Šviesoms gęstant

Tą šiltą 1914 metų pavasarį Europos gyventojai gyveno paskutinius laimingus taikos mėnesius. Nors Balkanus nuolat krėtė regioniniai karai ir susirėmimai, nors Austrija-Vengrija 1908 metais aneksavo Bosniją neturėdama tam nė mažiausio juridinio pagrindo (analogija su Krymu čia pati prašosi), o kitos didžiosios valstybės nebuvo pajėgios ką nors padaryti, paskutinis didelis karas Europoje, kurį daugelis jau buvo primiršę, vyko prieš penkiasdešimt metų.

„1914 metais Europa buvo vientisa civilizuota bendruomenė, kokia nebuvo netgi Romos klestėjimo laikais. Buvo galima išvažinėti žemyną skersai išilgai be paso, kol nepriartėdavom prie Rusijos ir Otomanų imperijos sienų. Buvo galima apsigyventi svetur darbo ar poilsio dingstimi be teisinių formalumų, išskyrus retkarčiais kai kuriuos sveikatos reikalavimus“, – pradeda knygą apie Europą Oksfordo istorikas A. J. P. Tayloras¹.

Veikė taikos komitetai, vyko kongresai, tarp intelektualų sklido pacifistinė retorika, buvo tikima, kad tautų ekonominiai interesai karą padarė nebereikalingą. Plito nuomonė, kad karo Europoje niekaip negali būti, o europiečiai subrendo ilgam taikiam laikotarpiui. Rašytojas Stefanas Zweigas prisiminimuose rašė, kad prieš tą karą jaunų žmonių širdyse glūdėjo didžiulis optimizmas ir pasitikėjimas pasauliu… Ir buvo dėl ko. Šalys ekonomiškai klestėjo, technika paspartino gyvenimo ritmą, o moksliniai atradimai įkvėpė pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo karta. Miestai keitėsi ir gražėjo, visur kilo nauji teatrai ir bibliotekos, muziejai, o tokie patogumai kaip vonios kambarys, anksčiau buvęs aristokratų privilegija, išplito smulkiųjų miestiečių būstuose. Europiečiai geriau maitinosi, darbo diena sutrumpėjo. Dviratis, automobilis, tramvajus sumažino nuotolius. „Sekmadieniais niekas nesėdėjo namie, nebent patys didžiausi varguoliai, visas jaunimas keliavo, kopė į kalnus.“ Kelionės pasidarė pigesnės ir patogesnės… „Man gaila kiekvieno, kuris savo jaunystės nenugyveno tais paskutiniais pasitikėjimo ateitimi metais Europoje“, – patetiškai pažymėjo Zweigas². Visuotinis optimizmas nepamatė susitelkusios galios pertekliaus.

1914 metų birželio 28 dieną Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio erchercogo Pranciškaus Ferdinando automobilio vairuotojas pasuko ne į tą gatvę ir serbų studentas Gavrila Principas iššovė keletą šūvių.

„Tai mūsų Ferdinandą užmušė“, – kitą dieną tokiais žodžiais Prahoje tarnaitė Miulerova kreipėsi į poną Šveiką, kuris tuo metu dar nebuvo kareivis ir vertėsi pardavinėdamas maišyto kraujo šunis, pats padirbinėdamas jų kilmės liudijimus.

Rugpjūčio 2 dieną Vokietija pateikė ultimatumą Belgijai, kad ši priimtų Vokietijos apsaugą nuo prancūzų užpuolimo, kurio grėsmė, beje, neegzistavo, ir įsileistų vokiečių karinius dalinius. Dar viena analogija su šiomis dienomis… Į karą, kaip Belgijos nepriklausomybės garantas, turėjo įsitraukti Anglija. Diplomatijai atėjo galas.

Kitą dieną Londone Britanijos užsienio reikalų ministras seras Edwardas Greyus, jau gavęs pranešimą iš Berlyno ir prisiminęs, kaip lempininkas uždeginėjo dujines lempas kieme, kreipėsi į draugą, tuo metu buvusį kabinete: „Visoje Europoje gęsta lempos. Abejoju, ar mums dar teks išvysti jas vėl užsidegant.“

Tūkstančiai vokiečių tą vasarą, kaip visada, atostogavo prie Baltijos – Varnemiundėje, Travemiundėje ar Švarcorte, kaip tada buvo vadinama Juodkrantė. Žmonės bėgo iš miestų ir kiūtojo prie jūros, tos begalybės akivaizdoje dar labiau susigrūdę negu Hamburge, Berlyne ar Kenigsberge. Vasara buvo graži kaip reta, poilsiautojai stovėjo tarp kopų, žvelgė į jūrą, į tą bekraštį vandens plotą… Ir štai idilė baigėsi. Visi nuo jūros staiga suskubo namo.

Zweigas tą liepą atostogavo Ostendėje prie jūros, Belgijoje. Ten jį užklupo žinia apie karą ir Belgiją jis paliko paskutiniu keleivinio traukinio reisu… „Vis dar netikėta būsiant karą, ir dar mažiau tikėta, kad Vokietija įžygiuos į Belgiją; žmonės negalėjo patikėti, nes nenorėjo tikėti tokia nesąmone.“³

Bet jau po dienos, kaip rašė Erichas Kästneris, „Berlynas panėšėjo į raganų sueigą. Pirmieji rezervistai su gėlėmis ir kartoninėmis dėžėmis žygiavo į kareivines. Jie mojo rankomis ir dainavo: „Mes prancūzą nugalėsim ir kovoj galvas padėsim!“ Psichologinė būsena buvo pakili, daugumą jaunuolių keistis vertė nuotykių pomėgis ir tautinio pasididžiavimo jausmas.

Karas Thomą Manną užklupo vasarnamyje Bad Telce (vėliau jis bus parduotas investuojant į karo paskolą, už kurią 1923 metais bus galima nusipirkti nebent kepaliuką duonos). Nors Mannas buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, jis taip pat „troško eiti nors idėjų tarnybą“⁴.

„To dar nėra buvę per visą mūsų gyvenimą, – rašė jis broliui Heinrichui. – Norėčiau žinoti, kaip tu jautiesi. Aš turiu pripažinti, kad kraupaus realybės slėgio jaučiuosi sukrėstas ir sugėdintas. Iki šios dienos buvau optimistas ir netikėlis – esu pernelyg civilis, kad patikėčiau šia baisenybe.“⁵

Grįžus į Vieną, Zweigui atsivėrė tas svaigulys ir ta banga, kuri galingai užliejo žmones taip, kad putodama paviršiuje „pakėlė nuo dugno tamsiuosius, nesąmoningus žmogaus-žvėries troškimus ir instinktus – tai, ką Freudas įžvalgiai pavadino „bodėjimusi kultūra“, norą vieną kartą ištrūkti iš miestelėniškojo įstatymų ir paragrafų pasaulio ir leisti išsišėlti pirmykščiams kraujo instinktams“⁶.

Visa šiandieninė isterija, apėmusi dėl Ukrainos, Rusijos ir Krymo, aštrėjantis konfliktas dar kartą parodo, kad istoriją žmonės yra linkę pamiršti. Vėl didžiosios valstybės baugina mažąsias, o tokia praktika buvo priimtina prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1914 metais Europos tautos buvo įaudrintos užliejusios propagandos purslų. Metodas priešo kareivius kaltinti visais įmanomais žiaurumais yra lygiai tokia pat karo medžiaga kaip ir amunicija ar patrankos, per kiekvieną karą ištraukiamos iš sandėlių. Karui reikalingas intensyvios neapykantos priešui (vokiečiui, prancūzui, rusui, pribaltui ar banderovcui) jausmas.

1914 metais vokiečių ir prancūzų propaganda kalbėjo apie civiliams gyventojams išdurtas akis ir nupjautas rankas. Kaip pažymi čia mano taip gausiai cituojamas Zweigas, tada nuolatinio jaudulio būseną kūrė, dirbtinai stimuliavo, masinę psichozę skatino intelektualai, kurie „mušė neapykantos būgnus“. Kuo gi ne šiandienos Rusijos propagandiniai kanalai, besitaškantys neapykantos purslais?

A. J. P. Tayloras yra taikliai pasakęs, kad istorikai mėgsta dideliems įvykiams ieškoti gilių priežasčių. Tačiau gali būti taip, kad 1914 metais kilęs karas gilių priežasčių neturėjo. Paprasčiausiai reikalai pablogėjo. Kartais dalykai atsitinka dėl to, kad jie atsitinka.

Ką rodo 1914 metų vasaros įvykiai? Jeigu Europoje iškiltų rimta krizė, sukiršinti žmones būtų lengva. Lengviau, negu galvojama. Nors daug kalbama apie mėginimus rasti tarpusavio supratimą, apie bandymus remtis prielaida, kad kilus konfliktui viena valstybė arba valstybių grupė greičiau nusileis, negu rizikuos įsitraukti į karą, nors taikdariai ir diplomatai deda daug pastangų…

1 A. J. P. Taylor, Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945, Vilnius, 1994, p. 9.

2 Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai, Vilnius, 2005, p. 223.

3 Ten pat, p. 248.

4 Herman Kurtzke, Thomas Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys, Vilnius, 2009, p. 286.

5 Ten pat, p. 291–292.

6 Stefan Zweig, p. 251.