Iki pasimatymo, Judita!
Šįryt nubudau apimta jausmo, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai įžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko baisaus, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad per daug prisiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypač veidrodžiuose.
Lukaszo Wierzbowskio nuotrauka
Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam nulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na, gerai, svetimoje odoje, bet vis tiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na, gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manąsias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį, ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip, tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą, du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis…
Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia, galima sakyti, kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena, kad kai pasensiu, galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi… D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?
Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn žemyn, pirmyn atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo „Colgate“ ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip įnirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau, jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas… pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjai Holoferno ir užkariavai, aš norėjau… Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbėjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.
Žinai, kas smagiausia ir kartu liūdniausia? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjumi, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau… Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto ir šypsaisi it kokia pusprotė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi…
Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, ką tik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują ąžuolo lentų imitacijos laminatą.
Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.
Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau, kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada… Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai manys, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusifotografuoti. Būsime lankomiausia būdelė, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai vaidenasi vienoje iš būdelių dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamąjį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė…
Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabo. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oi, tavo metų… ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kuriuo užkariavau tavo karalystę, ir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia… Dabar tu ten ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją… nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdama draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna… Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą… Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla.“ Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!
