Suvokti Rusiją, arba Apie Czesławo Miłoszo rusiškus susidomėjimus
I. Rusija Czesławo Miłoszo gyvenime atsiranda dar vaikystėje, o jo kūryboje figūruoja nuo ankstyvosios jaunystės. Pirmieji tokie tekstai pažymėti ketvirtojo dešimtmečio datomis, paskutinis, apie Rozanovą, parašytas 2003 metais. Kyla klausimas, kodėl rusiškas temas gvildeno taip atkakliai. Jis ir tapo leidinio, kurį išleido leidykla „Zeszyty Literackie“, šaltiniu. Šis dvitomis pavadintas „Rosja. Widzenia transoceaniczne“* („Rusija. Transokeaniniai regėjimai“).
Tekstai, sudarantys šį leidinį, sudėti pagal juose analizuojamas problemas. Ir įsižiūrėjimas į juos iš arčiau leidžia atsakyti į mus jaudinantį klausimą: kodėl Rusija taip absorbavo Miłoszo dėmesį? Kokiu kontekstu ši tema radosi jo kūryboje?
Juk žinome, kad Miłoszas save laikė pirmiausia poetu ir toje dirvoje ieškojo sau vietos. Bet literatūrai, taip pat ir poezijai, kėlė ypatingą uždavinį. Nes manė, kad XX amžiuje ji privalo atlikti pažintinę misiją, nustatyti ir rinkti duomenis apie žmogiškąją egzistenciją, ir kuo daugiau tikrovės įstengia aprėpti, tuo geriau vykdo savo misiją ir tuo ji vertingesnė. Jau pats toks požiūris į literatūrą ir savo kūrybą įtikina, kad Miłoszas kaip poetas jautėsi pašauktas medituoti, kas paprastai priskiriama istoriosofams. Tai reiškia, kad Miłoszas esminiu žinių apie bet kokios civilizacijos filosofiją, religiją, papročius, tikėjimus, pažiūras, idėjas pamatu laikė literatūrą ir kad literatūrinis bylojimas jam buvo autoritetingas istorinių žinių šaltinis.
II. Kyla klausimas, kas Miłoszui buvo svarbiausia jo istoriografinių analizių atspirties sistema. Atrodo, kad, net priešingai tam, ką šia tema teigė pats Miłoszas, jis be paliovos kėlė jį nuolat jaudinantį esminį klausimą: ar pajėgsime ką nors išsaugoti, kai viskas aplinkui yra veikiama pokyčių ir erozijos, o nuoga jėga priverčia bet kokias vertybes pasiduoti reliatyvizacijai arba jas paneigia – tad ar naikinančių istorijos galių akivaizdoje žmogus gali išlaikyti ką nors tvaraus? Tą klausimą Miłoszas suformulavo 1942 metais laiške Jerzy Andrzejewskiui: „Tarp sugriovimų tik norėčiau išvysti ką nors, kas nesidavė sunaikinama, ir man atrodo, kad dar ne viskas prarasta“, kartu atsakydamas į tai, kad „būti žmogumi“ yra daugiau, negu būti komunistu, liberalu arba demokratu, pateikdamas etinio imperatyvo padiktuotų poelgių pavyzdžių.
Ginčydamasis su Tadeuszu Krońskiu, kuris dievino dialektiką, 1947 metais jis užsiminė apie „pastovų tašką žmoguje“, juo jam buvo krikščioniškai suprantama meilė, dabar sakytume caritas; jis vadino jį „garbingumu“, „sveiku protu“, „padorumu“. Poemoje „Moralinis traktatas“ (1948) tai išreiškė išpažinimo žodžiais: „Kaip matai, neturiu aš recepto, / į jokią neįeinu sektą, / O išsigelbėjimas tiktai tavyje. / Gal tai tiesiog tavo sveikata, / Pusiausvyra širdies ir proto.“ Eilėraštyje „Motinos kapas“, užbaigtame 1949 metais ir apibendrinančiame tą diskusiją, „pusiausvyra širdies ir proto“ plaukė iš tvirto katalikiško jo motinos tikėjimo (ji mirė 1945 metais užsikrėtusi šiltine nuo vokietės, merdėjusios Žulavuose, kur iš savo valdų Lietuvoje buvo perkelta Miłoszų šeima; o Miłoszo motina samarietiškai slaugė artimųjų apleistą ligonę).
Tikėjimas „mažosios žmonijos“, „paprasto žmogaus“, „paprastų žmogiškų reikalų“ moraline galia nugali „Moraliniame traktate“. „Pavergtame prote“ iš purvinoje karo panikos apimtos Rusijos stotyje besigrūdančių žmonių minios išsiskiria lenkų valstiečių šeima, jos intymūs, švelnūs tarpusavio santykiai. Tai, kaip tėvas rūpestingai globoja savo vaiką, sukrečia Miłoszą ir lemia, kad jis ūmai lyg suvokia „sekundę kažką, kas paskui išnyko“. „Gimtojoje Europoje“ Miłoszo sielai sveikatą grąžina „Europos kultūra“, paremta tradicijomis, pagarba senovės mokytojams ir „paprastu gyvenimu“. Tad susidaro įspūdis, jog rašydamas apie Rusiją Miłoszas deda pastangas, kad suprastų tą kažką, kas išnyksta rusiškoje stotyje. Tai yra pastangos apibrėžti esmę civilizacijos, palankios „paprastai mažai žmonijai“, pastangos apibūdinti jai tinkamą visuomeninę ir politinę ar ir labiau paslėptą – dvasinę tvarką.
III. Išvardinsiu Miłoszo Rusijos kontekste analizuotas civilizacijos kokybes. Taigi, Miłoszas nuo Vilniuje praleistos jaunystės, kai jo protui tvarią žymę paliko Mariano Zdziechowskio paskaitos, ieškojo savyje „rusiškos psichikos“ pagundų pėdsakų. Kaip beveik kiekvienas lenkas, buvo alergiškas dvasinei ir protinei „rusifikacijai“. Čia turimas omenyje pasidavimas Rytų krikščionybės, rusų mistikų minties kerams – dėl tam tikros, kaip sakė Miłoszas, vidinės giminystės, pasireiškiančios kraštutiniu blogo pasaulio ir gero Dievo priešinimu, tai yra Miłoszo reiškiamu polinkiu į manichėjiškus dualizmus ir kraštutines priešpriešas. Taip pat su Rusija Miłoszas tapatino savo jausmingumui fundamentinį egzistencinės grėsmės išgyvenimą – patyrė jį kaip vaikas, kai kelionės per porevoliucinę Rusiją metu pasimetė tranzitinėje geležinkelio stotyje. Tai atsitiko 1918 metais, kai jis buvo septynerių. „Orša, pikta stotis“, – skamba eilutė eilėraščio, atsiradusio praėjus septyniasdešimčiai metų po to atsitikimo. Artimuosius surado paskutinę akimirką, bet paniška baimė pagalvojus, kad galėjo visiems laikams likti milžiniškoje Rusijoje, visiškai vienas, be atramos ir kad jo likimas būtų sudužęs į ūmai prieš jį išdygusią „Rytų sieną“, persekiojo jį lyg apsėdimas. Ta baimė dar atsiliepia eilėraštyje „Tadeuszui Borowskiui mirus“.
Kiti vaikystės metų išgyvenimai – tai apstulbimas dėl tos šalies teritorijos milžiniško dydžio ir jos gamtos, kraštovaizdžių, veidų įvairovės, be paliovos keliavusios šeimos potyrių ir jos likimo priklausomybė nuo istorinių įvykių (Pirmasis pasaulinis karas ir 1917 metų revoliucija užklupo juos Rusijoje). Šeimos sugrįžimą į Lenkiją, viena vertus, jis išgyveno kaip savotišką įžengimą į dangų (tame kontekste kalbėjo apie rojų) – dėl laisvo gyvenimo palankioje gamtoje ir baimės, kuri persekiojo jį Rusijoje, išsisklaidymo, o antra vertus – kaip staigų pasaulio ir jo mastų sumažėjimą. Susidūrimas su Rusijos mastų skale visiems laikams pažymėdavo kiekvieną lenką, kuriam teko pagyventi Rytuose, teigia Jarosławas Iwaszkiewiczius.
IV. Tatai taip pat susiję ir su dvasiniu gyvenimu. Rusų rašytojai ir mąstytojai Miłoszui taikliausiai įasmenins jį jaudinančią problematiką. Tai ypač pasakytina apie tris: Fiodorą Dostojevskį, Levą Šestovą, Josifą Brodskį. Stanisławas Brzozowskis, Stanisławas Ignacy Witkiewiczius (Witkacas) ir Simone Weil, tam tikrais laikotarpiais jam didžiai reikšmingi, irgi turėjo kažko iš rusiškos dvasios: Witkacas – apokaliptinę stygą ir humanistinio pasaulio katastrofos nuojautą, Stanisławas Brzozowskis – žmogaus tykančio blogio ir gyvenimo sunkumo, kontrastuojančio su infantiliu lenkišku intelektu, pojūtį.
Tame fone Dostojevskis fokusavo Miłoszui esminio svorio temas, o būtent: klausimą unde malum? ir apokaliptinį vizionieriškumą, nihilizmo, religijos erozijos, revoliucijos baimę, o iš istorijai artimesnių temų: Rusija ir Europa, Rusija ir Lenkija, Rusija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Rusija ir Lietuva, rusų inteligentija, mesianizmas, europinės civilizacijos ligos, santykis su valdžia ir visuomene.
V. Miłoszo apmąstymams apie Dostojevskį skyrėme Miłoszo tekstų rusiškomis temomis pirmą tomą. Jo paantraštė skamba: „Dostojevskis – mūsų amžininkas“. Mano manymu, jis atskleidžia esminę Miłoszo ir Dostojevskio intelektinę giminystę. Abu jie, nepaprastai jautrūs blogiui, politiniame gyvenime aiškinosi jo ypatingą mechanizmą: gundančią galią maištingų ideologijų, ypač įskiepytų modernėjusių Rytų Europos valstybių, Miłoszo atveju – Lenkijos ir Rusijos, Dostojevskio atveju – Rusijos dirvoje. „Demonuose“ Dostojevskis vaizduoja jaunų Nečiajevo grupės revoliucionierių susiviliojimą „istorine būtinybe“. Dėl populiarumo „hėgelišku įkandimu“ pavadintą mechanizmą Miłoszas analizuos savo „Pavergtame prote“. Kaip išsivaduoti iš tų pavojingų spąstų, Miłoszas parodė 1951 metais „pasirinkęs laisvę“ tiesiogine, ne tik intelektine prasme.
Miłoszas daug metų galynėjosi su ta problema ir remdamasis rusų filosofais tyrė, kaip ji buvo sprendžiama. Štai XIX amžiuje Belinskis, kurio kritiškas protas atranda Hegelį ir tampa šantažo „istorine būtinybe“ auka, iš liberalo virsta ištikimu carinės valdžios šalininku (jam skirtą esė Miłoszas parašo tuoj po „Pavergto proto“, 1955 metais). Pastebėjęs politinį paklydimą, Belinskis ir toliau lieka sužavėtas „objektyvių raidos dėsnių“. Štai Šestovas ir Rozanovas, filosofai, kurie ieško priešnuodžio „istorinės būtinybės“ nuodams, rasdami jų individo laisvoje valioje ir neigdami racionalią Vakarų filosofiją, kuri klaidingai iškelia Bendra aukščiau už Atskira (Šestovas), kas prisideda prie individo gerovės pajungimo mažesnei ar didesnei kolektyvinei gerovei. Savo ruožtu Solovjovas, pasak Miłoszo, stovi prie dabarties „žmonijos religijos“, kuri visuomenei užkrauna maksimalių etinių reikalavimų, genezės; Miłoszas šiame kulte įžvelgia savotišką rūšį paveldo, kurį rusų inteligentija paliko XX amžiaus istorijai, pažymi Clare Cavanagh, amerikiečių literatūros ir rusų minties tyrinėtoja ir Miłoszo biografė.
Panašių minties pastangų išsivaduoti „iš teisės, kuri nėra mūsų teisė, / iš būtinybės, kuri nėra mūsų būtinybė, / jei net suteiktume jai mūsų vardą“, ėmėsi lenkiškų apokaliptinių vizijų, atsiradusių, anot Miłoszo, dėl rusų religinės minties įtakos (Zdziechowskis), ar tarp Dostojevskio ir Nietzschės paveldėtojų populiarios tradicinės humanistinės europinės kultūros krizės diagnozės (Witkacas) kūrėjai. Tai temai skirtas visas pirmas mūsų leidinio tomas, nes jis susijęs su Miło-szui pagrindine problema: į laisvę vedančių kelių paieška.
Viena pastaba. Miłoszas nesiskolina savo analizės iš Dostojevskio. Knyga „Pavergtas protas“ atsirado 1951–1953 metais, tai yra anksčiau, negu Miłoszas ėmėsi Dostojevskio raštų, o tai įvyko Jungtinėse Valstijose po 1960 metų, kai poetas ėmėsi dėstyti Berklio universitete slavų literatūras. „Demonai“ slypi prie XIX amžiaus ideologinio suviliojimo mechanizmų tik analitiniu požiūriu. Rašydamas apie Dostojevskį Miłoszas daug kartų pabrėžia jo kaip įžvalgaus dabarties analitiko genialumą.
VI. Taigi Rusijoje, regimoje iš transokeaninės perspektyvos, Miłoszui atsiveria pirmiausia filosofijos, religijos, kultūros, politikos erdvė. Taip pat specifinio mentaliteto, kurį Miłoszas dažnai apibūdina kaip „protinį automatizmą“, būdingą analizuojamai aplinkai, laikui ir vietai; tad galima pasakyti, kad jis stengiasi apibrėžti to regiono laiką ir dvasią. Šiuo požiūriu mūsų knyga yra esė rinkinys, „Pavergto proto“ tęsinys platesnėje laiko ir geografinės erdvės perspektyvoje. Miłoszas rašo apie „rusiškumo“ specifiką, pasireiškiančią religinėje mintyje, filosofijoje, literatūroje, visuomeninės ir politinės santvarkos kūrimo praktikoje, nusistatyme prieš individualią laisvę ir polinkyje į tikėjimą fatumu – istorine būtinybe. Jo herojus valdo baimė dėl Rusijos ir noras apsaugoti ją nuo dvasios ligų ir naujų laikų civilizacijų intelekto.
Miłoszas tarsi sako: kiekvienas tikėjimas stebuklu, rezultatais, savaime įvykusiais pagal taisykles, kurios diktuoja, kaip kolektyviniu mastu – apribotu klase, šalimi, federacija ar valstybių sąjunga – apsaugoti mus nuo blogio ir kančios, priklauso nuo tokio paties mechanizmo. To kaina yra intelektualo laisvos minties atsisakymas, determinacinės pasaulio vizijos priėmimas, rizikos, kuri siejasi su kiekvienu laisvės pavidalu, atsisakymas ir pripažinimas, kad ateitis yra nulemta. Proto pavergimas pasireiškia pasirengimu priimti kaip savus dogmatiškus receptus, kaltės ir atsakomybės pojūčio stygiumi idealų pralaimėjimo atvejais, nustūmimu į tolesnį planą minčių apie amžininkų gerovę dėl kolektyvinių, bendrų vertybių (paprastai susietų su pažadu, kad išsipildys neapibrėžtoje ateityje).
Miłoszo ideologinio suviliojimo aprašymas ir jo diagnozė sukėlė nesibaigiančias diskusijas (ginčas apie „Pavergtą protą“, kaip pažymėjo Adamas Michnikas, trunka jau 60 metų).
Čia tik pažymiu kai kurias išlygas. Taigi, Miłoszas „Gimtojoje Europoje“ rašo, kad susižavėjimas „istorine būtinybe“ gali, bet neprivalo būti būdingas tik Rusijai. Iš tikrųjų, esė „Dostojevskis ir Sartre’as“ jis parodo, kaip tas mechanizmas paveikia Vakarų Europos ir amerikiečių studentų protus.
„Pavergtame prote“ apsinuodijimą Naujojo tikėjimo smalkėmis jis diagnozavo keliems herojams, kuriuos lenkų skaitytojas atpažįsta vardais ir pavardėmis. Naujojo tikėjimo išpažinimo būdą, charakteringą Lenkijai po Jaltos susitarimų, aprašo Ketmano pavadinimu. Čia svarbu ne konformizmas, o veikiau tai, ką Orwellas vadino dvilypio mąstymo fenomenu, ypatingas asmens skilimas, lyg šizofrenija, pasireiškianti tuo, kad išsaugome pažinimo gebėjimą, sugebame atpažinti blogį ir jį smerkiame, bet nesame pajėgūs priešintis valdžiai, dėl to viešojoje scenoje atliekame mums skirtus vaidmenis. Kas nenori atsidurti vidinėje emigracijoje arba kalėjime, įsitraukia į žaidimą. Dėl to viešas gyvenimas virsta teatru; kiekvienas atlieka kokį nors vaidmenį, bet dėl akivaizdžių priežasčių niekas to neatskleidžia.
Tuo pat metu atleidžiame sau už lojalumo valdžiai gestų nuodėmes. Darome tai dėl aukštesnės tiesos, kuri priimta kaip sava Naujajam tikėjimui būdingomis loginėmis operacijomis, Miłoszas ją pavadino „laimės pastilėmis“ (lenkų komunizmo išpažinėjams ji paprastai įgaudavo vadinamosios materialistinės dialektikos – „diamato“ pavidalą; paties Miłoszo atveju derėtų kalbėti veikiau apie nenugalimą Istorijos dvasios jėgą). Ir vietoj svarbesnio savo sąžinės su jos paprastu „taip“ ir „ne“ belstuko dėl aukštesnės tiesos nuslopinamos blogio ir gėrio, tiesos ir melo sąvokos. Kai Miłoszas apibūdina estetinį Ketmaną, susidarome įspūdį, kad gal čia turima omenyje pozicija, kokią tuomet reprezentavo Wanda Telakowska. Pawełą Hertzą ar Jarosławą Iwaszkiewiczių Miłoszas galėjo matyti, aprašinėdamas profesinio darbo Ketmaną. Tadeuszas Krońskis gal išpažino skeptišką Ketmaną. Paties Miłoszo ir pakartotinai Krońskio poziciją atpažįstame metafizinio Ketmano charakteristikoje.
Miłoszo interviu ir laiškų skaitytojas gali susidaryti įspūdį, kad poetas į savo kaip diplomato pareigas tuo metu žiūrėjo suvokdamas, jog „tuos mano veiksmus, / Atlieku ne aš, o kažkas kitas“. Tuo aiškintinas suglumimas, su kuriuo jis vėliau kalbėjo apie tą laikotarpį, kartą kaltindamas save kolaboravimu, kitą sykį su pasipiktinimu atmesdamas bet kokius kaltinimus ir priskirdamas savo pozicijai aukštesnę vertę. Ta aukštesnė vertė Miłoszui buvo lenkų kultūra.
Kaip pripažindavo jis pats, apimtas geros savijautos ar įžeisto orumo būsenos, jis ėmėsi tarnauti jai, o ne Varšuvos valdžiai. Bet jam teko priimti valdžią daugiau, negu buvo pasirengęs prisipažinti. Bent tokį įspūdį susidaro tas, kas interpretuoja jo to meto pažiūras, palyginti su jo paties jų dėstymu. 1951 metų deklaracija „Ne“, kuria aiškino, kodėl pasirinko laisvę, yra lyg liudijimas tikėjimo pažangia ir išmintinga istorijos srove, kuri turėtų vyrauti šalyje, skirtingai nuo intelektinio Vakarų pasimetimo. Bet jau 1956 metais jis sugebėjo pripažinti pats sau: „reprezentavimas užsienyje šalies, paverstos svetimos šalies provincija, – tai blogas, gėdingas sprendimas, dėl kurio šiandien man gėda. Bet ta strateginė pozicija užsienyje, nenutraukiant saitų su šalimi, pasirodė man mažesniu blogiu.“
VII. Knygoje apie pavergtą protą Miłoszas explicite pažymi, kad Naujojo tikėjimo paviliojimo mechanizmas veikia Lenkijoje ir pavergtuose kraštuose, bet nefunkcionuoja SSRS, nes imperijoje piliečių priklausomybė nuo centrinės valdžios susiklosto kitokiu būdu. Čia jis turi mintyse mechanizmus, kuriems skyrėme antrą jo pamąstymų apie Rusiją tomą. Naujasis tikėjimas yra tik ypatingas intelekto pavergimo pavidalas. Miłoszas aprašė jo pajungimo marksistinei doktrinai Lenkijos ir lenkų rašytojų pavyzdžiu mechanizmus.
Marksistinės-leninistinės ideologijos vaidmens pavergiant SSRS visuomenę neigimas yra būdingas ir didžiajam XX amžiaus istorikui: Timothy Snyderis „Kruvinose žemėse“ konstatuoja, kad jau ketvirtajame dešimtmetyje Kremlius išsiversdavo be tikėjimo ta ideologija, idėjos ten buvo traktuojamos ciniškai ir instrumentaliai, pasinaudojant jomis valdžios veiksmams pateisinti, ir tuos laikus nagrinėjantis istorikas, norėdamas išsiaiškinti visuomenės pavergimo mechanizmus, gali abstrahuotis nuo valdžios idėjinių įsitikinimų. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad SSRS prieita iki „diamato“ pakeitimo „tėvynės karo“ metu didžiarusišku nacionalizmu. Ir mažai kas įžvelgia mišrų modelį: kaip ideologija, taip ir prievarta buvo veiksmingi visuomenės priklausomybės nuo valdančiosios monopartijos centrinės valdžios didinimo instrumentai; tų „įrankių“ poveikio jėga skyrėsi priklausomai nuo aplinkos, kokioje jie buvo naudojami. Miłoszą tame ginče domina pirmiausia filosofija istorijos, prie kurios tuo metu linksta tos teritorijos, tos aplinkos – paprastai inteligentijos, susisaisčiusios su valdžios elitu, – protai. Taigi ir antrame Rusijai skirtų Miłoszo raštų tome autoriaus dėmesio centre lieka rusų rašytojų požiūris į laisvės sąvoką, Rusiją, Vakarus, naujų laikų gyvenimą; jų požiūriai į užkariautų tautų išsilaisvinimo veiksmus, patriotizmą, rusų maišto ir revoliucijos tradicijas, demokratiją ir imperines idėjas – nuo Puškino ir Tolstojaus per Mandelštamą ir Pasternaką iki Solženicyno, Siniavskio, Amalriko, Brodskio.
VIII. Antras tomas pradedamas dalimi, atspindinčia asmeninį Miłoszo patyrimą, išgyventą Rusijoje. Be įsimintų vaikystės išgyvenimų, sutapusių su karo ir revoliucijos laikotarpiais, poetas vėl susidūrė su Rusija kaip Vilniaus universiteto studentas; tada jis, be kita ko, susisaistė su antikomunistiškai nusiteikusia aplinka – lietuviais, kurie patyrė lagerius ir persekiojimus SSRS, ir su Vilniuje 1930–1939 metais veikusiu Rytų Europos tyrimų institutu, kurį įkūrė profesoriai Stefanas Ehrenkreutzas, Wacławas Lednickis, Stanisławas Swianiewiczius, Kazimierzas Okuliczius, Marianas Zdziechowskis ir kiti. Jo steigėjai, pasak Miłoszo, „matė mūsiškį Europos regioną kaip konglomeratą įvairių kalbų ir kultūrų. Tam tikslui pravertė estų, lietuvių, latvių, baltarusių kalbų kursai bei atskirų šalių geografijos ir istorijos paskaitos. Taip pat tai buvo pirmoji pasaulyje mokslo įstaiga, kuri, daug anksčiau negu Amerika, įsteigė sovietologinius seminarus.“ Ta aplinka taip pat pagimdė vėlesnę Jerzy Giedroyco politinę idėją, susijusią su į rytus nuo Lenkijos esančiomis teritorijomis, be kita ko, „valstybių U-B-L (Ukraina, Baltarusija, Lietuva)“ sąjungos koncepcija. Miło-szas pasisakė už tų valstybių suverenumą, ypač už „lietuvišką Vilnių“ jau ketvirtajame dešimtmetyje.
Dar vieną kartą Miłoszas susidūrė su sovietine Rusija Antrojo pasaulinio karo metu. Išgyveno sovietų įsiveržimą į Lenkiją 1939 metų rugsėjo 17 dieną, po to, kai Lenkiją užkariavo Trečiasis Reichas, tą dvigubą invaziją pavadino „ketvirtuoju Lenkijos padalijimu“. Tada jis ištrūko į Rumuniją. Apimtas kartėlio dėl pralaimėjimo ir lenkų valdžios politikos, užvaldytas ilgesio grįžo į Varšuvą per Kijevą ir Lietuvą. Štai citata iš tuomet bičiuliui mentoriui Jarosławui Iwaszkiewicziui rašyto laiško: „Patekti į Lietuvą per Kijevą nebuvo lengva. Verkiau kruvinomis ašaromis… Mano brangusis, tas Kijevas buvo paskutinis Dantės ratas. Su tuo [sovietiniu komunizmu] reikia susiliesti, kad pajustum tą beribį pasibjaurėjimą, tą liūdesį šalto, vabzdiško pragaro, žmogiško iškrypimo liūdesį. Tiktai Zdziechowskis ir keli garbingi katalikiški rašytojai suvokė tų reiškinių esmę. Ir gal Céline’as. Todėl irgi negaliu išskelti gailestingumo mūsiškiams [SSRS, komunizmo] mylėtojams. Ir europinės tragedijos tęsinys bus siaubingas.“ Paskui jis buvo SSRS kariuomenės įžengimo į Vilnių liudininkas, paskui ištrūko į Varšuvą.
Po karo Lenkijoje diegtas sovietinis režimas buvo jam dar vienas patyrimas – aprašė jį Jerzy Giedroyco leistame mėnraštyje „Kultura“ paskelbtoje jau minėtoje 1951 metų deklaracijoje „Ne“, aiškinančioje, kodėl jis pasirinko laisvę, ir knygoje „Pavergtas protas“, kuri pelnė jam sovietologo šlovę. Nuo septintojo iki devintojo dešimtmečio jis dėstė rusų literatūrą. Rašė apie Rusiją mėnraščiui „Kultura“. Devintajame dešimtmetyje su lenkų, rusų ir Rytų Europos išsilaisvinimo judėjimų pagyvėjimo banga grįžo prie „kitos Europos“ temos. Tuomet Rusija, kaip knygoje „Gimtoji Europa“, atsirado kaip „žmoniškos“ darnos kontrapunktas. Kitas kontrapunktas buvo europinis nihilizmas.
IX. Pagrindinis Miłoszo rusiškų raštų antro tomo herojus yra Josifas Brodskis, kuriam Miłoszas skyrė daugelį apybraižų, iš esmės sudarančių atskirą 100 puslapių knygą. Brodskis teikė Miłoszui Lenkijos ir Rusijos savitarpio supratimo ir oro tiltų tarp tų dviejų tautų nutiesimo galimybę. Filosofiniu požiūriu juos artino Šestovas, ypač sava žmogaus prigimties ir egzistencijos tragizmo vizija. Abu vertino klasicizmą ir architektūros meną kaip meninę harmonijos ir pusiausvyros nostalgijos meninę išraišką. Tuo pat metu lenkų poetas pastebėdavo Brodskio kūriniuose nuolat savo sekamų imperinio mentaliteto, būdingo rusų literatūrai, apraiškų. Kartu Brodskis – su savo nonkonformizmu ir polonofilija, giriančia maištingą lenkų prigimtį, – buvo viltis, kad įmanoma įveikti rusams būdingą priklausomybę nuo valdžios ir fatalistinį požiūrį į pasaulį, jų susitaikymą su žemišku likimu, kad ir koks jis būtų.
X. Rusijos tema Miłoszo kūriniuose taip pat pasirodydavo, kai tik jis paliesdavo europinės civilizacijos temą. „Norint ką nors suprasti apie dabartį, reikia pažinoti Ameriką ir Rusiją“, – rašė jis XX amžiaus viduryje. Tas tokviliškas požiūris buvo pateisinamas šaltojo karo pasaulyje, nors jį mažai kas pripažindavo Vakarų Europoje. O pačią Vakarų Europą Miłoszas vertino iš Jaltoje išduotos „neegzistuojančios markos“ piliečio pozicijų, ir tas aljansas buvo jam tik naujų laikų istorijos pakartojimas.
Jis vertino Vakarų kultūrą ir civilizaciją, bet priekaištavo joms už aukštų dvasinių aspiracijų atsisakymą, skepticizmą religijos ir absoliučių vertybių atžvilgiu, vartotojišką dorovės demoralizaciją, pelišką laikinų gėrybių vaikymąsi, etinį reliatyvizmą. Kapitalizme matė atgrasių alienacijos ir išnaudojimo, žmogiškos skriaudos ir skurdo, pribloškiančio neteisingumo ir visuomenės poliarizacijos susidarymo mechanizmus. Demonstravo panieką šiuolaikiniam intelektui, kurį nusiaubė lėkštai suvokiama laimė ir masinės informacijos priemonės su jų vartojimo propagavimo obsesija ir atsisakymu gilinti dvasinį gyvenimą.
Taip pat jis kritikavo Rytų Europos visuomenes – už civilizacinį dalinį paralyžių, organizacinių gebėjimų, energijos, darbo kultūros stygių, nusistatymą ar net neapykantą svetimiems, kitokiems.
Lenkijos atžvilgiu smerkė nacionalizmą su jo etniniu ir religiniu homogeninės tautos idealu, nusistatymu prieš tai, kas nauja, svetima, nežinoma; smerkė šovinizmą, nekritinę apeiginę katalikybę, tikėjimo paviršutiniškumą, protinio gyvenimo nerangumą.
Kalbėdamas apie Rusiją peikė nepagarbą individualiai egzistencijai, valdžios ir valstybės galybės kultą, nepasitikėjimą vakarietiška civilizacija, nusistatymą prieš partneriškus tarptautinius santykius, siekius užkariauti, imperines aspiracijas. Miłoszas nurodo to apraiškas, analizuodamas Puškino ir Mandelštamo odes, Brodskio ir Solženicyno pasisakymus. Ypač atkreipia dėmesį į tai, kad joks rusų inteligentas niekada nepripažins Ukrainos teisės į nepriklausomybę, nes nesutikimas su Rusijos galybės mažėjimu yra forma rusiško patriotizmo, kuris nepažįsta taikaus tautinių valstybių sambūvio principo, o tradicijų galiomis jam įdiegtas vien siekis dominuoti ir užkariauti.
XI. Lenkija ir Rusija yra skirtingi, netgi priešingi pasauliai, teigia Miłoszas. Juos skiria laisvės ir valdžios koncepcija, nes Rusijai laisvė yra jos galybė, o ją užtikrina vien autokratinė valstybinė valdžia. Individualus gyvenimas ten yra niekinamas, visada svarbu kolektyvinė laisvė, demokratinė tradicija yra silpna. O Lenkijoje laisvė yra pirmiausia individuali, viešojoje sferoje ją simbolizuoja liberum veto tradicija, kas reiškia, kad dėl individo teisių galima maištauti prieš valdžią.
Rusams būdingoje imperinėje sąmonėje pasaulio centras yra Kremlius. Vakarai nežino, kokia stipri yra imperinė ambicija, kuri gaivina rusus, tampa jų literatūrai idėjiniu ir politiniu matmeniu. Tokių žinių įgijo lenkai, ir apie tai byloja jų literatūra, bet kompleksai, kuriuos jie jaučia šalia galingos Rusijos, lemia, kad lenkų perspėjimai dėl Rusijos skamba kaip neišklausytos Kasandros skundas, pralaimėjusiems būdingo kartėlio diktuojami žodžiai. Tad niekas nenori į juos kreipti dėmesio ir jie kaltinami rusofobija. Jeigu užsimena apie SSRS pavergtų Rytų Europos šalių suverenitetą, pasaulinei opinijai geriausiu atveju atrodo kaip naivūs donkichotai, o politiniam pasauliui – kaip pavojingi provokatoriai, kurie kiša dinamito po taikiu pokarinio pasaulio buvimu ir žadina mažųjų tautų šovinizmo demonus, žadėdami nerealią broliškų Centrinės Europos (Miłoszo vadinamos Kitos Europos pavadinimu) valstybių karalystę.
Geopolitinė Lenkijos, esančios tarp dviejų galybių – Rusijos ir Vokietijos, – padėtis daro ją parodomąja teritorija, kaip egzistuoti šiuolaikiniame pasaulyje, siekiant žmogiškos darnos ir taikos. Tai yra dilemos be galutinio sprendimo, bet atrodo svarbūs Miłoszo šiame kontekste išreikšti polinkiai. Štai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jis daro kažką panašaus į Centrinės Europos šalių Aukso amžių. Jis rodo pranašumus respublikinio modelio, jungiančio valstybes į taikias unijas, o šias rodo kaip tai teritorijai rekomenduojamus sprendimus. Šiuo atžvilgiu daro sąsajas su Jerzy Giedroyco ir Mieroszewskio Lenkijos sąjungos su „U-B-L valstybėmis“ idėja, išnagrinėta mėnraščio „Kultura“ puslapiuose. Jo idealas yra pusiausvyra, paremta taikiu tautų sambūviu, religine tolerancija, tautinių mažumų, įvairių tikėjimų ir papročių gerbimu ir kartu bažnyčių atskyrimu nuo valstybės ir pasaulietinės valstybės modelio priėmimu, teisės gerbimu, parlamentine demokratija, renkamos valdžios gerbimu. Ir kartu provincijos gyvenimo stiliaus aukštinimu
Lenkams šiame kontekste Miłoszas primena, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje lenkų valstybės egzistavimo garantu tapo didžioji valstybė iš rytų. Jis iki gyvenimo pabaigos teigė, kad tik Stalinas savo ponišku gestu galėjo grąžinti Lenkijai jos vakarines žemes ir taip atlyginti už jos rytinių žemių okupaciją. Nes sąjungininkų valstybės niekada nebūtų parėmusios silpnos nepriklausomos Lenkijos vyriausybės pastangų, kad vakarinė siena būtų pripažinta Oderio ir Neisės upių linija.
XII. Miłoszas neparašė knygos apie grėsmę, kokią Europai kėlė didžiarusiškas šovinizmas ar „rusiškas mentalitetas“. Iš teisybės, jis puoselėjo sumanymą išleisti knygą apie Rusiją ir net jį iš dalies įgyvendino, tai įrodo jo amerikietiškų paskaitų apie rusų literatūrą rinkinys „Emperor of the Earth. Modes of Eccentric Vision“ (Berkeley–Los Angeles–London: University of California Press, 1977). Bet to ketinimo atsisakė. Rusija jo kūriniuose rasdavosi Vakarų kultūros pasauliui teikiamų perspėjimų kontekste. Pažymėtina, kad jis niekada neanalizavo rusų liberalios minties. Gerceno ir Turgenevo, su kuriais Lenkijoje tradiciškai siejosi Kitokios Rusijos viltys, jo kūryboje nėra.
Miłoszas taip pat nepaskyrė knygos vakarietiškam nihilizmui, kuris siejosi su Nietzschės pavarde. Nei lenkiškam nacionalizmui. Savo kūrybą parėmė tikėjimo ir pasitikėjimo fundamentu. To jį išmokė karas. Troško būti vilties, šviesos, Mickevičiui būdingos pusiausvyros poetu. Nenorėjo „liūdinti savo brolį“. Neigiamą tikėjimą Naujojo tikėjimo pavidalu aprašė „Pavergtame prote“ (1953). Šiuo atžvilgiu ta knyga buvo blogio šaknų ieškojimas. Atsakinėjo į klausimą unde malum. Kita tokia knyga buvo vokiečių okupacijos metais rašyti straipsniai „Legendy nowoczesności“ („Šiuolaikiškumo legendos“) apie europinio humanizmo pralaimėjimo priežastis.
Vertė Kazys Uscila
* Czesław Miłosz, Rosja. Widzenia transoceaniczne, tom I: Dostojewski – nasz współczesny. Teksty wybrały Barbara Toruńczyk i Monika Wójciak, oprac. Barbara Toruńczyk, wstęp Clare Cavanagh, Warszawa: Zeszyty Literackie, 2010. Tom II: Mosty napowietrzne. Wybrała Barbara Toruńczyk, współpraca Monika Wójciak, Mikołaj Nowak-Rogoziński, wstęp Marek Kornat, Warszawa, 2011.
