„Kino pavasario“ daigų sąrašas

Pagaliau ir į mūsų kraštus atkeliavo pavasaris – katinai po langais vis dažniau kalbina vienas kitą suglaudę kaktas, anksti rytais senukai išeina pasivaikščioti palei upę, nuogi medžiai siuvasi drabužius pas visokius ten medžių dizainerius, o paaugliai paauglinasi tiesiog troleibusų stotelėse. Visiems jau įprasta, kad pavasariniai vėjai į Vilnių kiekvienais metais atpučia ir vieną respektabiliausių Lietuvoje filmų fiestų – „Kino pavasarį“.

Kadras iš filmo „Mergina iš spintos“

Ši devynioliktą kartą kovo 20–balandžio 3 d. vykusi kino šventė jau tapo tradicija. Vilniaus centre matyti plevėsuojančios festivalio vėliavėlės, įvairiose miesto vietose ant suolelių įsitaisę įvairaus amžiaus žmonės, įnirtingai sklaidantys „Kino pavasario“ programėles ir vieni su kitais besidalinantys jau matytų ar norimų pamatyti filmų siužeto detalėmis. O dalintis kuo visada būna per akis – kiekvienais metais festivalio metu parodoma po daugiau nei du šimtus pačių įvairiausių filmų. Didžioji repertuaro dalis būna „ką tik iškepta“ – dar visiškai nauji filmai. Šiemet pagalvojau, kad šis filmų šviežumas ir gausa man šiek tiek primena pavasario augaliją – dar tik besikalančius iš po žemės daigus. Nauji filmai kaip pavasariniai daigai – pirmą kartą pamato saulės šviesą (yra pamatomi) dar nesuvešėję, neturintys storų išankstinių nusistatymų kamienų ir dar neapipinti interpretacijų brūzgynais. Dar tokie gležni ir tuo pat metu nepaprastai greitai, vos tik pamatai, suvešintys galvose.

Šį „Kino pavasarį“ kaip tik pradėjau nuo dokumentinio filmo „Semme“ (rež. Ernestas Samsonas, 2014), pasakojančio apie Lietuvos etnokultūrą. Filmo pavadinimas, veikiausiai neatsitiktinai, prūsų kalba reiškia „žemė“. Čia šneka sukasi visai ne apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nors filme galintis „sudygti“ teminis laukas toks platus, kad jį be vargo galėtume susieti su daugybe nūdienos realijų – jau minėtu referendumu, emigracijos ir kitų veiksnių skatinamu lietuvybės, tautiškumo sampratos permąstymu, tradicijos ir modernybės sankirtomis. Filme matome tris asmenybes, paskyrusias savo gyvenimą lietuviškų tradicijų puoselėjimui: geografą Tadą Šidiškį, tautodailininką Algirdą Versecką ir vyriausiąjį krivį Joną Trinkūną, kurio atminimui filmas ir skiriamas. Visi šie žmonės veiklūs, ryžtingi, įkvepiantys, kiekvienas iš jų savaip charizmatiškas ir įdomus. Jų veikla domisi jaunimas, tačiau filmo kadruose nepamatysime nė vieno „bomberiu“ vilkinčio skustagalvio, kaip, beje, ir pačioje filmo premjeroje. Tai filmas apie meilę savo kraštui, o ne neapykantą „kitiems“ ar „kitokiems“.

Besiklausant filme pasirodančio etnologo, mitologo, religijotyrininko ir rašytojo Dainiaus Razausko, teigiančio, kad tradiciją reikia kurti-perkurti, iš naujo įžiebti, o ne uždaryti muziejuose, apima jausmas, kad kiekvienas iš mūsų yra pakviestas kurti. Šitaip pamatytas ir išgirstas santykis su tradicija gali atverti kelius kūrybai, o ne barjerų ir apkasų statybai. Kadruose matomi miške aukojami apelsinai ir graikiniai riešutai nėra autentiškumo vaikymasis, tačiau juose justi šis tas tikro. Čia nėra raudonu STOP ženklu pažymėtų ribų. Tik punktyrai.

Radikalus bet kokių seksualinių, socialinių ir fizinių ribų peržengimas ar – veikiau – radikalus gyvenimo pokytis vaizduojamas naujausiame garsiojo Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko filme „Mebijaus juosta“ (2013). Kaip ir 2012 m. filme „Pieta“, čia matyti daug koja kojon žengiančio smurto ir seksualumo, ribos egzistuoja tik tam, kad būtų peržengtos ir sukeltų dar daugiau skausmo tiems, kurie jas peržengia. Pasakojimas sukasi apie nelaimingą šeimą – žmona desperatiškai kankinasi dėl vyro neištikimybės, sūnus blaškosi nuo hormonų audrų. Atrodytų ir šiaip viskas ne sviestu patepta, tačiau įniršio apakinta žmona, nesėkmingai pabandžiusi iškastruoti vyrą, galiausiai taip pasielgia su savo sūnumi, o nupjautą lytinį organą – sukramto. Paradoksalu, tačiau filmo kontekste tai atrodo kaip tam tikras neracionalus teisingumas. Tai skatina iš naujo apmąstyti, kas yra bausmė ir kuo skiriasi racionali, apskaičiuota ir neracionali, aptemusiu protu atlikta bausmė. Čia kyla klausimas, kuri iš jų pati yra giminiškesnė nusikaltimui.

Racionaliai, apgalvotai filme kastraciją atlieka seksuali pardavėja iš kalėjimo išėjusiam savo prievartautojui, taip tarsi pateikdama atsvarą anksčiau matytos „egzekucijos“ siautuliui. Du tokios pat bausmės būdai filme atliekami už nusikaltimu laikomą išprievartavimą ir oficialaus nusikaltimo statuso mūsų visuomenėje neturinčią santuokinę neištikimybę. Filmas kvestionuoja įprastas visuomenės normas ir skatina iš naujo apmąstyti nepatogius dalykus. Tai tikrų tikriausias visokiausių žiaurybių, sadizmų, mazochizmų, incestų etc. „švediškas stalas“, tačiau, nepaisant viso šio „kamufliažo“, filmas man pasirodė nepaprastai įprastine prasme moralus. Net ir peržengtos, paneigtos įprasto moralumo normos išlieka kaip paneigtos, kaip tos, dėl kurių paneigimo ir kenčia filmo veikėjai. Paradoksalu, bet iš tiesų „Mebijaus juostą“ yra ir žiaurus, ir labai moralus filmas.

Moralumo ir žiaurumo kokteilis suplaktas ir Kim Ki-duko mokinio Lee Ju-hyoungo filme „Raudona šeima“ (2013), kurį mokytojas ir prodiusavo, ir montavo, ir net scenarijų parašė. Tai pasakojimas apie keturis Šiaurės Korėjos slaptuosius agentus, kurie infiltruojasi į Pietų Korėjos visuomenę ir gyvena apsimesdami darnia šeima. Vos peržengę slenkstį „duktė“, „senelis“, „žmona“ ir „vyras“ tampa vienas kitam pagal karinius rangus pavaldžiais kariškiais, kurių užduotys neapsiriboja vien sekimu ir duomenų rinkimu, jiems tenka ir žudyti vadovybės laikomus pavojingais bėglius iš Šiaurės. Filme nagrinėjami santykiai tarp vidaus ir išorės, draugo ir priešo, budelio ir aukos. Smurtas, prievarta, išnaudojimas filme rodomi pabrėžiant pagrindinių herojų padėties absurdiškumą. Žmogus, žudantis kitų šeimas tik tam, kad valdžia nenužudytų jo paties dvidešimt metų nematytos šeimos, filme parodomas labiau kaip tragikomiškas absurdo herojus, o ne budelis ar nusikaltėlis. Sumaniai tyrinėjama, kada ir kaip toks žmogus nustoja suktis užburtame absurdo rate.

Apie sukimąsi užburtame rate pasakojama ir daugelio lauktame Larso von Triero dviejų dalių filme „Nimfomanė“ (2013).

Kadras iš filmo „Nimfomanė“

Nepažįstamojo į namus parsivesta Džo, save vadinanti „nimfomane“, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Tačiau kuo toliau, tuo keisčiau darosi klausyti ir matyti šią istoriją, nes viskas atrodo labai jau „matyta“. Trieras dosniai žeria vieną po kitos nuorodas į daugybę garsių kino filmų, taip pat nepamiršdamas dosniai cituoti savo paties filmų, bene akivaizdžiausiai pastebimos citatos iš „Antikristo“ – lapės iškamša, vaikas, sningant balkone vos nenukrentantis, motinai užsiėmus savo kūniško „troškulio“ malšinimu, siurrealumo persunktas gulėjimo žolėje epizodas, kalbos apie šėtoną ir t. t. Tad kas iš tiesų čia vaizduojama kaip besisukanti užburtame geidulių rate ir vis nepasisotinanti nimfomanė?

Trieras negailestingai ir net „šventvagiškai“ šaržuoja save ir kino klasiką, šaiposi neturėdamas nė menkiausių skrupulų. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad tai savitikslis užsižaidimas, šaipymasis vien dėl šaipymosi, citavimas vien dėl citavimo. Nors filmas pažiūrėjus pirmą kartą mane, kaip Triero mėgėją, ir kiek nuvylė, netrukau suprasti, kad to veikiausiai ir siekta. Pačiu jo mechanizmu ir struktūra taikliai demaskuojama ir autorinio kino nuolatinė kova su monotoniškumu, ir desperatiškos originalumo paieškos. Tokio originalumo, kuris visgi išsitektų konkretaus režisieriaus braižo rėmuose. Toks originalumas visada jau yra apribotas ir pasmerktas suktis „amžiname rate“, jis trokšta ir blaškosi siekdamas naujo bei nepatirto, bet yra įkalintas individualaus autoriaus braižo rėmuose taip, kaip nimfomanės geismą įkalina jos pačios kūnas.

Įkalinimo kūne ir kūniškume temos skleidžiasi ir naujausiame Romano Polanskio filme „Venera su kailiais“ (2013). Austrų rašytojo Leopoldo von Sacherio-Masocho sukurta istorija atgimsta kine. Pasakojimas čia išsaugo savo ašį – galios klausimą. Filme matome tik du aktorius, tačiau labiau pasigilinę galėtume atsekti net kelis ar keliolika veikėjų. Po nesėkmingos aktorių atrankos teatro režisierius Tomas suteikia šansą nepažįstamajai Vandai pademonstruoti aktorinius gebėjimus. Jis ieško aktorės, galinčios vaidinti pagrindinį vaidmenį jo pjesėje, parašytoje pagal Sacherio-Masocho romaną, ir Vanda jam pasirodo labai tinkama. Tačiau visai nelauktai gyvenimas ir teatras susipina. Galiausiai žiūrovai mato patį Tomą, avintį aukštakulnius ir skaitantį pjesės pagrindinės veikėjos žodžius. Galia valdyti ir galia savo paklusimu daryti įtaką valdančiajam tampa svarbiomis filmo linijomis. Pastarosiomis kaip geležinkelio bėgiais lėtai siūbuodami klubais rieda kūniškumo ir lytiškumo lokomotyvai.

Galia kaip šeimos tėvo diktatūra skleidžiasi originaliame suomių filme „Mokinys“ (rež. Ulrika Bengts, 2013).

Kadras iš filmo „Mokinys“

1939 m. vasarą į vieną iš Baltijos jūros salų atkeliauja našlaitis Karlas. Jis pasiųstas į pagalbą saloje su šeima gyvenančiam švyturio sargui Haselbondui. Netrukus jis pradeda įtarti, kad šeimoje dedasi negeri dalykai, tačiau šilumos ištroškusiam vaikinui sunku į savo geradarį pažvelgti kitu žvilgsniu. Pedantiškas ir diktatoriškas švyturio sargas negali susitaikyti su tuo, kad neklausoma jo nurodymų. Jis nori parodyti gyvenimo kelią, kuriuo turi eiti aplinkiniai, kaip ir jo saugomas švyturys – nušviečiantis kelią laivams. Neatsitiktinai jo nubrėžtu keliu nepanoręs sekti sūnus atsisveikinimo su pasauliu forma pasirenka būtent nusiskandinimą. O pats Haselbondas užsiliepsnoja jo žmonai padegus švyturį. Nuodugnesniam filmo supratimui reikšmingas ir istorinis kontekstas – pasibaigus 1939 m. vasarai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. „Mokinys“ – netikėtai stiprus filmas. Minimalistiškas, šaltas, žiaurus. Jį žiūrint neįmanoma nesižavėti neįtikėtinai natūralia aktorių vaidyba.

Kitas nė kiek ne mažesnis šio „Kino pavasario“ atradimas man buvo „Mergina iš spintos“ (rež. Bodo Kox, 2013). Pirmajame režisieriaus pilnametražiame filme matome du kartu gyvenančius brolius – neįgalųjį Tomeką ir juo besirūpinantį Jaceką – bei paslaptingą jų kaimynę Magdą, kuri dienas leidžia sėdėdama spintoje. Jacekas paprašo Magdos pabūti su jo broliu, nuo tada keistąją Magdą ir tylenį Tomeką traukia vieną prie kito. Filme įvairiais kampais kvestionuojamos normalumo ir normos sąvokos.Jacekui teisinantis, kad negali sumokėti už brolio priežiūrą (policininkas atėmęs „žolę“, kurios prašiusi Magda), nuskamba šiurpinančiai taiklus klausimas – ar Jacekas nepagalvojęs, kad ji galinti pabūti su jo neįgaliu broliu nemokamai, nes Tomekas esąs tiesiog nuostabus. Filmas žavi nenušlifuotais kampais, natūralumu, bekompromisiškumu, taikliomis įžvalgomis socialinėmis temomis bei keistos ir magiškos atmosferos kūrimu. Iki šiol lenkų kinas į vieną „daiktą“ dar nebuvo taip jautriai ir harmoningai sujungęs socialinės kritikos ir magiškojo realizmo.