Knygyne. Iš Vinco Waldkauzo užrašų

„Uždarbiaujančio arklio“ knygyno konsultantai privalo dėvėti juodas kelnes ir bordo spalvos marškinėlius. Pravėrusius knygyno duris jie pasitinka šypsenomis, pasveikinimais ir nekaltais klausimais: „Ieškote knygos sau ar kaip dovanos?“ Arba: „Laba diena, gal jums padėti išsirinkti?“ „Kokio amžiaus vaikučiui ieškote dovanėlės, gal norite, kad tai būtų knyga?“

Mėnesį dirbau šio knygyno konsultantu. Pradžioje buvau supažindintas su knygyno Esme. Ji kiek skyrėsi nuo mano įsivaizduotosios. Esmė buvo sutalpinta į aplanką su popieriais, kuriuose skirtingais šriftais ir dydžiais tebuvo išspausdinti 3 žodžiai: pardavimas, lydinčios prekės, apyvarta. Melas, sakytumėte? Ir man tai pasirodė nerealu. Juk knygynas – iki patenkant į „Uždarbiaujantį arklį“ – man siejosi su tam tikru sakralumu, apšvieta, tyvuliavimu išminties iliuzijoje. Tačiau jokiu būdu ne su moto: „Verkaufen über alles.“

Ką gi, palaipsniui išmokau knygyno lankytojui padėti susiorientuoti vadinamojoje knygų masėje ir pasiūlyti jam papildomą knygą, nuo kurios skaičiuojamas papildomas uždarbis knygyno konsultantui.

Gilles Vuillard. Skaitantys žmonės knygyne. Niujorkas. 2012

Prisipažinsiu, buvo valandėlių, kai jaučiausi kone idiotu klausdamas: „Ieškote kokios konkrečios knygos?“ Konkrečios. Konkrečios knygos, lyg žmogui visos knygyno stirtos būtų spalvota abstrakcija. Tarsi sparčiai besisukanti karuselė, kurioje jis vargais negalais įžiūri baltašonio ponio siluetą, namelį su durimis per visą šoninę sieną ar dėdę rašytoją, primenantį jo paties tėvą, kuriam vaikystėje taip gera buvo pasėdėti ant pečių.

Tačiau tinkamu metu uždavus šį konkretų klausimą apie konkretumą kai kurie lankytojai, net visa žinantys, apsiskaitę labiau nei visi knygyno konsultantai sudėjus drauge, paieškos proceso pabaigoje būna jau kapituliavę. Tad tereikėjo tuo prieškapituliaciniu momentu prieiti ir nudirti skalpą – pasiūlius šalia ieškomos konkrečios knygos kokią panašaus turinio.

Knygyno konsultantus kartais gąsdindavo slaptais pirkėjais. Mane patį beveik nukrėsdavo šiurpas pagalvojus, kad kiekvienas eilinis pirkėjas gali būti slaptas. Ir gali bandyti, anot kolegų ir vadovybės, išsiaiškinti, ar laiku prie jo prieita, ar pasiūlytos populiariausių knygų dešimtuko naujienos, ar su juo pasisveikinta ir panašiai. Baugu. Nors žinotum žmogus, kad slaptas pirkėjas nešioja riestus ūsus ar rankinę su plytų ornamentais. O dabar su kiekvienu bovykis kiek išmanydamas. Negali atgręžti nugaros net moteraitėms, ieškančioms knygų „Prancūzijos šeichas“ ar „Mano Gražulis iš Gedimino prospekto“, – juk jos gali būti slaptos pirkėjos.

Kartą į knygyną užėjo sveikatos apsaugos ministras. Jis privalėjo įsigyti ką nors Carlo Gustavo Jungo – manytumėte. Tačiau gal geriau apie tai nepasakosiu.

Kartą į knygyną užėjo lituanistas Virgilijus. Jis įsigijo visas iki šiol neskaitytas, tačiau dėmesio vertas lietuvių autorių knygas. Visas dvi. Su lituanistu kiek išsišnekėjome, bet jis greit išėjo, man neatsargiai klustelėjus, ar jis atsitiktinai nesąs slaptas pirkėjas. Manykit kaip norit, tačiau taip ir nesužinojau – slaptas jis pirkėjas ar ne, nes žiūrėjo į mane, lyg gerai pažinotų.

Darbe kartais užsigalvodavau apie Esmę ir tuos tris žodelaičius. Pardavimas man asocijavosi su davimu, dalijimusi. Lydinčias prekes įsivaizduodavau kaip prie kasos išdėstytas smulkmenas – knygų skirtukus, kaleidoskopus, flomasterius. Šie, lankytojui išėjus, linksmai jį aptardavo ar apgailestaudavo nepatekę į jo pirkinių krepšelį. Apyvartą suvokdavau kaip knygų vartymą šluostant nuo jų dulkes ar tam tikrus vartelius, pro kuriuos praeinant neišimti iš knygų magnetukai pypsėdavo. Ech, tai tik tolima antiutopija, juk kas dės magnetukus į knygas? Nebent tam, kad šie tarsi amuletai saugotų nuo vagių? Bet ir tai nesąmonė, juk kas gi šiais laikais vagia knygas…

Kartais matydavau žmones išsipūtusiais skvernais. Šie tolimiausiose knygyno ertmėse labai įdėmiai skaitydavo, kartkartėmis žvilgsniu ieškodami manęs ar kokio kito knygyno konsultanto. Tačiau jie niekuomet neklausdavo apie knygas. O ir mes jiems nepasakodavome. Gan greitai jie išeidavo, palikus juos vienus bent minutėlei. Gal susigėdę, kad knygyne paliks spirito ar socialinės atskirties tvaiką? Man taip norėdavosi leisti jiems išsirinkti po suvenyrą išsinešti. Bet žmonės juk gali pasirūpinti savimi, tiesa?

Vakarais, grįžęs po darbo, atsipalaiduodavau. Išsispausdavau greipfrutų sulčių ir klausydavausi Kučiūnijos radijo, kolei diktoriaus balsas, tęsiantis balses à la Proust maniera, mane pradėdavo kankinti. Tuomet užsidėdavau Karuso diriguojamą „Kunst-zeit“ plokštelę, po valandėlės ją pakeisdavau bliuzu iš Spartos. Niekaip negalėdavau paimti į ranką popieriaus lakštų, sveriančių daugiau nei lydekos galva. Darbas knygyne mane tikrai pakeitė.

Tačiau aš apie paskutinę savo darbo dieną knygyne. Užsiplepėjau kiek, atleiskite. Paskutinę savo dieną „Uždarbiaujančiame arklyje“ praleidau įprastai. Iki pat pavakarės. Tvarkiau knygų lentynas, konsultavau lankytojus, idant negautų insulto pasiklydę spalvotų viršelių masėje ar susipainioję savo noruose. Žinoma, radęsis prasmės nebeįžvelgimas būti knygyno konsultantu, išrinktuoju tarp knygių ar tiesiog puslapių pranašu, gebančiu žvilgsniu ir plaštakomis praskirti knygų lentynas, mane vargino. Tad atsipalaiduodamas glosčiau knygų lentynas ir palikdavau saldainius, užkištus už, tarkim, Siegfriedo Lenzo, Marijaus Širviaus, Alberto Moravijos, Heinricho Bölio knygų, idant knygų gurmanai, kaip įsivaizduoju, maloniai nustebtų jas kilstelėję. Tą dieną akimirkomis buvau, lyg nujausdamas čionai nebegrįšiąs, atžagarus ieškantiems meilės romanų pigienos – nedvejodamas vesdavau lankytojus prie ezoterinės literatūros skyriaus ir baksteldavau pirštu į „dzen“ ar „tantrinį seksą“.

Iki pirmos valandos neužėjo nė vienas lankytojas, kitaip tariant – klientas. Knygyno lentynose vyravo tvarka. Tad maklinėjau iš vieno „Uždarbiaujančio arklio“ kampo į kitą ir mąsčiau, ar tai, kas vyksta, yra realu. Dėl visa ko įgyvendinau vieną savo svajonių: perkėliau Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylika kėdžių“ iš grožinės literatūros į joms deramą klasikos skyrių. Mat jį šunes kolegas ir visą vadovybę, draudusius tai man iki šiol padaryti. Paliksiu knygyne bent minimalias korekcijas! Mane amžiams minės naujai atėję lankytojai, net nežinodami, kad taip smarkiai paveikiau jų pasirinkimus! „Veideliu“ lietuvių literatūros skyriuje išstačiau Mariaus Ivaškevičiaus „Mistrą“ vietoj Zitos Čepaitės „Londono vėjo“. Akių lygyje palikau perregimą Sigito Gedos knygą „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, atlikau kelias korekcijas negrožinės literatūros skyriuose (paslėpiau „Kriminalistikos žinyno“ „veidelį“ ir vietoj jo išstačiau dailiąją enciklopediją ir pan.).

Apie pirmą valandą man nusišypsojo laimė. Netrukus apie tai papasakosiu, tik prieš tai paminėsiu, kad jau kurį laiką žymėjausi knygyno lankytojams rūpimus savitesnius klausimus. Pavyzdžiui: „Gal turite mano vyro slaptąjį gyvenimą“ arba „Kur rasti knygą apie šiuolaikinį laiką…“

Kiekvienas lankytojas man būdavo įdomus, tačiau, turiu prisipažinti, ir lyg savotiškas personažas. Nuoširdžiai žavėjausi žilagalviais filatelistais, (bergždžiai) ieškančiais albumų pašto ženklams, žmonėmis, valandų valandas vartančiais knygas apie vaistinius augalus. O su sūnumi atėjęs ir jam vabalų žinyno ieškantis vyras man sukėlė tikrą džiaugsmo apoteozę. Jūs suprantate maždaug, apie ką kalbu. Taigi. Šie ir panašūs reiškiniai man dvelkė tam tikra poezija. Net pradėjau manyti, kad sergu poezijos įžvelgimo kasdieniuose reiškiniuose liga. Kartais pagaudavau save su susižavėjimu žvelgiantį į damą su violetiniu šaliu, ieškančią muzikuojančiai kolegei knygos apie George Sand ir Fryderyko Chopino meilę – idant ši geriau suprastų savo atliekamus genialaus lenko kūrinius (tąkart prisiminiau T. S. Elioto eiles – „koks intymus Šopenas / jo siela turi skleistis / tarp kelių draugų“), arba bandydavau nešmėžuoti prieš akis patogiai prisėdusiam ponui odinėmis kelnėmis, įdėmiai studijuojančiam knygas apie kanibalizmą ir kabalą.

Į kai kuriuos lankytojų klausimus atsakymo neturėjau. Tarkime, poniai, vaikštančiai palei poezijos lentyną ir niurnančiai: „Kurgi tas mano Puškinas?“

Pirmą valandą į knygyną įėjo senolis pilkšva striuke ir giedromis akimis. Kelias minutes kažko žvalgėsi, vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Priėjęs prie manęs paklausė:

– Ar turite kalkuliatorių su dviem atmintimis?

Jūs juk numanote mano reakciją? Tačiau iš apstulbimo knygyne strikinėti negalėjau, tad kasiau dešinį žandą tramdydamas šypseną. Nelengvai man tai sekėsi. Dangau, aš tikrai nebuvau pasiruošęs išgirsti tokį klausimą. Su malonumu išpakavau kiekvieną parduodamą skaičiavimo mašinėlę ieškodamas senoliui reikalingos funkcijos.

– Šiame „Sony“ skaičiuotuve tikrai jos nėra, atleiskite, taip pat ir šiame „Casio“. Galbūt šis turi antrą atmintį, pažiūrėkime. Beje, kam jums reikalinga toji „antra“ atmintis?

– Žinote, antroji ekstra atmintis skirta pasidėti reikalingus dalykus. Kad nereikėtų gaišti laiko užsirašinėjant. Iš pradžių padedi skaitiklį, paskui vardiklį…

Man buvo išties nemalonu nerasti senoliui reikalingo dalyko. Tad pasiūliau Tony Buzano knygą apie atmintį. Tačiau čia prašoviau, taip sakant. Paskutinis senolio klausimas prieš išeinant buvo: „Gal turite knygą apie bites?“ Mes turėjome tik knygą apie kamanes. Neįdomu, senolis atšovė: „Turite visko daug, bet kai reikia…“ Jis pakratė galvą ir nuėjo link išėjimo palei išdėstytų atvirukų sieną.

Kitą dieną manęs „Uždarbiaujančiame arklyje“ nebebuvo. Kartais gailiuosi to. Ypač iš smulkių atmenų konstruodamas antrą atmintį. Vis kažko trūksta. Klausimai laukia eilėje. Vienas kitas sucypia.