Tėvas

Mano tėvas mirė prieš šiek tiek daugiau nei metus. Nesakau, kad tai nesentimentali istorija, tačiau ji kažkokia pakibusi man virš galvos ir niekada nepaleidžianti. Paprastai žmonės saugo savo artimųjų fotografijas, modernūs

Karolis Sabeckis. Tėvas. 2014

žmonės palaikus mėgsta susidėti į urną ir laikyti garbingoje vietoje. Mano tėvas buvo žemaitis, ir palaidotas jis kaip tikras žemaitis – žemėje. Po laidotuvių prie manęs priėjo tėvo brolis ir paslapčia iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį – geltoną „Chesterfield“. Paduodamas pasakė: „Čia tavo tėvo. Su paskutine cigarete. Radom kišenėj, kai radom kūną. Pamaniau, kad tau reikėtų atiduoti, o tu jau daryk kaip nori.“ Vienu metu norėjosi vožti jam į veidą taip, kad skiltų koks kaulas kitas mano rankoje, ir jį apkabinus tyliai pabūti lietingą 2013-ųjų sausio dieną. Pasilikau tą pakelį su paskutine cigarete – tėvas man visuomet asocijavosi su rūkymu, ir pamaniau, kad štai jis, mano kišenėje. Nežinojau, kur laikyti tokius „palaikus“, urnos neturėjau, todėl specialiai pirkau prastos kokybės ir neskoningą kičinį laikrodį-dėžutę, joje ir laikau savo tėvo „palaikus“, tai, kas man liko. Tėvas stovi lentynoje tarp knygų, pernelyg netraukia svečių dėmesio, o jei ir traukia, jie greičiausiai pagalvoja, kad, kaip meno istoriko, mano skonis daiktams siaubingas. Šypsausi, jeigu jie taip galvoja, ir ramiai juos išlydėdamas pasižiūriu į sustojusį ir niekada nebeisiantį laikrodį. Neskoningas, bet brangus iki ašarų, kurios rieda ne lauk, o vidun, kažkodėl.

Tėvuk, pasiilgstu tavęs, velniškai.