PETRAS RAKŠTIKAS

Trumpoji proza

Malūnsparnis su juodu kostiumu

Mokslininkai išpjovė vieno mirtinai sužeisto verslininko smegenis ir įklijavo į nedidelį malūnsparnį. Sėkmingai atlikę bandymus, atšventė įvykį ir besitrankydami po barus kažkur paliko aparatą. Protingas malūnsparnis nuskrido į miesto parką ir nutūpęs ant klevo šakos kalbina kranklį: koks murzinas tavo kostiumas, ve! Nemandagu su tokiu skraidyti. Už kiek parduodi? Pasipūtęs kranklys užsiprašė trijų citrinų. Malūnsparnis greitai sulakstė į banką, atskraidino tris citrinas, numetė krankliui ir užsivilkęs juodą kostiumą nulėkė šarkai pirštis. Prie altoriaus kviečiama šarka kraipo uodegą, čirškia, branginasi. Ir užsiprašė ji uodegos iš povo plunksnų, lakštingalos balso ir lizdo ant Eifelio bokšto viršūnės. Sulakstė juodo kostiumo nešiotojas į Afriką, parnešęs pritaisė šarkai povo plunksnų uodegą, įmontavo lakštingalos balsą, o kai abu iš džiaugsmo šokti pradėjo ir malūnsparnis ratą suko apie mylimąją, tai aštrūs plieno propeleriai nukirto, susmulkino povo plunksnų uodegą, o jos likučiai sulindo šarkai į gerklę. Vietoj lakštingalos giesmės nuotakai iš gerklės išsiveržė duslus švokštimas: cham, chamas, cham, asas, asas! Taip, aš asas! Asas! Subirbė garsiai malūnsparnis visas lempas iš laimės išjungęs, o kai vėl įjungė, tai pamatė tik pliką šarkos užpakalį, tolstantį Paryžiaus link. Po skyrybų lizdą ant Eifelio bokšto prisiteisė šarka.

 

2014 01 25 Vakaras

Vieną kartą (šiandien) gyveno toks Petras (aš). Gyveno ketvirtame aukšte (buto nr. 25) ir žiūrėjo pro virtuvės langą į apsnigtą tvenkinį (už lango minus šešiolika), ant kurio vaikydami žvejus pakankamai greitai (sraigės greičiu) šliaužė į rytus dangaus mėlynumo prisisiurbę medžių šešėliai. Žiūrėjo jis į parduotuvę (Daugėlių g. 61, pirmas aukštas). Pro duris išėjęs senukas užsimovė pirštinę. Kita nukrito tiesiai ant mėlyno šešėlio, kuris laiptais užlipęs remiasi į duris. Kai senis pasilenkė, šešėlis paslaugiai nušoko tris laiptelius žemyn ir vėl užstraksėjo aukštyn. Apsimovęs pirštinę, senis padėjo ant tako auksinį siūlų kamuoliuką ir tas pradėjo riedėti namų kryptimi, o kitas (mėlynas) siūlas vyniojosi paskui senį į nueito tako kamuoliuką. Palydėjęs senį nuo parduotuvės ligi lango rėmo, Petras paėmė liniuotę ir išmatavo jo nueitą kelią (72 cm). Pakėlęs akis labai nuliūdo pamatęs, kad mėlynumo prisisiurbę šešėliai nutįso per visą tvenkinį (11 cm) ir pasilipę ant Kuršėnų krašto jau laižo nuo dangaus žalumą, o prie horizonto ragauja ir violetinę gardybę. Nuleidęs liniuotę išmatavo juodą šunį (2 mm), pririštą už pasaitėlio (9 mm ilgio) prie tvoros (11 mm aukščio). Sušalęs basakojis šuo garsiai šaukėsi parduotuvėje pasislėpusio šeimininko. Po kelių minučių (47 amtelėjimai) saulė ištraukė oranžinius virbalus iš penkto namo aukšto mezginių languose, paskutinį kartą bakstelėjo į Kuršėnus ir pasislėpė. Šešios raudonai pasidažiusios antys nulėkė gelbėti už miško užkritusios saulės, bet greitai pajuodusios grįžo atgal. Tada Petras pajudino užtirpusį sprandą, trakštelėjo (trys ir dar du) stuburo slanksteliai, sugirgždėjo kėdė ir į kambarį įsliūkino Labas Vakaras (stuksendamas sekundžių lazdele į sienas) ir užtraukęs užuolaidas įjungė šviesą. Prieblanda šoko po lova ir pasislėpė. Petras su ponu Labu Vakaru išgėrė arbatos, perskaitė šį rašinį, patikslino kai kurias detales ir išlydėjo senuką į Dausas, palinkėdamas jam labos nakties ir malonaus prisikėlimo rytoj.

 

Bailaus medžio istorija

Petras Rakštikas. Kelmo pasaka. 2014

Petras Rakštikas. Kelmo pasaka. 2014

Kartą gyveno bailus medis. Labai lėtai augo, vis dejavo, virpėjo. Jei koks paukštis ant šakos nutūpdavo, bemat ta žemyn linkdavo. Praėjo daug metų ir medis išstypo, užaugo. Vieną dieną pamatė medkirtį einantį su kirviu, tai iš baimės visas šakas suskliaudė, virpančiu stulpu virto, susitraukė, sulindo į žemę, tik susisukęs medinis gumbas žolėje liko. Priėjęs medkirtys atsisėdo, užsirūkė ir pajuto, kad kažkas po juo dreba. Atsistojo, apžiūrėjo, nieko įtartino nepastebėjęs vėl atsisėdo ir bemat vėl pašoko, lyg elektros trenktas. Gumbas akivaizdžiai virpėjo. Kas čia dabar, pagalvojo. Nieko čia nėra, nieko, nieko, mintyse lemeno susitraukęs medis. Tada medkirtys išsitraukė mobilųjį telefoną ir paskambinęs policininkui pranešė, kad rado neaiškų medinį gumbą, kuriame kažkas yra. Policininkas tuojau atvažiavo su mašina, su pistoletu ir su šunimi. Išsigandęs medžio gumbas pradėjo akivaizdžiai smarkiau virpėti, bet apuostęs jį šuo nerado nieko įtartino, tik koją pakėlęs pasižymėjo, kad buvo atvykęs pagal iškvietimą. Policininkas surašė medkirčio parodymus, palietė ranka gumbą ir pats įsitikino, kad tas akivaizdžiai virpa. Tada išsitraukė pistoletą ir labai pakeltu balsu liepė pasirodyti tam, kas viduje slepiasi. Niekas nepasirodė, tik aplink žemė pradėjo taip virpėti, kad vyrai strakaliodami šoko į šalis. Išsigandę pranešė apie keistą medinio gumbo ir žemės virpėjimą valdžiai. Valdžios atsiųsti specialistai ištyrė anomaliją ir nutarė pakasinėti. Kadangi darbininkai su kastuvais toje vietoje dirbti stati negalėjo, tai atvežė ekskavatorių ir tas iškasė giliausią duobę, iš jos parūko dūmai. Ekspertai nieko, išskyrus ekskavatorininko dantų protezus, išbarstytus degtukus, cigaretes ir rūkstančią skylę dugne, nerado. O ir žemė nustojo drebėti. Tada visi išsiskirstė.

 

Pasojoy korporacijos atsiradimo istorija

Grįžęs iš kelionės po ES fermeris Joy nusipirko žirkles ir nukirpo visiems triušiams po vieną ausį. Likusiomis stirksoti ausimis apsuko kraujuojančias žaizdas ir pasmakrėse priklijavo labai lipnia juosta. Kol žaizdos gijo, triušiai tupėjo narvuose kietai sukandę oranžines morkas ir užsimerkę kentėjo. Atkentėję kančiai skirtą laiką vėl pradėjo metodiškai trumpinti morkas, kaip buvo mokyti. Nupjautos ausys buvo panaudotos kačių ėdalo konservams, o naujos nebeataugo. Triušių šlaunelių dieninis svorio prieaugis ryškiai padidėjo, mat nebereikėjo maitinti menkaverčių ausų, kurios anksčiau visur kyšojo, painiojosi, kliuvo ir vertė nervintis jautrius padarėlius. Be to, narvų viršuje atsirado daug tuščios vietos, pagerėjo oro kokybė, buvo sutaupyti trys kubilai vandens ausims plauti, mat augintiniai anksčiau narvuose dažnai liūdėdavo ir nuleidę murzinas ausis šluodavo jomis spiromis nusėtas grindis. Virš triušių galvų buvo ištemptos vielos ir ant jų sutupdytos putpelės galėjo triukšmingai daugintis netrukdydamos triušiams. Beausiai dabar tik valgė, kakojo ir sparčiai augo. Negalėdami klausytis, kaip ir ką čepsi kaimynai, nevartė akių, todėl ir elektra buvo atjungta. Nieko nematydami, nesiblaškydami, nesinervindami, nuoširdžiai susikoncentravo į morkų kramtymą ir kombinuotų saulėgrąžų gliaudymą. Mažai judėdami nepavargdavo, todėl niekada nemiegodavo, jei panosėje netrūkdavo maisto ir gėrimų. Stipriausiems patinams periodiškai pakišdavo pateles, kad tos visuomet būtų pastojusios ir daugintų fermos gyventojų skaičių. Bet viską galiausiai sugadino Afrikos begemotų maras, kuriuo apsikrėtę triušiai užmiršo savo pasiekimus. Pabudę smulkieji dinozaurai morkas ir net kombinuotus pašarus iškeitė į mėsos produktus, dažniausiai kaimynų uodegas, nosis, pro narvų grotas išlindusias kojas, ūsus, letenas ir net blakstienas. Buvo bandyta gydyti apkrėstuosius plaktukais. Trinktelėtas į tarpuakį stverdavosi už galvos, dievagodavosi esąs zuikio pusbrolis triušis, bet pažiūrėjus į gumbą ant kaktos buvo sunku tuo patikėti. Tada specialiai sudaryta komisija apsupo fermą, sunumeravo beausius ir išvarė į mišką sušaudyti. Varomi mirti triušiai pagraužė du trečdalius komisijos sąžinės, likusią dalį papirko ir išsilakstė. Miške plikiai sutiko Afrikos kiaulių maru sergančius šernus, apsimetė gydytojais iš Zeta planetos ir per vieną naktį suėdė visus. Teisme išsireikalavo už šernų naikinimą valdžios pažadėtus milijonus, grįžo į fermą, davė fermeriui pylos, tris dienas graužė sąžinę ir tas neiškentęs atvertė juos į normalius triušius. Tada triušiai vėl laimingai gyveno ir dauginosi. Fermeriui buvo uždrausta kabliuku užsikabinti duris, prie kurių visuomet stovėdavo eilė triušių su plaktukais. Tada ir buvo supilti pasilinksminimų korporacijos Pasojoy pamatai.

 

Tomo atsivertimas į žvejį

Atsisėdo Tomas prie naujo kompiuterio išsižiojęs ir įskrido jam į burną interneto vabzdys ir susisuko lizdą jo galvoje, ir pasidaugino, ir atsivedė pulką vaikų – zombių. Šie smegenyse ištrynė žaidimų aikštelę kieme, išmetė žaislus, nunuodijo katę, išvijo šunį, iškepė akvariumo žuvytes, kasdien tvirtino interneto pilies sienas, kūrė ištaigingas žaidimų svetaines su begale pasiūlymų visiems norams, su tūkstančiais draugų veidaknygėje, su banalybių armadomis, uždengė standžia, niekada neatitraukiama užuolaida langą į kiemą, maksimaliai sutrumpino kelią į mokyklą. Vieną vakarą Tomas pajudino interneto virusų kūlį ir iš jo pasipylė blogieji vabzdžiai ir sugriovė tobuląją Tomo karalystę. Liko tik šnypščiantys juodo kompiuterio griaučiai ant stalo ir prieblanda kambaryje, prigrūstame zombių dvasių. Ir suskambo tada durų skambutis, o joms atsidarius įėjo į kambarį švytintis angelas su ilga lazdyno šaka ir išvaikė blogąsias dvasias. Tada nusivedė Tomą prie upės, įdavė į rankas meškerę, ištraukęs iš po akmens slieką užmovė ant kabliuko, įmetė į vandenį, pamokė, kaip žuvį gaudyti. Ir pagavo Tomas žuvį – galva stiklinė, pilvas plastikinis, uodega iš šakų ir švendrių ilgiausių suvyta, žibančiomis blizgėmis, kabliukais išpuošta. Ir prasižiojo žuvis, plieninius dantis betoninėse dantenose parodė, ir prakalbo aiškia anglų kalba su lietuviškais subtitrais, šviečiančiais ant etiketės: ,,Paleisk mane, Tomai, tris tavo norus išpildysiu.“ Ir patiko vaikinui toks pasiūlymas, ir sumetė jis greitai tris norus. Noriu naujo kompiuterio! Davė žuvis kompiuterį, bet be interneto. Noriu interneto! Davė žuvis internetą, bet laidinį, o kokie ten laidai prie upės – vieni krūmai. Noriu belaidžio interneto! Davė belaidį, net nemokamą internetą, bet pasibaigė akumuliatoriaus baterija ir dovanotas kompiuteris nutilo. Išalkęs Tomas pasiėmė meškerę, susirado slieką ir ant kabliuko užmovęs nuėjo paupiais žuvis gaudydamas, žveju tapo, kelią namo užmiršo, nuklydo pavenčiais ligi Ventspilio, ten ir šiandien galima jį sutikti prie krantinės žvejojant, su latviais angliškai apie šapalų žvejojimo ypatumus diskutuojant.

 

Apie stulpą apsisukę įvykiai

Viena už kitą gražesnės šaligatvio plytelės staiga pasibaigė. Stoviu priešais man kelią pastojusį stulpą ir stebiu tarp batų iš kelnių išsiliejusią šešėlio balą. Duobė toje vietoje buvo iškasta ir užkasta tam, kad į ją įkištas stulpas nesvirtų, stovėtų vertikaliai, palaikytų viešąją tvarką, laikytų saugiai, aukštai iškėlęs aliuminio laidus, kuriais teka šaldytuvus, šildytuvus, kompiuterius ir stulpo viršūnėje pritaisyto šviestuvo lempą maitinanti elektra. Stoviu, stebiu, nužiūrinėju stulpą – tvirtas, pro jo užimtą postą nepravažiuotų net mieste leidžiamu 60 km/val. greičiu dardantis sunkvežimis, kurio vairuotojas užsižiūrėjęs į man kelią pastojusį stulpą degančios gumos smarve pagadino orą ir ant pilko asfalto juodu nubrėžė stabdomų ratų padangų linijas, panašias į stulpus, tik trumpesnes, mat prieš atsitrenkdamas į stovintį autobusą spėjo nuspausti stabdžio pedalą, bet neišvengė pokšt, garsaus transporto priemonių bučinio, kurį išsigandę užfiksavo keleiviai ir įvykio liudininkai. Trys įtartini tipai ant suoliuko po lempa sutartinai parodė kramtomąja guma surakintus dantis, sunkvežimio vairuotojas sviedė keiksmažodžių puokštę į sulenktą autobuso užpakalį, išjungė variklį, o kai virpėti pradėjęs lipo iš kabinos, mintyse prakeikė stulpo lempą, į kurią užsižiūrėjęs negalėjau policijos pareigūnui detaliai nupasakoti eismo įvykio, kurio priežastimi viešai mane laikė sunkvežimio vairuotojas. Negalėjau, nes nesugebėjau mintimis sustabdyti ant stulpo lempos gaubto aukštyn žemyn šokinėjančio medinio arklio, kuris isteriškai bandė nusikratyti žaliu prakaitu ant jo apsipylusio siauraakio kino, žaliais siūlais prisirišusio prie jo nugaros. Medinėmis kanopomis daužantis skardinį stulpo lempos gaubtą arklys negalėjo nušokti, nes jo uodega buvo užkliuvusi už lempos gaubtą laikančio varžto. Mane stebintys galvojo, ko aš spoksau į mirksinčią lempą, nors ne į lempą, o į kiną žiūrėjau spėliodamas, iš kur arklį nušvilpė, kam jį užsitempė ant lempos gaubto ir uodegą pririšo prie varžto, kuris ne arkliams ir net ne varnoms ten įsuktas, bet susilaikiau nuo detalių parodymų įtardamas, kad niekas manimi nepatikės, kvailiu palaikys, mat kol eismo įvykio liudininkų apklausa prasidėjo, visai sutemo, medinis arklys nuo kino smarvės pažaliavęs iš pykčio nusitraukė uodegą ir nukrito į tamsą, kur jį surasti kaip daiktinį įvykio įrodymą buvo beveik nebeįmanoma, tarp autobuso keleivių įsimaišęs siauraakis lietuviškai su žemaitišku akcentu garsiai dėkojo Dievui, kad nebuvo sužeistas, o pareigūno paklaustas, ką veikė eismo įvykio vietoje, ištraukęs pasą viešai įrodė, jog yra J. Mikalauskienės vyras, viešuoju transportu su dar galiojančiu mėnesiniu bilietu grįžtąs iš tris savaites trukusios piligrimystės aukšta tvora aptvertame priklausomybių centre, kur oficialiai buvo žmonos rekomenduotas kaip vilčių teikiantis klientas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.