Tik Milda supaisys Stasį Stacevičių

Stasys Stacevičius. Milda supaisys. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 200 p.

Poeto, žurnalisto, publicisto Stasio Stacevičiaus pirmasis ir, deja, paskutinis esė žanro rinkinys „Milda supaisys“ yra apie meilę ir mirtį. Ir šiek tiek apie mus. Prieš pradėdama skaityti tyčia nevarčiau kultūros leidinių tam, kad bent šiek tiek susipažinčiau su jo biografija. O turbūt reikėjo. Atsimenu, vienas eseistas yra išsitaręs: „Išpažintinė nuostata: tavo kūryba yra įdomi tiek, kiek tavo asmenybė.“ Mintis šįkart nevisiškai pasitvirtino. Skaitydama Stacevičiaus esė rinkinį pasijutau lyg nugvelbusi nepriklausantį man, tačiau klaikiai savą dienoraštį. Autoriaus nepažinojau, tačiau laikas, vietos ir lietuviškos kultūros įprasminimas tekstuose šias eilutes darė žodis po žodžio, ženklas po ženklo vis labiau atpažįstamas, artimas. Akylai sekant egzistencializmo filosofijos krypčiai artimus mintijimus prieš akis nesyk kilo ne tik Lietuvos girių ąžuolai, bet tas Vincuko įskiepytasis, apie kurį, regis, kitados „Bernardinuose“ skaičiau.

Penkiolika esė, tarp jų ir minėtoji „Vincuko ąžuolas“, sudaro visai neseniai išleistą Stacevičiaus rinkinį, kurį, jei tikėsime redaktoriaus žodžiais, autorius spėjęs prieš mirtį parengti pats. Knygoje esančius kūrinius jungia palyginti vienoda tekstų kompozicija ir temų laukas. Tačiau juos galima skaityti ir po vieną ar kas antrą, ir iš eilės it vieno žmogaus gyvenimo tąsą, kuri tik paaiškinta remiantis atskirais motyvais. Žodžiu, skaityk, kaip tik įsigeidi, tačiau vis tiek, manau, aptiksi šiek tiek erzinančių pasikartojimų. Matyti, kad eseistui kelios temos itin svarbios, o pavieniai gyvenimo įvykiai tiek ryškūs, kad vis atsiranda: kartais paralele, kartais palyginimu, kartais imama ir susiejama netikėta aliuzija. Beveik kiekvienoje esė įkyriai sušmėžuoja prisiminimai iš sovietinės armijos ir iš nebaigtų studijų laiko, kuris iškyla it prarastas rojus.

Kartais mėginama mistifikuoti patį rašymo procesą. Pavyzdžiui, esė „Milda supaisys“ iš pirmo žvilgsnio, rodos, kalbama apie Mildos kultą Lietuvoje, meilei skirtas ikikrikščioniškąsias šventyklas, nors autorius, įvesdamas mitinį elementą, o gal naudodamasis paprasčiausios personifikacijos galimybėmis, išsiduoda: „Pamiškėje, ant kalnioko keli akmenys, kadugiai ir puslaukinė obelis ima kalbėti – apie kartų gyvenimus – tik man, ir imu galvoti apie likimų likimą, paslapčių paslaptį, atsiminimų atsiminimą“ (p. 148), o gal ten tik gimsta pasakojimas, kuriame pinasi ano tūkstant-mečio ir šios dienos žmogaus gyvenimai, kuriuos tik meilė supranta ir paaiškinti gali.

Šoklios mintys… Tema, kuri pasirinkta gvildenti, nusakyta pavadinimu, o kūrinyje gana ryškiai, skaitytojui matomomis pastangomis autorius mėgina iš savęs spausti visa, ką įmanoma susakyti šia tema, pavyzdžiui, nuo pamintijimų apie Mildos padėtį anuomet iki Mildų jo gyvenime, santykio su jomis ir kalbos visapusiško išprievartavimo reikiamai temai rutulioti – Milda, meilė, seilė, miltai. Tik keturias semas išvardinau, kurias sujungdamas autorius konstruoja tekstą: „Milda – nuo „pamilti“, „mylėti“? Ar – nuo „malti“? Nuo „miltų“? Juk meilė – gražiausiais malimo ir malimosi būdas. Išrastas Dievulio, kad smagu būtų daugintis? Ar tas malimosi būdas visada buvo kosmose ir anapusybėj – kaip vienas iš dvasios ir materijos dėsnių, kuris taip retai gali pasireikšti ir įsikūnyti visatoj? Gal vienoj planetoj iš milijardo ar daug rečiau“ (p. 151). Perrašinėju tinkamą citatą ir galvoju: kiek dar galima užsiduoti sau klausimų, kad prievarta stumtum tekstą tolyn, eilutę po eilutės? Taip neišvengiama paprasčiausio daugžodžiavimo. Tačiau kartais toks žodžių žaismas pavyksta ir sužaidus leksinėmis reikšmėmis tekstas pasistūmėja, autorius dar kažką tinkamo atsimena. Asociatyvaus mąstymo pavyzdys – vienas iš žmogaus mąstymo fenomenų, kai iš vienos emocijos gimsta prisiminimai, kur tai buvo pajausta. Emocijai tapus mąstymo pamatu, lengva keliauti per prisiminimus: jeigu vienas neatsako į mąslų klausimą, tai kitas padės. Tai matyti ir esė „Lietsargiai“, kuri žaisminga, nuotaikinga ir joje viskas savo vietoje: žodžių nei per daug, nei trūksta, o lietsargio istoriją ar lietsargio savininko nuotykius, ar visa, kas susiję su lietsargio egzistavimo siužetu, sekti yra ganėtinai malonu, nors rašymo principas paremtas asociatyviu mąstymu. Matyt, iš asociatyvios teksto kompozicijos ir tas minčių šoklumas.

Tačiau beklajojant iš teksto į tekstą matyti, kad knygą rašė itin apsiskaičiusi, smalsi, jautri aplinkai būtybė. Taip, toji nelemta teksto kliše tampanti sovietinės armijos patirtis ar nutrūkę mokslai šiek tiek skandina kūrinius, tačiau intertekstualumas, savirefleksija ir menininko būtis ir buitis neleidžia abejoti, kad šito žmogaus įkvėpimas ne tik iš laukinės obelies. Faktai lieka faktais: tekstuose daug užuominų į kitus tekstus, Lietuvos kultūros įvykius ir to, kas paprastai lieka po užsklanda, kai baigiasi parodomasis spektaklis. Na, kad ir „Poetinio Druskininkų rudens“ paraštės ar mintys apie skaitytas knygas, jų herojų gyvenimą ar gyvenamos apylinkės didelius žmones. Šitaip jam viskas rūpėjo nuo Vinco Krėvės gyvenimo iki jo knygose esančių herojų tikroviškumo, žmogiškumo, taip pat kitų lietuvių ir ne tik rašytojų (dažniausiai poetų) vidinis ir išorinis pasaulis. Žmogaus likimas, krašto patirtis, vietovardžiai ir kiti vietos ženklai įprasminti šiame esė rinkinyje.

Beje, reikėtų pridurti, kad eseistas nevengia pasisakyti, kas jam yra lietuvių dvasios didieji: Čiurlionis, Širvys, Geda, Beresnevičius (p. 92). Ir tie didieji, kiekvienas savita forma, įsiveržia ir į jo tekstus. Apsigyvena. Kaip? Per taip pamėgtą intertekstualumą, kai vieno autoriaus tekste atsiduria kito tekstas, pavyzdžiui, Širvio, Gedos poezijos eilutės kaip gyvenimo filosofijos abstrakcijos išraiška, o Beresnevičiaus lietuvių religijotyros aspektai, socialiai atsakinga pilietiška publicistika („Vilkų saulutė“) tampa gairėmis Stacevičiaus kuriamiems tekstams, svarstymams. Daug čia kitų tekstų arba bent nuorodų į juos. Pernelyg daug. Tačiau pati esė žanro struktūra leidžia tai daryti. Bendroji jos schema būtų – tezė ir ją patvirtinantys, varijuojantys pavyzdžiai iš įvairių sričių. Paprastai sakoma, kad kuo analogijos kontrastingesnės, netikėtesnės, tuo meninis efektas stipresnis. Stacevičiaus diapazonas – poeto būtis, trumpos studijos, ilga tarnyba armijoje, žurnalisto patyrimai, kultūrininko dienų rūpesčiai, visuomeninio gyvenimo skauduliai.

Tiesa, tekstuose vis atsirandantys kosmogonijos elementai – pagoniškieji dievai ar krikščioniškasis Dievas, planetos, žvaigždės – išnyra pačiose netikėčiausiose vietose. Rodos, sunku suprasti kodėl, iš kur, ar nakties dangus yra toks stebuklingas, kad jam tekste reikia skirti šitiek vietos, o gal šitaip romantiška siela prasiveržia pro kasdienybės ūkus. Tačiau žvaigždynai, atsirandantys tai vienokia, tai kitokia forma, skleidžiasi tuomet, jei juos panardini į Stacevičiaus visų esė kontekstą. Juk Čiurlionis minėtas nesyk kaip didysis tautos ugniasergis. Matyt, į šią asmenybę ir Stacevičius lygiavosi savose esė: savotiškai išmėgindamas lietuvių kalbos galimybes (žodžių daugiareikšmiškumas, sąskambiai), tačiau likdamas dėmesingas ir tautinei Lietuvos kultūrai, ir gimtojo krašto gamtai, visų žvaigždynus matydamas savaip.

Pabaigoje derėtų pasakyti, kad šios esė, savotiška kultūros refleksija, bus įdomios ne vienam iš Stacevičiaus aplinkos žmonių. Nepažįstantys pasijus lyg dienoraštin nosį įkišę. Gal nemažai ko ir nesupras. Gal krikščioniškai nepateisins gana makabriškai skambančių juokelių apie paties mirtį. Kita vertus, esė ir yra esė – nori sutik, nori nesutik su autoriaus matymu, tačiau žodis, įgavęs kūną, pradeda savo kelionę, nebepriklausančią nuo jį paleidusiojo norų, tad skaitytojui belieka tikėtis, kad teisingai Stacevičius mintijo – visos knygos pas skaitytoją ateina tinkamu laiku, tad ir šioji nėra išimtis. Milda supaisys tą Stasį, pasirinkusį, kaip jis teigia, jeseninišką gyvenimą…