Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

Paskaitų ciklą Очерк современной европейской философии Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute 1978–1979 m. Filosofas gvildena neklasikinio mąstymo radimosi situaciją, ypač daug dėmesio skirdamas fenomenologiniam ir psichoanalitiniam metodams. Pateikiame 3 paskaitos vertimą.

Praeitą kartą aptarėme problemą, susijusią su ypatingu sąmonės organizavimo būdu, ir sykiu visuomenės organizavimo problemą. Sakėme, kad klasikinės filosofijos santykis su sąmonės organizavimu buvo kitoks: sąmonė nebuvo kaustoma iš anksto apgalvotų rėmų, likdavo vietos laisvam žaidimui, visuomeninė sąmonė kūrėsi stichiškai.

Dabar jau žinote, kad kiekviena visuomenė sukuria tam tikrą standartinių vaizdinių, užvaldančių žmonių masės sąmonę ir smegenis, sumą – apskritai jie galvoja daugmaž vienodai ir toks vienodas mąstymas lemia tam tikrą elgesio vienodumą. Šis procesas klostosi stichiškai, bet XX a. atsiranda naujas, iš pradžių, atrodytų, grynai techninis, bet iš tikrųjų daug rimtesnis elementas, būtent masinės komunikacijos priemonės, t. y. radijas, laikraščiai, reklama ir t. t. Minėjau, kad pagrindiniai švietimo uždaviniai, kuriuos kadaise išsikėlė buržuazinės revoliucijos, – likviduoti neraštingumą, demokratizuoti kultūrą, – jau buvo išspręsti: visi skaito, visi rašo. Atsižvelgę į visa, ką kalbėjau praeitą kartą, būtent į dvasinės gamybos masiškumo reiškinį, ir susieję šį masiškumą (t. y. daugiau ar mažiau nuodugniai panaikintas sluoksnių ribas, skyrusias kultūrą nuo žmonių, masinį žmonių įtraukimą į kultūrą) su masinėmis informavimo priemonėmis, suprasite, koks sprogstamasis efektas čia slypi. Pridėkite dar trečią dalyką, apie kurį irgi iš dalies užsiminiau, būtent radikaliai pakitusį visuomenės santykį su sąmoningais procesais, ideologiniais procesais, vykstančiais žmonių galvose, t. y. ideologiniai procesai, ideologiniai ryšiai tampa specialios pastangos, specialaus organizavimo objektu.

Pakartosiu kitais žodžiais: vadovauti žmonėms pradedama per vadovavimą jų sąmonei, atsiranda sąmonės pramonė, kurioje – pasakysime sąlygiškai – išmanantys žmonės, puikiai nutuokiantys, ką daro, kuria tam tikrus minties standartus, tam tikrus egzempliorius (kaip, pavyzdžiui, gaminamas batų egzempliorius) ir masiškai juos atkuria komunikacijos priemonėmis, taigi šie minties standartai užvaldo milijonus žmonių. Kitaip tariant, ideologija, anksčiau priklausiusi silpnų ryšių, laisvų ryšių sričiai, virsta stiprių ryšių sritimi. Be to, inteligentija, laisvųjų profesijų žmonės, pasidaro tarnautojais, samdomo darbo žmonėmis, besidarbuojančiais ir tuose sąmonės fabrikuose – laikraščiuose, politinėse partijose, radijuje, televizijoje ir t. t.

Tai ypatingas, naujas elementas. Pridėkime dar vieną gana grėsmingą aplinkybę (iš dalies susijusią su praeitą kartą minėtu masiškumo reiškiniu arba „masių sukilimu“), būtent tai, kad masė nėra tiesiog daugybė žmonių, masė – tai daugybė tam tikros rūšies žmonių, būtent išmuštų iš tradicinių socialinių ląstelių, tradicinių socialinių ryšių, žmonių, tarsi nepriklausančių jokiai giminei nei genčiai, ir suprasime, kad bendrumas tarp tokių masės žmonių atsiranda remiantis itin tvirtai organizuotais ir dalykiniais ryšiais, t. y. remiantis sąmonės apdorojimu. Juk iš tikrųjų sąmonę pirmiausia apdoroja ne tiesos, tarp jų ir mokslinės (tai atskleidžia visuomenės istorija), o vaizdai, simboliai, vaizdiniai, nors apskritai ir pretenduojantys į universalumą, t. y. tiesą, bet iš tikrųjų, griežtąja žodžio prasme, vadintini ideologiniais vaizdiniais.

Pamėginsiu paaiškinti, kas yra ideologija, nes, kaip anąsyk sakiau, pirmasis šiuolaikinio mąstymo aktas, kurį galima apauginti sudėtingais filosofiniais teiginiais (kol kas to nedarysiu, darysime pamažu, įtraukdami į savo akiratį egzistencines, fenomenologines, struktūralistines ir t. t. sąvokas), prasideda nuo tokio klausimo, iš tikrųjų adresuoto inteligentijai: „O kas auklėja auklėtojus?“, t. y. nuo klausimo, verčiančio suabejoti anksčiau buvusia savaime suprantama kieno nors teise kalbėti tiesos vardu, kaip žinančiam tikrąją dalykų padėtį, tikrąją visuomenės struktūrą, tikrąsias istorinės raidos tendencijas – arba, kaip sakiau, tikrąjį slaptą sumanymą ar planą, Apvaizdą. Ankstesnė klasikinė kultūra rėmėsi prielaida, kad, pirma, toks Apvaizdos planas yra, antra, kad juo apskritai siekiama naudos žmogui, kad istorija yra tokia, jog apskritai, masiniu masteliu tikrovei būdingos slaptos tendencijos ir tokia istorijos organizacija negali būti priešiška žmogui. Kitaip tariant, istorija negali kelti žmonijai uždavinių, priešiškų žmogui. Trečia, tariama (iš tikrųjų reziumuoju tai, ką jau kalbėjau), kad apskritai yra tam tikra vieta, iš kurios regimas šis žmonijai ir žmogui palankus Apvaizdos planas, ir šioje vietoje, iš kurios viskas matyti, įsitaisiusi ypatinga žmonių veislė ar sluoksnis, vadinamas intelektualais arba inteligentija. Tai štai iškilo klausimas: „O kas jie tokie?“, naujas klausimas, anksčiau buvęs tiesiog nesvarstytinas; kokia teise remiasi, kuo grindžiama tai, kad šie žmonės manosi esą Apvaizdos reikalų patikėtiniai?

Tai buvo pirmasis šiuolaikinio mąstymo aktas; savo ruožtu pirma buvo ir viena iš tų sąvokų, per kurias išsiliejo šiuolaikinio mąstymo, t. y. šiuolaikinės sąmonės ir mūsų suvokimo, kas mes ir kur gyvename, aktai. Tai „ideologijos“ sąvoka. Iš pradžių kalbėdamas apie ideologiją, apie ideologinius ryšius nepaaiškinau, kas tai yra, o dabar pasakysiu: jau ta aplinkybė, kad mūsų kalboje yra žodis „ideologija“, ideologijos sąvoka, yra ypatingas istorinis pačios filosofijos aktas, mūsų šiuolaikinio mąstymo charakteristika, t. y. tai, kaip suprantame žmogaus galvos darbą, kultūros, sąmonės darbą. Dabar suprantame, žinome, kad vienas šio darbo, šios mašinos, žmogaus galvos mašinos, elementų yra ideologija. Kartoju, pats šios sąvokos buvimas yra mūsų mąstymo šiuolaikiškumo požymis. Tačiau šią sąvoką griežtąja prasme įvedė Marxas (nors pats žodis atsirado anksčiau, jį vartojo jau prancūzų švietėjai, kurie ideologija vadino mokymą apie tai, kaip susidaro idėjos, – ideologija), jis suteikė sąvokai moksliniu požiūriu tikslų turinį. Toliau aiškinsimės šią sąvoką, nes ji mums svarbi, be jos nesuprasime nei tokios figūros kaip Nietzsche, nei tokios figūros kaip Freudas, nei tokios figūros kaip Husserlis. Sakydamas „Husserlis“, įvardiju filosofijos, kuri vadinama „fenomenologija“, pagrindėją, tėvą ir apskritai vienintelį tikrą atstovą; kalbėdamas apie Nietzschę, šneku apie tai, ką jūs neabejotinai žinote bent iš nuogirdų, o kalbėdamas apie Freudą, turiu omeny psichoanalizę. Psichoanalizė ir fenomenologija – specifinės šiuolaikinės filosofinės idėjos.

Prieš paaiškindamas, kas yra ideologija, noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną aplinkybę, šiek tiek apibendrinančią tai, ką anksčiau sakiau. Sakiau, kad masinių komunikacijos priemonių, t. y. tam tikro XX a. atsiradusio techninio aparato, junginys su mase gali sukelti sprogstamąjį socialinį efektą. Toks socialinis efektas ypač tikėtinas, kai masinės informacijos priemonės ir pats masiškumo reiškinys (minėtąja prasme) susyja su amorfinėmis socialinėmis struktūromis, tokiomis struktūromis, kurios nepasižymi sudėtingais, diferencijuotais skaidiniais ir dariniais. Kad geriau suprastume, apie ką kalbu, šiek tiek priminsiu, kokia XX a. pradžioje buvo vokiečių visuomenė, Vokietija.

Žvelgdami iš Rusijos, dažniausiai tariame, kad visa, kas anapus tos sienos, yra Vakarai, mūsų supratimu, specifinis reiškinys, kurį vadiname Vakarų arba demokratine visuomene, t. y. visuomene, pasižyminčia tuo, kad čia egzistuoja, yra tradiciniai sudėtingi demokratijos institutai – socialinio gyvenimo organizavimo, teisės, politikos ir kiti institutai. Bet iš tikrųjų, žvelgiant iš Europos, o ne iš mūsų pusės, Vokietija skyrėsi iš visų aplinkinių tradicinių, demokratinių šalių. Skyrėsi pirmiausia tuo, kad demokratiniai institutai joje neturėjo rimtos dirvos. Teisiniai, demokratiniai institutai neturėjo tradicinės gerai išpurentos dirvos vokiečių valstybėje, kuri, kaip žinote, atsirado gana dirbtiniu būdu, remiantis karine Prūsijos monarchijos galia, o ne vykstant natūraliam centralizacijos procesui, – toks procesas, pavyzdžiui, Prancūzijoje truko porą šimtmečių. Žinote, kad šios Vokietijos autoriumi buvo Bismarckas. Paskui pirmiausia buvo plėtojami biurokratiniai socialiniai institutai, t. y. socialinės struktūros, neturinčios savų skaidinių, išskyrus valstybės nustatytus, t. y. priklausomybė valstybei lėmė visą socialinį vokiečių piliečio gyvenimą. O demokratinių institutų pagrindas yra tradicija, ilgalaikė autonominio socialinio, ne valstybinio, gyvenimo praktika; toks socialinio gyvenimo organizavimo pavyzdys yra, tarkime, Amerikos Konstitucija. Tiesiog pažvelgę į ją suprasite, kad visuomenės organizavimo principas toks, jog pati visuomenė maksimaliai diferencijuota, nepaisant valstybės ir nepriklausomai nuo jos, ir kad autonominiai žmonių susivienijimai yra pirminiai, o valstybė – antrinis faktas.

Esant neartikuliuotoms arba amorfinėms socialinėms struktūroms (socialinės materijos magmai, dar neturinčiai ląstelių, skaidinių), žmogus tarsi nuogas susiduria su vadovaujančiu valstybės veiksmu. Štai iš kur, tarkime, vado idėja: ji iš tikrųjų negalėjo atsirasti ir įgauti bent kiek rimtesnio pavidalo tokiose šalyse kaip Anglija ar Prancūzija, bet labai organiškai ir natūraliai atsirado, progai pasitaikius, Vokietijoje, t. y. amorfinės socialinės struktūros aplinkybėmis, kai šios struktūros kristališkumą nustato tik išorinis veiksnys, valstybė. Taigi problema formuluojama taip: kas yra gera visuomenė? Gera visuomenė – tai geri, protingi ir geraširdžiai vadai. Susiekite šį XX a. pradžios Vokietijos kultūrai būdingą socialinį faktą su masinių informacijos priemonių veiklos efektu ir lengvai gausite šaukiančią minią, eitynes su fakelais – žygiuojančias minias, kurias matęs Einsteinas pasakė: „Dieve, kodėl gamta švaisto savo dovanas, kam šiems žmonėms galvos smegenys? Visiškai pakaktų nugaros smegenų.“

Tai ir yra XX a., pateiktas tokiu pavidalu, labai šiurkščiais potėpiais. Bet minties požiūriu turite suprasti, kokie šios organinės socialinės chemijos elementai. Ją sudaro mano minėti elementai: pirma, ideologinių ryšių jėga (t. y. kalbu apie žmonių valdymą, organizuojant ir valdant jų sąmonę); antra, masės fenomenas; trečia (ir svarbiausia), amorfinių arba magminių socialinių struktūrų fenomenas. Susijungus visiems šiems elementams, įvyksta sprogimas. Taip įvyko ir ketvirtojo dešimtmečio sprogimas – fašizmas. Tačiau pirmas sprogimas, kurį sukėlė šios priežastys, anuomet dar labai sunkiai įžvelgiamos, buvo Pirmasis pasaulinis karas.

Kad suprastumėte šią organinę socialinę chemiją, kurios elementai sukelia gaisrus arba sprogimus, dabar turiu paaiškinti, kas yra ideologija. Bet pirma pasakysiu vieną dalyką, kurio prireiks toliau, aiškinant mūsų ypatingą santykį su žmogaus mąstymo ir sąmonės darbu. Tokios šiuolaikinės minties srovės kaip marksizmas, psichoanalizė ir Nietzschės filosofija turi vieną specifinį bruožą, bendrą joms visoms. Šį specifinį bruožą nusakysiu taip: įtarumo nuostata žmogaus mąstymo atžvilgiu, kitaip tariant, prielaida, kad, ką nors sakydami, žmonės iš tikrųjų galvoja ir išsako kažką kita, ne tai, ką sako. Todėl suvokiantysis turi pasitelkti įtarumo nuostatą arba mąstymo analizę, atliekamą tarsi ant dviejų lentų: viena vertus, yra tai, kas pasakyta, antra vertus, tai, kas iš tikrųjų buvo pagalvota ar pasakyta, t. y. būtina prielaida, kad tai, ką žmogus iš tikrųjų pagalvojo ar išsakė, gali skirtis nuo to, ką jis pasakė.

Marxas, gana sistemingai praktikuodamas, pirmas atliko tokią operaciją; paskui ją pakartojo Nietzsche, vartodamas kitokias sąvokas. Nietzsche nieko nenutuokė apie marksizmą, bet tai, ką jis vadino genealogija – minties genealogija, papročių genealogija, moralės genealogija, – liudija mąstymo stilistiką, kurią nusakiau žodžiu „įtarumas“ ir kurią į kultūrą jau buvo įvedęs Marxas. Tai štai šį įtarumą ir vainikuoja ideologijos sąvoka. Terminą „ideologija“ Marxas pradėjo vartoti pirmas, taikydamas jį kam? Inteligentiškai sąmonei, inteligentijos sąmonei, kultūros kūrėjams ir įkūnytojams.

Pasitelkiant vieną Marxo mintį, vieną formuluotę, galima daugmaž paaiškinti pirminę situaciją. Regis, „Pridėtinės vertės teorijose“ (yra toks tarsi parengiamasis darbas „Kapitalui“, kurio pats autorius nepaskelbė, jis buvo paskelbtas vėliau) Marxas pavartojo dvi sąvokas, būtent skirdamas, viena vertus, laisvą dvasinę gamybą arba tai, ką jis vadina laisva dvasine gamyba, ir ideologiją arba ideologinius viešpataujančios klasės elementus. Ši skyra mums dabar reikalinga, kad suprastume, kas yra ideologija.

Ideologija nėra tiesiog žmogaus vaizdinių sistema – vaizdinių apie pasaulį, apie tai, kaip sudarytas pasaulis ir visuomenė, kaip sudarytas pats žmogus. Ideologija – ypatingo pobūdžio vaizdiniai. Ideologiniais vadiname bet kokius vaizdinius pagal jų atliekamą funkciją ar vaidmenį, t. y. ideologiniu vaizdinį vadiname ne pagal turinį, o pagal formą, funkciją. Ideologija – tai vaizdinių aibė, turinti telkti žmones į vienokias ar kitokias socialines struktūras. Kitaip tariant, ideologija yra tarsi socialinių struktūrų klijai, būdas šias struktūras homogenizuoti, padaryti vienalytes.

Žmogiški ryšiai, tiksliau, žmogiškų ryšių medžiaga ir žmonių visuomenė visą laiką atsinaujina (žinote, žmonės miršta, žmonės gimsta). Kiekvieną akimirką vis nauji žmonės įtraukiami į esamą kultūrą ir esamą socialinę sanklodą taip, kad visi jie visą laiką būtų esamų visuomeninių santykių subjektai, t. y. galėtų atkurti ir praktikuoti socialinius santykius, buvusius dar iki jų gimimo. Tam jiems reikalinga tam tikra sąmonė, t. y. reikia, kad jų galvose būtų tam tikra vaizdinių, simbolių, paveikslų, sąvokų ir t. t. aibė, suma, kultūrinanti, socializuojanti vis naują žmogišką medžiagą, kad žmonės būtų esamų socialinių santykių subjektai. Bet koks vaizdinių kompleksiškumas yra ideologija.

Reikia suprasti svarbiausią šio reiškinio ypatybę, būtent tai, kad ideologija apskritai yra anapus tiesos ir melo klausimo. Juk suprantate: vaizdiniai, sutelkiantys mus taip, kad galėtume būti padoriais esamos visuomenės piliečiais, neturi būti teisingi, jie turi būti tiesiog veiksmingi. T. y. pirma, jie apskritai turi būti, antraip neužmegsime socialinių ryšių; antra, jie turi būti tiesiog veiksmingi, taigi tokie, kad remiantis jais galėtų sėkmingai nusistovėti ir išlikti esami socialiniai ryšiai. Vadinasi, tiesos klausimas niekaip nesusijęs su ideologijos klausimu, negana to, ideologija apskritai nėra sritis, kurioje būtų keliamas tiesos klausimas. Kokia prasme? Labai paprasta: jei vaizdinių sistema nepriklauso nuo tiesos klausimų, nėra tiesos paieškos padarinys, o turi vien atkurti esamus visuomeninius santykius, pati ideologija iš tikrųjų negali kelti klausimo, koks esamų visuomeninių santykių pagrindas, kokią teisę jie turi egzistuoti. Juk neįmanoma lygia greta palaikyti kokius nors santykius ir čia pat spręsti klausimą, ar šie santykiai prasmingi, ar apskritai turi teisę egzistuoti, t. y. ar yra pagrįsti; ideologija nėra ta vieta, ta erdvė, kur žmonės galėtų kelti kritinius klausimus apie save ir visuomenę, taigi abejoti visuomene ir esamais visuomeniniais santykiais.

Visi sąmonės dariniai, kuriems būdingi ką tik išvardyti požymiai, tiesiog ir yra ideologiniai vaizdiniai; šių vaizdinių ištakos gali būti įvairios, tiksliau, juos galima skolintis, imti iš bet kur, taip pat ir iš mokslo. Vadinasi, tas pats elementas, formaliai visiškai vienodas, pavyzdžiui, kokia nors mokslo sąvoka, gali atsirasti dviejose skirtingose vietose, t. y. ją gali vartoti mokslas ir ideologija, tik pastaruoju atveju jums turi rūpėti ne šios sąvokos turinys, o jos vaidmuo, funkcija. Jei sąvokos funkcija – vienyti žmones, vadinasi, tai ideologinė sąvoka, nors jos turinį galėjo sukurti mokslas, ir ideologija gali perimti iš mokslo elementus, pagimdytus paties mokslo, bet tuomet jie tarsi kito registro, ir reikia mokėti juos atskirti.

Antai minėjau sąmonės fabrikų fenomeną. Pasitelkdamas mokslą, t. y. žinias apie tai, kaip veikia žmogaus sąmonė, kaip žmonės reaguoja į ženklus (o visuomeninis gyvenimas mums pirmiausia pasireiškia ženklais), kas nors sąmonės fabrike gali tyčia pateikti tam tikrus ženklus, į kuriuos žmonės reaguotų iš anksto numatytu, įsivaizduojamu būdu. Ką padarė tokią operaciją atlikęs žmogus? Panaudojo mokslo žinias – kam? Ideologijos sėkmei, t. y. panaudojo mokslą, proto priemones tam, kad gautų iš anksto numatytą rezultatą, esantį anapus tiesos, anapus pažinimo klausimo, šiuo atveju siekdamas manipuliuoti žmonėmis. Kas čia svarbu? Svarbu tai, kad protą galima pasitelkti sistematizuojant neprotingumą (keistas dalykas, Apšvieta jo nežinojo). Tai nauja aplinkybė, kiek sutrikdžiusi klasikinę racionalistinę švietėjišką kultūrą: protas staiga tapo priemone, instrumentu organizuojant neprotingumą. Tai buvo netikėta. Be to, tradicinių priemonių požiūriu neaišku, kaip vadinti tuos žmones, profesionalus, kurie naudoja protą neprotingumui organizuoti. Juk tokia veikla prieštarauja tradicinei intelektualo funkcijai. Anksčiau manyta, kad jei leidžiu veikti savo smegenims, leidžiu veikti kultūros instrumentams, jau pats šis aktas išreiškia dvasinės kultūros universalumą, tiesos paiešką, todėl žmogus ir buvo vadinamas intelektualu arba inteligentu, filosofu, rašytoju, bet kuo.

O kaip dabar socialiniu požiūriu suprasti žmonių grupę, dirbančią, pavyzdžiui, reklamos, propagandos srityje? Juk propagandos mašiną kuria inteligentai ir ji veikia jų padedama. Kaipgi dabar vadinti juos inteligentais, taikant tradicinius terminus ir vertinimus jų akivaizdžiai intelektinei veiklai? Užsiėmimas intelektinis, bet jis anaiptol nėra Proto didžiąja raide išraiška, akivaizdžiai nėra tradicinė intelektinė inteligentijos funkcija. Kokie tai žmonės? O jų vis daugėja. Pridūrę dar ir tai, ką anąsyk sakiau apie darbo pasidalijimo reiškinį, atsiradusį ir protinio darbo srityje (irgi neįprasta aplinkybė), pamatysite, kad situacija pasidarė ypač kebli ir tradicinės filosofinės sąvokos susidūrė su aibe mįslių. Šiuolaikinė filosofija – tai mėginimas atsakyti į šiuos klausimus; kad atsakytų į šiuos klausimus, ji turi kurti vis naujas sąvokas. Viena iš tokių sąvokų, kurią, sukdamas ratus, jau iš tikrųjų aptariau, ir buvo ideologijos sąvoka.

Dabar, baigdamas ideologijos temą, trumpai įspėsiu dėl vieno intelektinio pavojaus samprotaujant apie ideologiją. Ideologija numano tokį svarbų dalyką: kad ir kokia būtų toji visuomeninių ryšių sistema, kurioje esame, ji bet kurią akimirką nėra prieinama tiesioginiam suvokimui arba, pasak filosofų, ši visuomeninių santykių sistema nėra aiški savo tikruoju pavidalu. Mums ji pirmiausia atsiskleidžia tuo pavidalu, kuriuo ją įsisavinome ideologiškai, praktiškai, t. y. filosofija numano, kad gyvenant visuomeninių santykių sistemoje tam tikra šių santykių esmė, tam tikra jų sankloda yra už mūsų žvilgsnio horizonto. Todėl kaip priešprieša šiems visuomeniniams santykiams, kurie nėra duoti žmogui natūraliu būdu, kurie duoti netiesiogiai, pavyzdžiui, per ekonominius interesus, stichinį rinkos žaidimą, ideologinius simbolius, filosofija visada turi tikrų visuomeninių santykių idealą, t. y. santykių, kurie būtų aiškūs žmogui, idealą. Antai, klasikiniu požiūriu, per pinigus į mūsų santykius prasismelkia neaiškumo elementas. Tiesioginius darbinių ekvivalentų mainus pakeičia tarpiniai, pasitelkiant piniginį darbo produkto ekvivalentą, ir sykiu mūsų santykius užtemdo pats pinigų simbolis, piniginių santykių mechanizmas.

Ar įmanoma vadinamoji tikroji visuomeninė būsena, kai visi žmogiški santykiai aiškūs, taigi nėra ideologijos, yra tik mokslas? Sakiau, ideologija – tai nuo tiesos nepriklausomų vaizdinių sistema, galinti suvienyti mus, suklijuoti visuomeninius ryšius. Tai štai, teigiu ir sykiu norėčiau įspėti, kad būsena, kurioje nėra ideologijos, iš esmės neįmanoma. Ideologija – neatsiejamas visuomeninių ryšių elementas; kitaip tariant, pabrėžiu, marksizmas nelaiko „ideologijos“ niekinama sąvoka, kažkuo, kas pagal apibrėžimą būtų negera ir kenksminga.

Bet kuri visuomeninė santvarka, kad ir kokia ji būtų, neišskiriant nė „būsimos komunistinės“, numano, kad visų į visuomenę naujai ateinančių žmonių sąmonė organizuojasi taip, kad jie galėtų įgyvendinti esamus visuomeninius santykius. Sprendžiant šį uždavinį, tiesos nereikia ir niekada neprireiks. Labai svarbu tai atminti, nes socialinis gyvenimas ne tik gimdo pats save ir sykiu mus, jis gimdo dar ir mūsų svajones, idealus, siekius. Tačiau žmogus neatskiriamas nuo tiesos siekio, iki šiol nepavyko išvesti žmonių veislės, kuri neturėtų tiesos siekio, todėl, žinoma, atsiranda ir visuomeninių santykių idealas. Tokiu atveju turime tiesiog pristabdyti save tardami: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Pati ideologija, kaip socialinių santykių klijai, iš principo negali klausti, kodėl šie santykiai apskritai tokie, iš kur jie ir kam. Juk uždavus šį klausimą visuomeniniai santykiai subyrėtų, nesvarbu, geri jie ar blogi, – bet kokie.

 Pabaiga kitame numeryje

 Iš: Мераб Мамардашвили. Очерк современной европейской философии.
Санкт-Петербург: Азбука, 2012
Vertė Austėja Merkevičiūtė