Moralistiškai, konservatoriškai ir tiesmukai „piktiems liežuviams“ paerzinti

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: „Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS.“

Kun 19, 1–2. 17–18

Šiame Kunigų knygos skyriuje, skirtingai nuo daugelio kitų jos skyrių, Mozė įpareigotas kreiptis į visą Izraelio bendriją („kalbėk visai izraeliečių bendrijai“). Tai leidžia manyti, kad čia vardijami įsakai yra tai, kas turėtų būti kompendiumas įsakų, kurie yra sąlyga to, kas yra pateikiama kaip šių įsakų preambulė: „Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas.“ Toliau vardijami įsakai, kuriuos rabinų komentarai sugrupuoja į tokias kategorijas: šabo laikymasis, tėvų gerbimas, perspėjimai dėl vogimo, kerštavimo, pagiežos nešiojimo savo širdyje ir įsakas mylėti savo artimą. Taip pat čia randame stabų draudimą, bendravimo atnašos nuostatas (hebrajiškai šlomim, ir kalbama apie taikos, susitaikymo, draugystės, bendrystės sutvirtinimo atnašas), socialinio jautrumo įsaką (palikti dalį derliaus vargšams ir ateiviams, t. y. imigrantams, neengti artimo, neužlaikyti darbininko atlyginimo, neužgauti nebylio, nedėti kliūties neregiui, teisti nešališkai; toliau perspėjimai dėl įvairiopos kraujomaišos ir skirtingų rūšių augalų ir gyvūnų hibridizavimo ir kergimo, ir daug kitų). Bet, žinoma, dauguma šių įsakymų dažniausiai lieka nepastebėti, bent jau tų, kurie labai mėgsta kelti didžiules pasipiktinimo audras dėl vieno vienintelio įsako šioje knygoje („nesuguls vyras su kitu vyru lyg su moterimi“). Visa gana moraliai konservatoriška, ekonominė socialistinė politinė programa, liberali kairioji (imigrantų integracija), į kurią įeina net ir kai kas žaliesiems svarbaus – žemės poilsio laikas, šabas, atsisakymas hibridizuoti gyvūnus ir augalus (kaip ir žmones ir ne-žmones, dėl to draudžiama moterų zoofilija). Senovės Artimųjų Rytų ir Biblijos tyrinėtoja Elena Cassin, išanalizavusi daug Mesopotamijos ir kitų aplinkinių kraštų kultūrinių reiškinių, lygindama su Biblijos tekstais, aiškino, kad hibridiškumas kaip norma pastebimas daugelyje senovės Artimųjų Rytų kultūrų. Galime prisiminti žinomus Mesopotamijos, Egipto, Graikijos mitinius pavyzdžius – įėjimus į šventyklas saugančios būtybės liūto kūnu ir žmogaus galva, Egipto sfinksai, kentaurai, dievažmogiai ir visa aibė kitų mišrių būtybių, taip pat ir Biblijoje bei apokrifinėje literatūroje žmonių ir angelų „mišrūnai“ – vadinamieji gibborim, nefilim, kurie čia yra smurto ir visokio blogio šaltinis. Mišrumas čia, matyt, siejamas su savo bendruomenės ir jos įstatymų ribų peržengimu, nesusiderinimu viduje, nuolatiniu konfliktu. Vietoj to nurodomas kitas idealas, dažnai gana sunkiai įgyvendinamas, – nelaikymas pykčio, pagiežos, priešiškumo savo artimo atžvilgiu.

XVI a. Biblijos komentatorius, pamokslininkas ir žymus rabis, gyvenęs Safede, Mošė Alšichas teigė, kad posakis „visus izraelitus“ turi reikšti, jog šie šventumo įsakymai yra skirti visai bendrijai be išimties, o ne išskirtiems visuomenės sluoksniams. Visa bendrija yra išrinktieji, visi yra „šventieji“. Negali ši bendrija būti sudaryta iš „išrinktųjų“ ir profaniškos liaudies, kur vieni lyg turėtų daugiau įpareigojimų ir atsakomybės, o kiti mažiau. Tačiau šiam visuotiniam „šventumui“ įgyvendinti nepakanka laikytis individualios moralės normų, dar reikia atsisakyti pagiežos ir neapykantos kito bendrijos nario atžvilgiu. Kartais tenka girdėti šovinistinių krikščionių gyrimosi, esą Naujojo Testamento „artimo meilės“ reikalavimas apima visus žmones, o ne vien saviškius. Į tai būtų galima atsakyti – o kokia prasmė „mylėti“ ką nors, kai bendrija, kurioje esi, kurioje gyveni, persipildžiusi pagiežos ir neapykantos, atmosfera užnuodyta taip, kad nebėra kuo kvėpuoti? Žmonės čia, būna, nebesijaučia žmonėmis laikomi… Kaip ir šis kraštas, kuriame vieni kitiems sako: geriau jau važiuokit iš čia, kas tik galit, nes gyvenimo čia nėra. Gyvenimo nėra ir nebus, kol nebus imta paisyti tokių ir panašių šventumo nuostatų ir pirmiausia šių nuostatų pagrindo – vienas kito vertinimo ne pasiekto „šventumo“ matais (ką šiandien gali keisti, pavyzdžiui, verslumas, ideologinis grynumas, aukštas intelekto koeficientas, žinomumas, sugebėjimas prasimušti į popžvaigždes, į politikus ar panašiai), o tiesiog kaip kito, gyvenančio šalia, ar tai būtų vietinis, ar imigrantas, kai pats šitas gerbimas yra asmeniško šventumo matas, kitam neprimetamas ir su kitais nelyginamas. Viena eilutė šiame kodekse („Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės“) verčiama į įvairias kalbas, pabrėžiant skirtingus niuansus, pvz., pabark, kad neužsitrauktum nuodėmės, suponuojant, kad nuodėmė yra neprižiūrėti artimo. Tačiau rabinų aiškinimai dažniau pabrėžia kitą niuansą. Pažodžiui būtų „barte pabark savo artimą ir nenešk už jį nuodėmės“. Žymiausias nuo pat viduramžių žydų Biblijos ir Talmudo interpretatorius Raši aiškina: tai reikia suprasti taip, kad priekaištus kitam reikia išsakyti tokiu būdu, kad jis nebūtų viešai pažemintas. Kiti komentatoriai tai sieja su lašon ha-ra („pikto liežuvio“) nuodėme, kuri Mišnoje prilyginama žudymui (ypač kai skleidžiamos paskalos, net jei kažkas iš atskleidžiamų dalykų ir yra tiesa), ir „nužudomi“ trys iš karto – ir tas kitas asmuo, ir tas, kuris viešai paniekina kitą, ir tas, kuris tampa šių veiksmų liudininku, t. y. kam tai yra skirta „sužinoti“.

Ir ką galima dar pridurti? Kartais nebėra ūpo ką nors aiškintis poetiškai daugiaprasmiškai. Šį kartą norisi šitaip, tiesmukai, moralistiškai (ne)baksnojant pirštais į visa tai… Žinoma, ir vėl „piktiems liežuviams“ papenėti…

-akp-