Eilėraščiai

•  

Mūzos – tobulos kalės.

Sunkiai prieinamos, bet šiandien itin

pigiai parduodamos.

Ir tik pradeda dilgčioti pirštų galiukuose,

išvystu vieną mažytę moterėlę, koja

it užsukta jau sūpuoja ją.

Atsiųsta paštu iš turgaus.

Ir tik man.

Begalybė laiko su ja.

Kvailas skubėjimas – jos suteneris

nežino, kad jos kojinėse tūno

begalė tobulumo.

Nesu mačius, kad kas taip mėgtų suptis,

rąžytis iš laimės bei nagrinėti mano

kojinių galus.

Aš leidžiu jai liesti.

 

.

Atsirado juodas raštas ant kūno.

Nuo pirštų pagalvėlių iki kaklo.

Žinau, kad įsmigo, žinau, kur

toliau tęsis.

Keistai raudonos gėlės aplink akis,

neproporcingos.

Dievui it kiaušinis tapau, puošia mane.

Savaitei bėgant nuvarvės, bet

Čia Dievo dažai.

Išspausti iš nuostabaus

hiacinto kvapo.

Juk įdomu būti nutapytai

iš kvapo.

03:03. Susitikimas su laiku.

Vieta neaiški, bet laikas tikslus.

Eisiu.

Krypuosiu.

Brisiu.

Paprašysiu, kad penkioms snaigėms

duotų laiką nukrist – dabar.

Kas už tai?

Leisiu paklausyt jam paties savęs.

.

 Baltos, ryškios, tikros

chrizantemos.

Negali praeit.

Negali nepastebėt.

Negali nepaliest.

Kai žiede trykšta

dar negimusio Tavo

vaiko – skaisti, vaiski,

ryškiai raudona ašara – -

Tokia kaip ji niekad nebūsi

nei Tu, nei aš.

 

 .

 Aš turiu problemą.

Aš turiu labai savarankišką ir turinčią

savo gyvenimo aprašymą problemą.

Aš esu liūdesys – aiškus ir aštrus.

Pasiduodu bet kuriam reiškiniui ir mirštu

jam po kojų.

Prieš tai jas nuo kelių išgražinus, pavalgydinus,

atidavus savo margaspalviškumą,

juk tai nėra tik pilka.

Aš turiu problemą ir didžiausias rūpestis – nuo

kelių iki padų kojų dalis.

 

.

 Užaugau aš su plaukais.

Ilgais, ilgais it jūroje besirangančių

gyvybingųjų žalčių uodegos.

Su balta, balta nerta sniego suknele,

siekiančia dangų.

Aš gyvybinga, tikra.

Mano pirštas apglėbia

medžio liemenį.

Ir saulės atokaitoje atiduodu

jam savo laimingąją akį.

Žalvarinėje skrynelėje.

Kai pakėliau likusias akis

į pasaulį,

mane stebėjo milijonai

auksinėmis blakstienomis žėrinčių

laimingųjų akių.

O Dieve.

Kiekvienas taip trokšta

užčiuopt akimirką.

 

.

 Niekad nesapnavau

katilėlių žiedų.

Turbūt jie gražūs.

Gėlės lenda į smegenis.

Šūkauja: „Peace, Peace,

lia, lia, lia!“

O judesiai, vou,

disko.

Disko plaukai,

afro ir katilėlių žiedai…

Nusikerpu juos

tam, kad pamatytum

alyvom pražydusias akis.

Turbūt Tau patinka alyvos?

Tu man atrodai įdomus.

Gražiausias iš žiedelių.

Krypuoju lengvu pacifisto žingsneliu,

iškeliu pirštus į dangų,

o aplink žiedai tulpių.

Bet ar teks mums abiem pabūti afro?

Taika, žmogau,

spalvotas vyre, spalvota moterie.

Taika, ginkle.

Gėlės tau.

Vou, mano akiniai per daug ryškūs.

Bijau, kad kas nenutrenktų.

 

.

 Aš savo vyrą už ausies

paslėpiau.

Mažutį, spalvotą.

Gėlę plaukuos įsegęs

smulkučiais pirštais

naujus plaukus neria.

Gyvena dieną.

Naktį su burbulu

plaunasi rankas tyriausiame

miglos vandenyje.

 

.

 Mirė rankos,

kurių kalbos man patiko.

Kariavo ir su dabartim, ir praeitim.

Mėgino vis uždengt atvaizdus žmonių,

kietą duonos plutą valgančių.

Ir vis gyvi.

Dieviškai gražūs ir laimingi.

Velniškai šlykštūs ir bedvasiai.

Ir vis gyvi.

Tik jei plakančią širdį laikai

gyvybės ženklu.

 

.

 Ji pūtė drėgmę, šiltą.

Ir kuteno dangaus plunksninius plaukus.

Už akimirką gyvenimo ji šoko

visam pasauliui, tuo pat

kiekvienam iš mūsų.

Ir lovai, kuri gyvena tik su

kitomis lovomis.

Net gerokai per dideli

batai jai tiko idealiai.

Viskas buvo joje.

Ir toje drėgmėje buvo burtai,

ir Tu juos per ilgai laikai

savo delnuos, tarp pirštų.

Pūsk.

 

.

 Lynoji man ant veido.

Po ilgo beveik monologo

stropiai nurinkai lašelius nuo manų vokų.

Aš jau galėjau regėt.

Vėliau, tik regėt.

Stropiai surinktus lašelius

rūpestingai įdėjai į savo vidinę švarko kišenę,

toliau nuo širdies.

Aš regėjau viską ir norėjau virst

skambančiu varpeliu ir skleist

bent garsą vieną.