Kitamanystės metamorfozių mašinerija

Gintautas Mažeikis. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. K.: Kitos knygos, 2013. 438 p.

Įtikinimo mechanizmai, jų veikimo principai ir siekiai nėra nauja tema filosofijos, komunikacijos teorijų erdvėse. Neabejoju, kad daugelis skaitytojų, vos pažvelgę į knygos viršelį, pamatė pavadinimą būtent taip – įsitikinimai. Perskaičius visą monografiją, sąmonė pagaliau pažįsta, atpažįsta ir priima įsikitinimų terminą kaip semantiškai autonomišką reiškinį. Įvyksta paprastoji sąmoningumo metamorfozė, kuri šiuo atveju yra esmingai simboliška.

Nors nuo ankstesnių simbolinio mąstymo formų tyrinėjimų (1998 m. „Renesanso simbolinis mąstymas“, 2011 m. „Propaganda ir simbolinis mąstymas“) Gintautas Mažeikis pernelyg nenutolsta, „Įsikitinimuose“ filosofinė žiūra krypsta (krypsmo sąvoka, kaip vėliau pamatysime, čia neišvengiama) įvairiomis trajektorijomis. Praėjusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime nuskambėjusi Mažeikio mintis apie išsivadavimą iš Vytauto ir kitų lietuviškų mitų buvo santarietiškai šmaikščiai įvertinta kaip kultūrinis anarchizmas. Prisiminiau šį vertinimą dėl to, kad jis gana taikliai konotuoja su tekstuose aptinkamais kūrybinio šėlo, dionisiškos pasaulėvokos matymais, neretai veikiančiais kaip kismo proceso ašis.

Šėlo, kartu ir metamorfozės antiteze filosofas laiko apsivalymo dialektikos pasažus. Čia higiena tampa ne vien kitamanystės naikinimo priemone; jos suvoktys daugiabriaunės, švaros kultas peržengia kultūros, lyties sanitarijos ribas ir įsibrauna į farmacijos industrijų poveikio teritorijas. Gaila, kad šios nusavintų kūnų temos autorius atskirai neplėtoja, ji patenka į tekstą „Katarsis vs sanitarija“ (p. 295) tik kaip transformuoto katarsio pavyzdys. Be abejo, pasirinkus kalbėjimą apie kūną kaip objektą atsirastų deleziškos kūnų mašinerijos minties kartojimo pavojus. Deleuze’o ir Guattari mąstymus Mažeikis pasitelkia kitokiame kontekste, interpretuodamas karo mašiną kaip metamorfozės mašiną. Pasitelkiant deteritorizacijos argumentą, apmąstoma karo mašinų ir nomadiškos būsenos, gaujų dinamikos paralelė. Tekstai, esantys skyriuje „Protestas, revoliucija ir įsikitinimas“, susiję su kariniais virsmais; autorius remiasi Frankfurto mokyklos atstovų idėjomis, rašo apie informacinius karus, tinklus, aktualius virtualaus ir realaus pasaulio reiškinius, pavyzdžiui, „Occupy“ judėjimą, interneto memus, „Wikileaks“ aktyvizmą… Platus apmąstomų temų spektras leidžia skaitytojui pamatyti įsikitinimus netikėčiausiuose kontekstuose.

Nėra netikėta, kad prisimenamos Ovidijaus ar Kafkos metamorfozės, bet pasirinkta stebėjimo strategija yra ganėtinai nauja. Kafkiškos metamorfozės vertinamos išryškinant siurracionalumo, virsmo neišbaigtumo atvejus. Įsikitinimo estetika apibūdina ne tik Gavelio, Aitmatovo (kanukų ir mankurtų figūros) kūrybą, bet ir tranformuojančią Bataille’o erotiką, nes „kūrybinis dūkimas atitinkamai yra susijęs su tikslingu obsceniškumo, t. y. normatyvumo, pažeidimu, taigi ir su subjekto transgresija“ („Kūrybinis dūkimas“, p. 147). Interpretuojant intertekstualias jungtis ir naudojant delezišką prieigą (ji šio teksto autorei yra gana patraukli), galima matyti visą transformacijų mašineriją, kurios varomąja jėga tampa dūksmas. Kismo procesas nurodo perėjimo būsenas, sujaukia sąmonės stingulį ir įvyksta kaip „monados ir pasaulio bendradarbiavimas, kur niekas neatima iš asmens dramatiškos teisės ir neišvengiamos prievolės būti laisvam pasirenkant ir kuriant“ (p. 74).

Kūrybos tema dažnai neatsiejama nuo vaizduotės tyrinėjimų, kuriais Lietuvos filosofijos kontekste bene nuosekliausiai užsiima Kristupas Sabolius. Mažeikis išskiria radikaliąją vaizduotę, kuri skatina virsmus; radikalioji vaizduotė suvokiama kaip kovos su represinėmis institucijomis įrankis, „dabarties civilizacija“ čia vertinama kaip priešiška visuma. Nepaisant to, autorius vengia apokaliptinių pranašysčių, pasitelkdamas komparatyvistinius įrankius kalba apie Baudrillard’ą ir kritikuoja vienmatišką Arvydo Šliogerio žvilgsnį į medijas. Naujųjų medijų poveikis tam tikroms transformacijoms būtų sunkiai paneigiamas. Susijusiai požmogiškųjų metamorfozių idėjai iliustruoti pasitelkiamas Davido Cronenbergo filmas, taigi, skaitytojas patenka ir į beveik-kino-filosofijos lauką. Beveik tik dėl to, kad šiame, kaip ir kai kuriuose kituose tekstuose, galima pasigesti minties pratęsimo, išsamesnių komentarų.

Begalę kitų tekstų inkorporuojanti Mažeikio filosofinė mintis krypsta jau minėtos Frankfurto mokyklos, kritinės teorijos link. Anokia tai naujiena, tad prasmingiau būtų apmąstyti krypsmo sąvoką, kuri šiuo atveju atitinka anglišką queer. Įvairių lyties transformacijų galimybių amžius įpareigoja žvelgti ir į šiuos kismus. Neaplenkdamas mados industrijos tendencijų, menamą androginų sugrįžimą autorius galiausiai vertina kaip melą. Štai čia itin svarbus pasirinktas žiūros taškas, nes mados industrijos erdvėse egzistuoja atskiras estetinės pagavos suvokimas, kuris, savaime suprantama, nėra vartojimo kritikos dalis. Tokiais atvejais ištinka smalsumas, įvairesnių, tam tikra prasme oponuojančių požiūrių išklausymo poreikis. Kadangi dialogas tarp skirtingoms idėjoms atstovaujančių žmonių grupių užsimezga gana retai, belieka pasilikti prie kvyrų, kaip pramogų rinkos plėtojimo iniciatyvos neišvengiančios grupės, matymo. Čia pat randame ir „Postkvyrų idėją“ (p. 332), kur „postkito įteisinimas reiškia tai, kad lytis tampa asmeninės saviraiškos ir identifikacijos reikalu, priimtinu ir toleruojamu visuomenės“ (p. 337). Vis dėlto Mažeikis tarsi pateisina kitokią kvyrų buvimo galimybę – vėl priskirdamas jiems karnavališkumo diskursą, gelbstintį nuo populiariosios kultūros ypatybių.

„Metaforos ir metamorfozės bei pataforos ir anamorfozės dialektikoje“ (p. 138) androginizmas vertinamas iš kitokios perspektyvos. Šiame tekste analizuojamas platoniškosios androgino idėjos, kaip metaforos, ir holivudinių jos reprezentacijų, kaip pataforų, santykis. Kaip ir daugelis kitų, tekstas baigiamas kūrybinių industrijų kritika. Kadangi pabaigos tampa nuspėjamos, sąmoningumo virsmą reflektuojantis skaitytojas kartkartėmis pasigenda filosofinės nuostabos momento. Skaitytojas viliasi, kad autoriaus, radikaliai priešinančio įtikinimo ir įkitinimo procesus, pastangos nėra skirtos įtikinti, kitaip gi būtų sudėtinga atsirasti įsikitinimo transformacijos vyksmui.

Įsikitinimo idėja patraukli laisvų, ideologijų nesuvaržytų metamorfozių siurracionalumo išgyvenimu. Tapti pavojingam tuomet, kai neketini kelti nė menkiausio pavojaus, išvengti manipuliacijos, bet sulaukti atmetimo reakcijos, taip, tokios gali būti įsikitinimo pasekmės. Užtenka prisiminti Kafkos Gregorą, savo esatimi kalbantį apie virsmų nepaprastumą.

Mažeikis kalba apie kitamanystės, arba sąmoningumo, būtinybę. Kalbėjimas pačiu laiku, apibendrinantis svarbius visuomeninio gyvenimo procesus, kūrybinius dūksmus ir žaismo dialektiką. Belieka tikėtis, kad sąmoningumo metamorfozių vadovėlį atsivers ne tik (jau) sąmoningumo ištiktieji.