Šaltis

Su šalčiu kiekvieno mūsų santykiai tiek asmeninėje, tiek bendrinėje plotmėje labai glaudūs ir, nepaisant individualių ypatybių, labai panašūs: brrr, kaip šalta! Nesu jokia išimtis ir aš, nors sugebėjau užgimti šalčiausiu metų laiku – pačioje sausio pabaigoje. Liudininkai, kurie mano liūdną egzistenciją dabar gali stebėti tiktai iš dangaus aukštybių, tvirtindavo, kad tą dieną tvoros poškėjo (su pavarde nieko bendro), sustirę paukščiai į sniegus krito, danguje šiaurės pašvaistės pleškėjo. Šiuo teiginiu netikiu, nes Lietuvoje, manau, jas buvo galima stebėti nebent ledynmečiu. Būsiu jiems atlaidus, nes visi mėgstame savo kalbą skoniui sustiprinti pasūdyti ir papirinti. O kad gimiau tokiomis šaltomis dienomis, tai joks mano nuopelnas – gimdytojai paišdykavo ne tuo metų laiku. Bet kad taip jau išėjo, esu gana pareigingas, tad nuo mažumės su šalčiu stengiuosi bendrauti kuo artimiau grūdindamas kūną ir dvasią: man nebaisūs jokie šalčiai, jokie vėtrų sūkuriai. Pirmasis grūdinimosi etapas baigėsi tuo, kad, būdamas dvylikametis, speiguotą žiemos vakarą nušalau kojų ir rankų pirštus, iki pavasario jie išlaikė virtų sardelių formą ir spalvą ir, dar medžių lapams nenukritus, juos baisiai niežėjo. Jau vyresnio amžiaus, išbartas senos patyrusios daktarės, pirštus išsigydžiau ir grūdinausi pagal jos metodiką: bet kuriuo metų laiku, bet kokiu oru bėgdavau rytmetinį krosą ir maudydavausi upėje. Žiemą susirasdavau properšą arba lįsdavau į žvejų paliktą eketę. Ir ką? Ir nieko. Atėjo karšta vasara, ir aš sugebėjau liepos mėnesį susirgti pleuritu. Dabar tai jau pamiršti ar bent primiršti dalykai, o šį, t. y. paskutinės sausio dienos, rytą stoviu prie virtuvės lango ir sprendžiu globalinę problemą – eiti ar neiti. Viena akimi stebiu nieko pozityvaus nežadantį termometrą, o kita – aplinką, t. y. kiemą su vėjo draskomomis apmirusiomis medžių šakelėmis, dulkių bangelių dengiamą ploną sniegą. Matau kiemą kertantį žmogų, apsimuturiavusį vilnoniais šalikais ir lapinėmis kepurėmis ir bandantį dviem pirštais išsišnypšti nosį. Snarglys prilimpa, o gal prišąla prie rankos. Senis apsidairo, ar nėra liudininkų, įnirtingai krato ranką, bet tasai nekrinta žemyn, o prilimpa – ir, atrodo, ilgam – prie kailinukų skverno. Pliku šaligatviu žaismingai barškėdamos lyg miniatiūriniai boulingo kamuoliukai rieda sušalusios šunų kakos. Nevalingai pakeliu kažkokį puodą dengiantį balto popieriaus lapą. Ne, ne baltą: jo kitoje pusėje išspausdintas duonos iš Šv. Matronos vienuolyno šešių dienų kepimo receptas. Gal turėtų būti – šv. Matrionos? Bet tai nėra labai svarbu – šventosios atsirinks, o instrukcijos pabaigoje griežtas nurodymas, kad „duona valgoma tik laužant. NEGALIMA PJAUSTYTI. Valgant duoną galima šv. Matronos prašyti visko, tik ne pinigų“, kurių man labiausiai ir reikia. Pagalvoju, kad jau suvalgiau viską, ką tik įmanoma valgyti iš šaldytuvo, spintelės, netgi „Maximos“ krepšio, ir laikas galutinai pasiryžti – eiti ar neiti. Gal geriau pasilikti šiltame būste, medituoti, apmąstyti labai aktualų ir reikšmingą šiam laikotarpiui faktą, kad naujosios Egipto karalystės XVIII dinastijos faraonų skulptorius Ipukis būsimoje kapavietėje liepė šalia jo veiklą šlovinančių freskų akmenyje iškirsti įrašus: „Tai buvo protėviams nežinomas darbas. Aš jį turėjau padaryti. Aš vertas pagyrimo daugeliui metų už savo išmintį, nes kas pakartos tai, ką aš padariau?“ Ir pridurti: „Aš gyvenau santaikoje, buvau galingas ir nepatyriau nesėkmių; nugyvenau amžių visko pertekęs; aš nebuvau išdavikas; aš nedariau nieko blogo…“ Tuomet pagalvojau, kad retorinis klausimas „Veidrodėli, veidrodėli, kas gražiausias iš visų?“, suformuluotas kitoje vietoje, daug vėliau, egzistavo ir prieš tris su puse tūkstančio metų karštame Egipte ir išliko trečiojo tūkstantmečio pradžioje vėsioje Lietuvoje. Veidrodėlio principas gyvavo, gyvuoja ir gyvuos ne tik Lietuvoje ar Egipte, bet kurioje šalyje ar bendruomenėje savo išraiškos priemonėmis priklausomas nuo jos narių padorumo ir elgesio kultūros. Įvairiomis formomis ryškiau pasireiškia priartėjusiems prie išsvajotojo tikslo, turinčio tikrų ar įsivaizduotinų galių (valdžios, turto, poveikio mokslui, menui ar apskritai kultūrai ir kasdienei buičiai) žmonėms. Pradinis veidrodėlio principo etapas pasireiškia pirmtakų atliktų darbų nuvertinimu, panašia veikla užsiimančių ar konkuruojančių aršiu kandžiojimu. Ir vėl galima lygiuotis į Egipto faraonus ir jų favoritus, kurių veiklos pėdsakai ištirpo amžių migloje, bet pirmtakų reljefų ir skulptūrų išdaužyti veidai leidžia manyti, kad tai buvo pirmas ir, jų manymu, svarbiausias atliktas veiksmas. Vėliau eina monumentų statymasis. Fiziškai pas mus iki to neprieita, nebent panegirikų arba viešųjų ryšių raštininkai, patys pasilikdami šešėlyje, pasistengia. Nors nesu tikras, kad kažkurio įtikėjusio savo galia smegenų kertelėje netirta noras pasistatyti vienokio ar kitokio pobūdžio monumentą. Gailiuosi, kad nesu skulptorius: mielai padėčiau tokiems, net pagalvojęs drebu iš pasitenkinimo, kaip realizuočiau projektą. Pavyzdžiui, kažkurio Vidurio Lietuvos miesto centrinėje aikštėje iš molio sulipdyčiau ir pastatyčiau dvylikos metrų ir septyniasdešimt penkių centimetrų aukščio tautai daug nusipelniusio, daug darbo vietų sukūrusio žinomo veikėjo V statulą medinėmis kojomis, kuriomis ji laikytų kietai prispaudusi teisėjo tunika vilkinčią bejėgę chimerą. Ryžtingas statulos žvilgsnis būtų nukreiptas į žaliuojančias lankas, prie šono prigludusi nereidė G įsimylėjusiomis akimis ryte rytų iš molio nudrėbtą savo vado veidą. Atrodytų, kad šalyje skulptorių yra užtektinai, bet nuolat jaučiamas skulptūrų badas. Būtų galima kažkurioje aukštumoje (gal ant Šatrijos ar Medvėgalio kalno) sumeistrauti kompoziciją su apskridusiu žemę lėktuvėliu ir jo lakūnu, joje žemaitiškas storaodiškumas kvestionuotų mistiškai spinduliuojantį gėrį, skleidžiantį nepaprastą, kupiną savojo pašaukimo supratimą.

Autoriaus piešinys

Mažame miestelyje, laukdamas automobilyje bendrakeleivio, spoksojau į skverelyje priešais bažnyčią stovinčią balerinos kūno sudėjimo žymaus mūsų švietėjo ir mokslininko skulptūrą ir spėliojau, kodėl mūsuose taip mėgstama pateikti idealizuotus, sudekoratyvintus, sudvasintus iki panašumo su elfais tautai nusipelniusius žmones. Šiaip ar taip, dažniausiai jie buvo ateiviai iš kaimo, todėl jeigu ne fiziškai įspūdingi, tai bent stiprios dvasios. Gal atsiliepia mumyse įsitvirtinęs kumetiškas mentalitetas? Panašiai kaip praėjusio amžiaus pradžioje į atlaidus artimiausiame bažnytkaimyje jaunimas per pievas ir lankas leisdavosi basomis, miestelio pakraštyje prisėdęs ant griovio krašto kruopščiai žolės kuokštu nusigremždavo pajuodusius padus, nusimazgodavo kojas ir audavosi batus. O tada: ak, kokia panelė! Ak, koks ponaitis!

Nedidelė paguoda, bet vis tiek paguoda, kad mūsų artimiausieji kaimynai baltarusiai dar komplikuotesni nei mes. Negana savo idealizuotų veikėjų atvaizdų, bando mus įtikinti, kad lietuviai esą jie, o ne mes. Nežinomas gramatikas internete net paskelbė džiugią žinią, kad kalbininkas Jonas Jablonskis, sprendžiant iš pavardės, yra slavas… Bet tai jų rūpesčiai, o ne mūsų. Mums gal turėtų labiau rūpėti savi reikalai, o jau eilinis vartotojas (žodis „pilietis“ šiame kontekste, aišku, netinka) apie paminklo statymą sau negali net pasvajoti, artimam savo – taip! Bet jau mirusiam. Taigi, ausies krašteliu klausau TV laidos, kurios vedėja šiltu, prekybos centrų reklamuotojų pamėgtu, iš Holivudo filmų rusių įgarsintojų išmoktu balsu (ausyse išgirdus šias intonacijas ima skambėti pusiau nešvanki dainelė: Ana Semionovna, ty baba russkaja, / žopa tolstaja, a jubka uzkaja) kreipiasi: „Papasakokite apie save… Kodėl pasirinkote vyrą ne lietuvį, o iš Bangladešo?“

Pašnekovė: „Man dvidešimt metų. Su juo susipažinau čia, Londone. Jis toks geras, o tarp lietuvių nėra džentelmenų. Jie tik į kelnaites greiti lįsti… Chi chi chi… Britai dar greitesni… Chi chi chi. Su juo susikibę rankomis grožėdavomės saulėlydžiais.“

Vedėja: „Tuokėtės kur? Gal Lietuvoje?“

Pašnekovė: „Tuokėmės Londone. Nenorėjau riebių lietuviškų vestuvių… Chi chi chi… Tada važiavome švęsti į Bangladešą. Svečių gal keli tūkstančiai! Auksinių grandinėlių, papuošalų kiek pridovanojo!“

Vedėja: „Kuo dabar užsiimate?“

Pašnekovė: „Jisai turi labai gerą darbą, N miestelyje nuomojamės butą. Aš jį tvarkau – negalvokite, aš ne tinginė. Jis, grįžęs iš darbo, gamina valgyti, padeda buityje. Aš labai laiminga.“

Džiugu, kai žmonės laimingi, nors abejoju savo daugelio pažįstamų laime, kai kartą per metus susitikę su atvežtais vaikaičiais be vertėjo nepajėgia susikalbėti. Asmeniškai aš, pasižiūrėjęs į žvarbų orą kieme, esu nelaimingas ir nenoriu niekur eiti, o šiltame būste kyla ne visados protingiausios mintys.