Poezija
Olehas Kocarevas (g. 1981) – ukrainiečių poetas, prozininkas, žurnalistas. Charkovo universitete baigė žurnalistikos studijas. Išleido eilėraščių rinkinius „Trumpa ir ilga“ (Коротке и довге, 2003), Visą parą! (Цілодобово!, kartu su B. O. Horobčiuku ir P. Korobčiuku, 2007), „Mano pirmasis peilis“ (Мій перший ніж, 2009), „Aplinkybių sutapimas prie Jahotyno“ (Збіг обставин під Яготином, 2009, išverstas į rusų k.), apsakymų rinkinį „Neįtikėtina Chlorofitumo Pirmojo valdymo istorija“ (Неймовірна історія правління Хлорофітума Першого, 2009). Jo eilėraščių išversta į anglų, baltarusių, naująją hebrajų (ivritą), vokiečių, lenkų, portugalų, rusų ir čekų kalbas. Numatomas šių metų „Poezijos pavasario“ svečias.
Šerlokas Celanas
Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2010
Juoda duona, baltas banginis
Duona visą naktį Pragulėjo ant šaldytuvo, Šalia modemo, Naršė po internetą, Žiūrėjo erotiką ir pornografiją – Filmus apie tešlos minkymą. Dabar ryto prieblandoj Vos įžiūrėsi, Kaip po oro prisigėrusia duona Kvėpuoja šaldytuvas, Lyg baltas banginis Po žeme.
Disertacija
šita daržinė tokia drėgna tokia sena tokia tokia kad net katė vėžlio kiauto spalvos nepanorės čia kačiuotis užtat kaštono skrynioje slypi įrištas viršeliu primenančiu iki- karinius baldus sąsiuvinis kuriame disertacija apginta prieš aštuonerius ar aštuoniasdešimt metų tempkis į kiemą! į saulėtos dienos kišenę kietai prikimštą juodų debesų! kas tai? kas čia tarp puslapių tarp sudūlėjusių audrų lavonų? kažkas balta ar grybelis ar pelėsis ar maišelio skiautė? ne! tai – vokas kuriame vabalas disertantas prieš gindamasis nešė kyšį! štai jis pažvelk išdidžiai eina tarp braukymų ir pastabų gerai gyvena vabalas storas net voras jam draugas ne priešas koks piktas nedorasJos riešas
Viskas buvo baigta. Uždariau paskutinį stalčių ir prisiliečiau prie jos riešo, gulinčio ten, tarsi netyčia būčiau prilietęs gatvėje, užsikalbėjęs. Atidaviau budėtojai raktus. Išėjau į parką. Čia ėmė lyti, iš po marškinėlių tuoj ims ir prasišvies speneliai. Išties ėmė lyti, mano plaukuose pasislėpė nuo lietaus dvi boružės, ant manęs krito išdžiūvę liepų žiedai, ir aš pats buvau kaip ta liepa, pusiau žalias, pusiau išdžiūvęs, toks susimąstęs, sentimentalus, kad vos nepamiršau susitikimo, kuris turėjo suteikti man alibi. Nubėgau, kad nepasivėlinčiau, ir šlapioje gatvėje nejučiomis ranka liečiau praeivių rankas, žmonių, iš po kurių marškinėlių į mane grėsmingai, žinodami viską, žvelgė speneliai – paslaptingi, sušalę, kieti prokurorai.Susitikimas prie Elbės
Per trečiadienio tūsus tarp univero ir „Deržpromo“ metro stoties mudu kelis kartus iš eilės bučiavomės iki visai už si mirš da mi jei svetimus dalykus pavadintume savo vardais – bučiavomės be jokių minčių ir ketinimų būtent tai gelbėjo mus nuo ne su si pratimų išskyrus vieną: kartą mudviem ilgai, švelniai atsiglamonėjus neradau džinsų kišenėje penkių grivinų ilgai ieškojau ilgai pykau ir žinai buvau tikras kad tai tu praėjo daug metų ir atrodo kad mudu vis dar laimime mudu tapome kuo norėjome o mūsų nekenčiamas naktinis klubas „Dvidešimt pirmas amžius“ užsidarė ir jo įėjimą užtvėrė pulkai sportiškų pikt žo lių iš gretimų nugalėtojų apkasų patenkintas saliutuoju tau ir tu lygiai taip pat žiūriu ir galvoju ką aš labiau į siminiau: tavo veriančias kosmoso mėlynumo akis ar kietėjančias tavo spenelių vyšnias o gal vis dėlto tas penkias grivinas (visų džinsų visų tavo akių spalvos) kurias galbūt pats pamečiau?Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys
