prarastas. Bet jų vaikai bus išgelbėti. Aš tai žinau. Taip jau yra. Reikia trijų kartų. Mūsų vaikų vaikai gims ten – pas juos. Jie turės iš mūsų perimtą apetitą ir naujus įgūdžius, kurių mums trūko. Mane tai tenkina. Tik prašau dangaus, kad leistų mums išvysti anūkus.

Maniau, kad brolis nieko neatsakys. Bet jis prakalbo ir aš supratau, kad šį vakarą dalinomės viskuo.

– Sunkiausia, – tarė, – ne mums. Mes visada galėsime sakyti, kad to norėjome. Visada galėsime prisiminti tai, ką palikome. Laimingų dienų saulė sušildys mūsų kraują, o prisiminimai apie išgyventą siaubą nustums į šalį apgailestavimus. Tačiau tu teisus – mūsų vaikai neturės šių ginklų. Tad reikia tikėtis, kad mūsų anūkai bus tikri liūtai pasitikinčiu žvilgsniu.

Jis paėmė datulę ir prieš kąsdamas ilgai laikė ją rankoje. Žvelgiau į miestą, plytintį aplink mus. Automobiliai. Medžiai. Praeiviai. Paklausiau:

– Džamali, ką mes prisiminsime? Ir ką pamiršime?

Jis nieko neatsakė į mano klausimą, o danguje pradėjo krykšti kregždės.

Mano broli, aš turėsiu tik tave. O tu turėsi mane. Būsime labiau broliai nei bet kada iki šiol. Tu būsi vienintelis, su kuriuo galėsiu kalbėti apie mamą, galėsiu iš praeities prikelti lėtus jos pirštus, glostančius mums galvas prieš užmiegant, ir žinoti, kad matai ją savo sieloje. Džamali, tu būsi vienintelis žmogus, kuriam nesukeldamas nuobodulio galėsiu paprasčiausiai tarti: „Prisimeni Feisalio kavinę?“ Ir kai tik užduosiu šį klausimą, tavyje iškils visos aikštės vaizdinys. Su miestu, jo triukšmu, tarša ir šurmuliu.

Nuo šiol galėsime senti tik kartu. Išprotėsiu, jei tave prarasiu. Nenoriu matyti, kaip mano sūnūs pakelia akis į dangų, kai aš jiems šimtąjį kartą pasakoju apie savo pusbrolį iš Port Sudano. Ką supras mūsų vaikai iš tų senų nostalgiškų senių, kuriais tapsime? Tradicijos, kurių juos mokysime, jiems kels nuobodulį. Kalba, kuria su jais kalbėsime, jiems darys gėdą. Mūsų rūbai. Mūsų akcentas. Jie norės pasislėpti nuo mūsų. Ir mes tai jausime. Nenoriu klausytis, kaip jie atsidūsta, kai jiems pasakosiu, kad geriausios pasaulio mėtos augo mano mamos darže, tad aš jiems nieko nesakysiu. Eisiu pas tave. Tu vienintelis būsi tos pačios nuomonės kaip ir aš. Šie tolimi prisiminimai tau, kaip ir man, bus malonūs. Vartosime švelnų emigrantų vaistą – kalbėsimės apie dalykus, kurių mums trūksta, kad jų trūktų kiek mažiau. Mes sensime kartu, mano broli. Pažadėk man tai. Arba aš nesensiu.

Grįžtame tylėdami. Lauke tamsu. Gatvės vis dar pilnos pašnekesių ir judėjimo. Džamalis pastato mašiną priešais namus. Galvoju, kad tai paskutinis kartas, kai pakylu nuo šios nudėvėtos automobilio sėdynės. Kaip keista atsisveikinti su savo gyvenimu. Matau tūkstantį detalių, iš kurių jis sudarytas. Raktų ryšulys. Atidaromų durų girgždesys. Kilimo kvapas koridoriuje. Viskas, kas vyksta prieš mano akis, vyksta paskutinį kartą.

Mama čia. Ji laukia mūsų. Ir mes jos daugiau nebematysime. Ji mirs čia, anksčiau, negu pajėgsime ją apgyvendinti šalia savęs. Tai tiesa, ir mes abu tai žinome. Ji supranta, kad mato savo sūnus paskutinį kartą, bet nieko nesako, nes nenori, kad pradėtume abejoti. Ji čia liks viena, su tėvo šešėliu. Ji mums drąsiai siūlo savo tylą. Iškeliaujame tik dėl to, kad ji sutinka mūsų nesulaikyti. Nė vienas iš mudviejų nepajėgtume išvykti, jei ji tam nepritartų. Ji mums siūlo savo tylą. Ir jai reikia milžiniškų jėgų sulaikyti motinos verksmui.

Ji čia, laukia mūsų. Žinoma, jau pradėjo krauti daiktus. Po akimirkos ir mes žengsime į svetainę, link visų šių daiktų. Po akimirkos ir mes nuleistomis galvomis pasinersime į šią daiktų krūvą, klausdami savęs, kas turi likti čia ir ką galime pasiimti. Vietos turime nedaug. Žinoma, verksime atsisakydami apsiausto ar nuotraukos. Viskas prasideda dabar, Džamali. Padėjai mašinos raktelius ant stalo, mes pereisime svetainę, įeisime į miegamąjį, kur mama iš visų jėgų stengiasi sudėti mūsų gyvenimus į nedidelius krepšius. Naktis bus ilga. Ir visos kitos, iki tol, kol atvyksime, taip pat. Prieinu prie stalo svetainėje. Padedu datules. Jos liks čia ilgiau nei mes. Norėčiau, kad jos čia liktų amžinai. Norėčiau būti tikras, kad po dešimties, po dvidešimties metų, kai sugrįšime į šiuos namus, galėsime atsisėsti vienas šalia kito ir valgyti datules, kurias čia palikome. Per vieną akimirksnį prisiminti šių vietų skonį. Padedu datules ant stalo. Atsigręži į mane. Trumpai žvilgteri. Ir aš suprantu, kad tai lyg paskutinis oro įkvėpimas prieš paneriant.

Tai paskutinis momentas, kai dar turime laiko. Po akimirkos mums egzistuos tik skubėjimas ir baimė. Suktis greitai. Užsegti krepšius. Nekelti triukšmo, kad kaimynai nieko neįtartų. Rasti mūsų žmogų. Neprarasti pinigų. Po keleto sekundžių būsime lyg baikštūs žvėriūkščiai, pašokantys nuo kiekvieno garso. Aš džiaugiuosi, kad šią paskutinę akimirką pažvelgei į mane, mano broli.

Esam dviese. Žinau, kad jautiesi taip kaip ir aš. Tau reikia jausti mane savo žingsniuose. Tau reikia girdėti mano balsą, kad nesukluptum. Seku paskui tave, mano broli. Tu atidarai kambario duris. Viskas. Gyvenimo pabaiga. Lieku šalia tavęs. Mes nešimės namus, mes nešimės mamą ir Nepriklausomybės aikštę, mes nešimės datules ir senas mašinos sėdynes visur, kur eisime. Tol, kol būsime dviese, ilga mūsų nugyvento gyvenimo skraistė plaikstysis mums už nugarų. Tol, kol būsime dviese, viskas bus gerai. Eikime, mano broli. Aš seku paskui tave.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Mantas Jonaitis