Kai Ginsbergas dar nestaugė
Aš ilgai laukiau šito filmo – žvilgsnio į Jacką Kerouacą, Alleną Ginsbergą ir Williamą S. Burroughsą, dar nesustaugusius nuogų kąsnių kelyje link tobulybės. Režisieriaus Johno Krokido debiutinis filmas „Nužudyk tuos, kuriuos myli“, šiemet rodomas „Kino pavasaryje“, – būtent apie tai: bytnikų jaunystę. Fone – žmogžudystė.
Kadras iš filmo „Nužudyk tuos, kuriuos myli“. Festivalio „Kino pavasaris“ archyvo nuotrauka
Istorija prasideda penktojo dešimtmečio Amerikoje: Europoje tebesiaučiant karui, jaunasis Allenas Ginsbergas (akt. Daniel Radcliffe) atvyksta į Niujorką studijuoti Kolumbijos universitete. Ekskursijoje po biblioteką naujiesiems studentams rodomi vertingiausi eksponatai, šalia kurių net nederėtų kvėpuoti: „Beovulfas“, pirmasis „Hamleto“ foliantas – kol ant stalo užšokęs demoniškas mėlynakis blondinas ima deklamuoti Henry Millerį. „Ši knyga neprieinama studentams!“ – ranka it vėzdu grūmoja bibliotekininkė. „Dėl to pasirūpinau išmokti atmintinai“, – atsako deklamuotojas. Iškviečiama apsauga, baltapūkis pabėga, o Ginsbergas pašėlusiai šypsosi, regis, vos kvėpuoja. Gyvenimas prasideda.
Tačiau revoliucinga egzistencija, švystelėjusi horizonte, išsyk dingsta. Paskaitose, grįstose konservatyvia ritmo ir tikslingumo ideologija, Ginsbergas pelno „jaunojo Whitmano“ pravardę dėl drąsos kvestionuoti struktūros diktatūrą; jo kambario draugas, sveikatingumu trykštantis amerikietis, Alleną iškart identifikuoja kaip žydą ir pagraso šiukštu nevažiuoti link miesto dalies, kurioje jis „iškrypsiąs“.
Visgi vienąnakt Ginsbergas tolumoje išgirsta Brahmsą ir, nusekęs paskui muziką tartum paskui baltąjį triušį, pagaliau sutinka maištingąjį blondiną akis į akį: Lucienas Carras (akt. Dane DeHaan) išsyk supažindina Alleną su Williamo Yeatso gyvenimo, kaip nesibaigiančio ciklo tarp gimimo ir mirties, idėja; uždaro rato, kol jį sutrikdo netikėtai atvertos durys. Lucienas atveria kelią į stebuklų karalystę, kurioje Williamas S. Burroughsas (akt. Ben Foster) svaiginasi vonioje, meilė laisva, o Chaucerio tomai smagiai sudraskomi. Svaigulys, džiazas, cigaretės.
Filmo „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ pagrindas intriguojantis. Iš dalies grįstas „And the Hippos Were Boiled in Their Tanks“, 1945-aisiais parašytu Kerouaco ir Burroughso romanu, jis atkreipia dėmesį būtent į Lucieną, žmogų, padariusį itin didelę įtaką šventajai bytnikų trijulei, bet ištrintą iš populiariosios istorijos. Lucienas – manipuliuojantis, šleikščiai žavingas, suktas it velnias, iš proto vedantis tiek Ginsbergą, tiek Davidą Kammererį (akt. Michael C. Hall), tragiškos meilės istorijos ašį. Vėliau apsireiškia Kerouacas (akt. Jack Huston) ir Ginsbergui belieka surūgusiam sėdėti kampe, kol Lucienas akimis nurenginėja Kerouacą, šlovindamas pastarojo talentą.
Pagrindinė šio filmo problema – jo ambicingumas. Regis, režisierius negalėjo pasirinkti – sukurti biografinį, mielomis keistenybėmis pagardintą filmą ar suvirpinti žiūrovų širdis tikrais faktais (kaip tiesiog išrėkiama filmo pradžioje) paremtu kriminaliniu trileriu. Rezultatas – pseudobiografija ir ne itin jaudinanti žmogžudystės istorija. Gudresnis žiūrovas (ir, žinoma, skaitęs „And the Hippos Were Boiled in Their Tanks“) jau kūrinio pradžioje supras, kur link viskas suka, o režisierius Krokidas neturi kozirių toliau išlaikyti jo dėmesį.
Išties, itin gaila, kad potencialiai labai ryškūs Kerouaco ir Burroughso personažai vaizduojami kaip pakvaišę ekscentrikai: na taip, Kerouacas turi mielą katę, švaistosi citatomis, pažadais ir „pašėlusiai myli“ savo Edie; Burroughsas šlaistosi su švirkštais, piliulėmis ir grasina „moralinių standartų kaita“, bet, be šio paviršutiniško pamišimo, nieko pasiūlyti negali. Filmą gelbėja Ginsbergo personažas: „Staugsmo“ neparašęs dar-ne-poetas Ginsbergas manevruoja tarp drovumo, pažinimo ir tapatybės paieškų. Tačiau tai – Danielio Radcliffe’o, o ne scenaristų ir režisieriaus nuopelnas: aktorius puikiai atskleidžia subtilius Ginsbergo asmenybės niuansus, meistriškai demonstruodamas jo baimes, geismus ir tobulėjimą. Jau nuo pasirodymo spektaklyje „Equus“ Radcliffe’as parodė, kad mėgsta iššūkius; „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ darsyk pabrėžia jo, kaip aktoriaus, brandą.
Pasirinkdamas kalbėti apie jaunąjį Ginsbergą, Krokidas rizikavo teakcentuoti jo seksualinę orientaciją. Džiugu, kad režisierius suprato šią riziką ir sąmoningai paneigė stereotipinį homoseksualumo vaizdinį Holivudo kino kultūroje. Pirmoji Ginsbergo seksualinė patirtis – viena gražiausių filmo scenų: jis nuogas atsigula ant lovos, užgesina šviesą ir kone laukia mirties nuosprendžio; jo meilužis uždega šviesą, atsuka veidu į save, švelniai jį bučiuoja ir taip sąmoningai apverčia vieną labiausiai homofobų eksploatuojamų vaizdinių. Bravo, režisieriau.
Žinoma, tai – penktojo dešimtmečio Amerika; į sceną tuoj įžengs senatorius Josephas McCarthy su savo parankiniu Royumi M. Cohnu, ir prasidės didžioji komunistų ir homoseksualų medžioklė. Meilė buvo rizikinga.
Ir būtent tai, nors itin egzaltuotai ir negrabiai, nori pasakyti filmas „Nužudyk tuos, kuriuos myli“: meilė buvo ir tebėra rizikinga. Filmo pabaigoje melancholiškas Ginsbergas konstatuoja: „Dar vienas įsimylėjėlis pasiekia visatą. Ratas suskaidytas. Tačiau su mirtimi ateina prisikėlimas. Ir, kaip visi įsimylėjėliai ir liūdni žmonės, aš esu poetas.“ Tapatybė suvokta.
Mylintiems šiuos kūrėjus tai proga pamatyti Ginsbergą ir kompaniją jaunus, kvaištelėjusius ir dar netapusius literatūros stabais. Deja, tai itin greitai pasimiršta.
