Viva Las Vegas
– Ne ne, – ištaria jis. – Sakau, ne, – dar pakartoja, kad būtų tikriau, sumataruoja kairėn dešinėn galva ir paskui įdėmiai klausos pridėjęs mobilųjį telefoną prie ausies. Stoviu šalia jo, atsigręžęs į sieną, skiriamas tik lanku išgaubto pisuaro sienelės, ir paleidžiu srovę. Vyriškis, vis tebesiklausydamas, dabar viršun apačion smarkiai purto savo įrankį ir su neslepiamu susierzinimu mane nužvelgia, tarsi sakytų: ką, tu čia nusimyžt atėjai? Nusisuku į šalį, bet ne dėl to, kad nepritaškytų į akis ar kad būčiau abejingas artimui savo. Tiesiog tai nenumatyta mano vizito į viešąjį Las Vegaso oro uosto tualetą programoje. Paskui kyštelnu po čiaupu pirštų galus, ant rankų kur ne kur matytis dažų žemėlapiai, pasitaisau kuprinę ant peties ir praveriu duris. Lošimo mašinos melodingai sugroja sutiktuvių maršą, pasislenka artyn ir viliojančiai mirkčioja man neoninėmis akutėmis. Padvelkia erotika. Ech, kad vis dar būčiau jaunas ir gražus, labai nuoširdžiai sakau joms. Be to, esu vedęs, dėl visa ko priduriu. Ir taip einu pro šalį, dėkingas už dėmesį, bet neatradęs savy jėgų susijaudint. Sirenų savivertė dėl to nė kiek nenukenčia, galiu spręst iš jų suokimo iš paskos einančiam. Keista, kaip tos viliokės neprasmuko tualetan, svarstau. Galėtum sau užsidaryt duris, sėdėt ir intymiai bendraut, tampydamas užtrūkusius spenius. Juk skaito ten žmonės knygas. Matyt, iš pagarbos žmogiškiems aktams, galiausiai nusprendžiu. O knygos naivios, bet kur leidžias išrengiamos ir atsiduoda.
Susirandu ir sėdu prie vartų C9. Čia atskris lėktuvas iš San Diego parsivežti manęs namo. Žodis „namai“ dabar man, nors ir esančiam dykumos vidury, kondicionuotam ore ir apsuptam meilaus dėmesio, skamba kaip rami oazė. Ten tikra lova, o ne ant grindų pamestas miegmaišis. Be to, normali aštuonių valandų darbo diena. Nors Las Vegase nuomojamo buto remontas irgi turi pranašumų. Ten dykumų gyventojai laiko kupranugarius, žmogaus aktus ant sienų ir pasaulinį tvaną duše. Nojaus arką jie irgi turi, kitaip kaip galėtum paaiškint nespėtą sumokėt kelių mėnesių nuomą. Man pačiam belieka prisipirkt dažų ir nusipiešt vaivorykštę. Trijų dienų ir trijų naktų ilgio, kol iš sienų pradeda lįst vyšnių spalvos neuždažomi kirminai. Bet tik jeigu gana giliai įkvepi. Paskui numiršta visa, kas trukdo gyvent, tampi gamtos dalimi, valgai, tuštinies, bendrauji su kaktusu pro langą ir, galų gale nusprendęs nusiskust, pamatai veidrody taikos balandį.
What happens in Vegas, stays in Vegas, maloniai prisimenu. Meilė ir taika sėdi man iš kairės ir dešinės. Kupranugariai pasilieka, o aš išvažiuoju, sakau joms. O juk turėčiau likt ir būt Las Vegaso veidu. Pasitikt žmones, spaust rankas. Atvažiavęs ir atsitikęs. Iš miegmaišio kokono evoliucionavęs į gerai trijų dienų sustyguotą mašiną. Pasaulis yra gražus. Bet Las Vegasas to nežino. Jam reikia veido su viltim į ateitį. O aš teturiu dažų žemėlapius ant rankų ir laimėtą šią akimirką ant suolo oro uoste. Tiesiai prieš mašiną, pasipuošusią spalvotų lempučių girlianda ir užrašu ant ekrano veido: Heavens Gate. Ten savo religinius poreikius viena ranka tenkina simpatiška dručkė. Ir man gera į ją žiūrėt ir aš linkiu jai sėkmės. Matyt, tas veikia, nes prie manęs prieina mašinų sutenerė, apsijuosus plačiu statybininko diržu pinigams ir pistoletui, ir siūlo linkėtis kur nors kitur. Matyt, darbas akivaizdžiai mane puošia. Arba darys dručkės nuotraukas Las Vegaso veidui. Pasaulis yra gražus.
