Repšys kairėj ir dešinėj

„Kairėj–dešinėj“ atidaryta Repšio paroda. Iki kovo 29 dienos. Buvau užsidaręs savame pasaulyje, nuėjau į parodos atidarymą ir patekau į Repšio pasaulį. Aldutė, duktė mano, aktorė, aplankė parodą ir sakė man, kad paroda jai labai patiko, tik ji nežino kodėl. O aš žinau. Todėl, kad man gera Repšio pasaulyje, kuris prasideda nuo jo paties, nuo jo paveikslų ir baigiasi žmonėmis, kurie jį supa. Kuriame jo daiktai panašūs į jį. Matyt, žmogus renkasi daiktus, panašius į save, kad galėtų šalia jų būti, kaip šalia artimų žmonių. Paliečia žmogus daiktą ir dalelė žmogaus jame lieka.

Giedrė Jankevičiūtė surengė Repšio parodą Bolonijoje, o dabar „Kairėj–dešinėj“. Beveik tą pačią. Ji priėjo prie manęs ir pasiūlė pasakyti kalbą todėl, kad dabar aš daugiau kalbu, negu darau. Paprašė ir galerijos šeimininkės – Kristina ir Jurga. „Pasakyk porą žodžių.“ Atsisakiau. Nemoku aš taip. Kalbai man reikia pasiruošti. Jeigu improvizuoju, tai dar labiau nusišneku negu tada, kai apgalvotai kalbu. Kai buvo Rimo Sakalausko paroda, draugas jis mano, tai kalbėjau nepasiruošęs, nes nebuvo kalbančių. Žmonės sakė: „Puikiai kalbėjai, tik tyliai, ir mes nieko negirdėjom.“ Pasisekė ir jiems, ir man.

Repšio parodoj kalbančių buvo. Gerai kalbančių. Paprastai ir gražiai parodą pristatė galerijos šeimininkė Jurga. Giedrė kalbėjo apie Repšio kūrinius, bet ne apie save. Dailėtyrininkė aristokratė. Kalbanti tik apie tuos menininkus, kurių menu tiki. „Žiūrėkite į Repšio darbus. Tai meno kūriniai. Neaiškinsiu kodėl, nes tai nepaaiškinama. Ateikite ir žiūrėkite, ir jeigu turite akis, meną matančias, tai meną jo darbuose matysit.“ Tokia Giedrės kalbėjimo esmė. Kai galvoju apie tai, ką Giedrė apskritai daro, tai tikiu, kad mirusio Vlado Drėmos siela dabar yra jos kūne. Lietuvos kultūros metraštininkai.

Kalbėjo Vytautas Ališauskas. Man patiko jo kalba. Kalbėjimo meistrystė neužgožė prasmingų minčių.

Rašau apie tai, ką aš patyriau būdamas parodos atidaryme. Neapibendrinu. Savo išgyvenimą pasakoju. Save parodoj. Kitaip nemoku. Aš ir esu mano išgyvenimas. Ir mano kalbėjimas esu aš.

Į parodos atidarymą atėjo žmonės, kuriems Repšio menas iš tikrųjų yra reikalingas. Menininkai ir menotyrininkai. Mano mokytojas profesorius Juozas Galkus. Jo sukurtą plakatą „Knyga – geriausias draugas“ pamačiau Vilniaus centrinio knygyno lange saulėtą 1959 metų vasaros dieną. Pirmą kartą pamačiau šiuolaikinio meno kūrinį. Pamačiau, nors tada buvau paauglys ir mano gyvenimo tikslas buvo užmušti katę. Ir jeigu iki šiol neužmirštu savo mokytojo Juozo Galkaus prieš pusę amžiaus sukurto plakato, tai daugiau nieko sakyti nebereikia.

Mačiau atidaryme Ramunę Vėliuvienę, Nijolę Vilutytę, Audrių Dzikarą, Arvydą Každailį, Vladą Urbanavičių. Ksenija buvo, Jaroševaitė. Vis užeinu į Bernardinų bažnyčią Ksenijos Pranciškaus aplankyti.

Tokie žmonės aplink Repšį. Kalbėdamas apie juos, kalbu apie jį.

 .

Pastebėjau, kad menininkai yra ir mąstytojai. Ne dailininkai, bet menininkai. Dailininkai kuria negyvus paveikslus, o menininkai – gyvus meno kūrinius, turinčius sielą. Toks skirtumas. Kai apie tai galvoju, pirmiausia prisimenu Repšį. Protingas, mąstantis žmogus, meistriškai mokantis atrodyti visišku durnium. Tada jau galima žmones valdyti. Kiniškos išminties viršūnė.

Kai klausau muzikos, patiriu vertingas būsenas, kurių be muzikos man nebūtų duota patirti mano gyvenime, bet nejaučiu žmogaus, ją sukūrusio. Jis per toli. O kai žiūriu į paveikslą, tai tarsi bendrauju su pačiu menininku, jį nupaišiusiu. Jo rankos prisilietimas paveiksle yra. Siela jo.

Save laikau menininku. Kitaip paveikslėlius tik paišyčiau, bet nerodyčiau jų parodose. Mano mama buvo dailininkė, tėvas – dailininkas, teta – rašytoja. Visi jie mane skatino tapti menininku. Bet abejoju, ar aš esu menininkas, ar toks gimiau, ar tik toks pasidariau todėl, kad aplinka tam buvo palanki. Repšys nedaug pasakoja apie savo gyvenimą, niekada juo nesiskundžia, bet man atrodo, kad aplinka, kurioje jis augo, nebuvo palanki menininku tapti. Jo motina tikėjosi, kad jis bus veterinaru. Tėvas mirė, kai Repšiui buvo 2 metai. Motina su trim vaikais liko viena. Gyveno jie skurdžiai. Vis pagalvoju, jog Dievas davė Repšiui tokią stiprią meninę prigimtį, kad jis negalėjo būti niekuo kitu, tik menininku. Netikiu Johno Locke’o tabula rasa. Netikiu tais, kurie sako: jis talentingas, bet nebuvo sąlygų jo talentui tapti kūnu. Ne sąlygų turbūt nebuvo. Taip pat netikiu, kai sakoma: jis be galo talentingas, bet prasigėrė. Talentas valdo žmogų, neleidžia jam prasigerti. Geria menininkai didingai, bet neprasigeria. Kai kurie galbūt prasigeria, bet tik tada, kai talentą išeikvoja. Prasigeria arba pasikaria.

.

Žiūriu į paveikslą, matau vaizdą, matau spalvas ir formas, bet nematau meno. Svarbiausių dalykų nesimato. Žiūriu į žmogų, matau, kad jis juda ir kvėpuoja, bet sielos jo nematau. Metafizikos nesimato.

Blaivaus proto žmogus man sako:

– Nėra jokios metafizikos. Nuėjau į parodą, mačiau paveikslus, spalvas ir formas, bet meno nemačiau. Todėl, kad meno taip pat nėra. O galima sakyti, viskas yra menas. Tas pats. Šalta man buvo tuščioj salėj.

– O šaltį matei?

– Ne. Šalčio nemačiau.

– Tai gal ir šalčio nėra.

– Bet šaltį aš jaučiu.

– Tai ir meną jausk.

Ne taip yra. Šaltis – kūnui, menas – sielai. Tą, kas kūnui, matuoti galima. Termometras tam yra. O menui termometro nėra.

– Viską, kas yra, galima pasverti ir išmatuoti, – sako man blaivaus proto žmogus.

Mano galva, blaivaus proto žmogus klysta. „Ašaros yra šlapimas, tekantis iš žmogaus akių“, – sako jis.

Blaivus protas nepaaiškina to, kas yra svarbu. Jis tik paaiškina, iš ko ašaros padarytos, bet ne kas jos yra. Blaivų protą kuria aplinka, o jis pats nekuria, tik bando suprasti, kas vyksta aplink jį. Laisvės blaiviam protui nėra. Platonas pritaria tiems, kurie neaiškų minčių šėlą, kylantį iš Dievo, liudija esant nuostabesnį už blaivų protą, būdingą žmonėms. Platono pagarbintas girtas protas – didysis kūrėjas. Iš Dievo atsiradęs, kad Dievą sukurtų. Iš tamsios tuštumos sukūręs svajonę. Šviesią tuštumą. Nuostabus girto proto sukurtas pasaulis. Ten meilė, grožis, džiaugsmas, liūdesys ir ilgesys. Tai, kas žmogui svarbu. Tai, kas žmogus yra. Ne kojos ir rankos. Ir netekęs kojų ir rankų žmogus lieka. Savo paveiksluose, jeigu jis dailininkas.

 .

– Nusipirkau plokštelę.

– Kokią?

– Plastikinę.

– Ne. Tu nusipirkai ne plastikinę plokštelę, bet dainą plokštelėje, – sako protingas žmogus.

– Ne. Tu nusipirkai ne dainą, bet jausmą, kurį daina tau sukėlė, – sako išminčius. – Tapai turtingesnis, bet ne todėl, kad įsigijai plastikinį daiktą.

.

Aplink mane daug daiktų. Vieni erzina, kiti ramina. Tie, kur nereikalingi, į neviltį mane varo. Apie save pagalvoju. Kas reikalinga šiame gyvenime, o kas ne? Kai buvau penkerių metų, miške gėlę radau. Violetinę, į leliją panašią, tik mažą. Gėlės seniai nebėra, bet jos grožis liko mano viduj. Grožis manyje. Mano turtas. Būsenos turtas, bet ne daiktai, iš kurių jos. Dega ugnelė ant ežero kranto ir man nesvarbu, kas ji, iš ko ji padaryta, svarbu, kad ji mane šildo. Kūną – savo karščiu, o savo gražumu – dūšią. Taip suprantu ir paveikslo vertę. Kad žmogaus dūšią šildytų. Liūdna man būna, nyku. Pilka saulė danguje. Tada žiūriu į Repšio raižytus Vilniaus vaizdus, medalius, jo sukurtus, atsiverčiu jo „Našlaitę Elenytę“. Ir gera man liūdėti pasidaro. Nedaug yra dailininkų, kurių paveikslai man yra tarsi žmonės, šalia kurių man gera.

.

Pats nežinau, apie ką rašau, apie Repšį ar apie save. Aš nežinau, kas yra Repšys, kas yra jo paveikslai. Negaliu apie tai rašyti, lyg žinočiau. Tik savo išgyvenimus bandau žodžiais pasakyti. Bandau paaiškinti sau, protu suvokti Repšio kūrinių jėgą. Paslaptį. Jo paveikslų išorėje nėra daug originalumo. Dailumo nėra. Būna dailūs dekoratyviniai žmonės. Dailūs ir tiek. Ir paveikslai tokie būna. Gražūs akims. O Repšio menas ne akims. Originalumas, atėjęs iš asmenybės originalumo, ne išorėje. Labai žavingi ir netikėti jo paveikslų siužetai, bet turbūt ne jie tikroji vertė. Mano galva, tikroji vertė yra meninė tiesa.

Kai Repšys paišo paukštį, jis pasikviečia ornitologą ir tardo jį, kol sužino apie paukštį viską. Kai kuria medalį žmogui, viską, ką gali, apie žmogų sužino. Pamato ne kaip jis atrodo, bet kas jis yra. Iš vidaus paukštį ir žmogų pamato. Todėl ir manau, kad Repšio kūrinių jėga yra jų intelektualinis ir dvasinis tikrumas. Tiesos žinojimas ir kalbėjimas. Tokie yra ir tie paveikslai, kurie nėra susieti su konkrečiais dalykais. Kai menininkas tiesiog kuria. Čia irgi meninė tiesa, nes Repšys sudeda į juos save, žmonių mylimą. Tuos dalykus, už kuriuos žmonės jį myli, sudeda Repšys į savo paveikslus. Kas įdėta į paveikslus, tą jie ir skleidžia. Žiūriu į Vilniaus vaizdus, Repšio išraižytus, lyg į žmogų, daug iškentėjusį, žiūrėčiau. Pats Repšys tuose raižiniuose. Menininkai tokie. Save paišo, save groja.

 .

Galerijoje „Kairė–dešinė“ jaučiuosi kaip namie. Kitose galerijose jaučiuosi kaip svečiuose. „Svečiuose gerai, bet namie geriausia“, – byloja žmonijos išmintis.