Masių sukilimas XXI amžiuje

José Ortega y Gasset. Masių sukilimas. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. V.: Vaga, 2013. 224 p.

José Ortega y Gassetas gimė Madrido buržua šeimoje. Jo tėvas vadovavo laikraščiui, kuris buvo pradėtas leisti dar Ortegos y Gasseto motinos tėvų, taigi, būsimasis filosofas užaugo apsuptas kultūros ir politikos vyksmo. Jis mokėsi pas jėzuitų dvasininkus, vėliau įgijo filosofijos magistro ir daktaro laipsnį Madrido universitete. Leipcige studijavo su Wilhelmu Wundtu, eksperimentinės psichologijos pradininku, ir netgi svarstė galimybę toliau atsidėti būtent psichologijos studijoms. Vis dėlto pasirinktos filosofinės minties tęstinumui didžiausią įtaką turėjo neokantizmo idėjos. Teigdamas intelektinės disciplinos, aiškumo ir objektyvumo būtinybę, vienomis didžiausių Ispanijos problemų Ortega y Gassetas laikė subjektyvizmą ir katalikybės įtaką. „Masių sukilime“ retrospektyviai žvelgdamas į Šventosios Romos imperijos pavyzdį, jis kalba apie valdžių pagal laiką – esamybę ir amžinybę – pasidalinimą.

Tačiau, mėginant nuosekliai (ir lakoniškai) apžvelgti Ortegos y Gasseto minties raidą, negalima pamiršti, kad „Masių sukilimas“ buvo išleistas tik 1930 metais. Jau dvidešimtmečiu anksčiau buvo pastebima neokantizmo ir fenomenologijos įtaka Ortegos y Gasseto mąstymui. 1914 metais pasirodžiusios „Meditacijos apie Don Kichotą“ žymi naują perspektyvizmo liniją; filosofas ieško atsakymų į epistemologinius klausimus. Kinta ir žiūros taškas, nurodantis mąstytojo poziciją Ispanijos problemos klausimu – dabar jo matymas apima Europą, anot jo, tik bendras visos Europos pokytis galėtų lemti Ispanijos progresą.

1923-iaisiais Ortega y Gassetas įkuria leidyklą, Europoje publikuoti humanitarinių mokslų ir filosofijos veikalai tampa prieinami Ispanijos skaitytojams. Netrukus jis paskelbia straipsnį „Nei vitalizmas, nei racionalizmas“, kuriuo prasideda raciovitalizmo, tapusio esmine Ortegos y Gasseto laikysena, etapas. Jis žvelgia į realybę iš patirtinės, istorinės perspektyvos.

„Masių sukilimas“ iš pradžių publikuojamas laikraštyje, straipsnių pavidalu. Išleista knyga, pateikianti unikalią „masės žmogaus“ fenomeno studiją, sulaukia tarptautinio pripažinimo. Taigi, kodėl garsiausias Ortegos y Gasseto veikalas aktualus ir šiandien?

XXI amžiuje masinė kultūra neišvengiamai asocijuojama su medijomis. Kaip vieną svarbiausių masės žmogaus psichologinių bruožų, aptardamas tuometines tendencijas, filosofas įvardina nevaržomą troškimų augimą. Mūsų amžiuje reklamos industrijos įsigalėjimas skatina troškimų neaprėpiamybę taip, kaip nauji visuomenės procesai skatina naujų ekonomikos rūšių, pavyzdžiui, potyrių ekonomikos, atsiradimą. Tokie reiškiniai neatsiejami nuo masinės komunikacijos; nors auditorijos heterogeniškumas suponuoja individų savitumo galimybę, bendri bruožai leidžia adresantui naudoti tam tikrą strategiją, nukreiptą į mases. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Ortega y Gassetas pabrėžia, jog tam tikrą žmonių dalį vadina mase ne dėl to, kad jie sudaro daugumą, o dėl jiems būdingo inertiškumo. Pasak jo, masės žmogų apibūdinantis inertiškumas yra antitezė elito žmogaus energingumui; būtent šia priešprieša filosofas remiasi lygindamas kitas masės ir elito žmonėms būdingas savybes.

Nors masės kiekybinio apibrėžimo atsisakoma, pačioje knygos pradžioje Ortega y Gassetas mini „visuomenės valdžią“. Taigi, galima mąstyti apie masę ne tik kaip apie objektą, į kurį nukreipta galia, bet ir kaip masę-galios įrankį. Kiekybiškai masę sudaro didžioji visuomenės dalis, taigi, verta kalbėti apie jai atitenkančią jėgą, kuri gali tapti ne tik taikos, bet ir smurto įrankiu. Galia gali būti vertinama kaip socialinio konflikto grėsmę keliantis mechanizmas. Pasak filosofo, „barbariškumas yra nukreiptas į visuomenės skaidymą. Taigi visos barbarybės epochos buvo žmonijos susiskaidymo laikmečiai: visuomenė subyra į nedideles, viena kitai svetimas ir net priešiškas grupes“ (p. 85). Jo manymu, nuo barbariškumo gali apsaugoti tik tam tikros normos. Bet čia atsiranda paradoksas, nes tuo pačiu metu normos ir suskaido, atskiria teritorijas, ir šios patenka į nustatytą užribį. Situacijos komplikuotumą nusako nesiliaujančios diskusijos dėl „normalumo“ sąvokos vartojimo. Dažnai būtent tokios sąvokos – stokojančios apibrėžtumo, bet kartu vartojamos atskiroms teritorijoms apibrėžti – sukuria subordinacinių santykių neišvengiamybę. Nepatenkantis į apibrėžtą teritoriją vertinamas kaip pavaldus, ergo, užimantis žemesnę hierarchinę poziciją; eliminuojama būvio šalia normos galimybė, lieka tik žemiau arba aukščiau, bet pats normos terminas suponuoja jos, kaip visuotinai priimtos siekiamybės, hierarchinį pranašumą. Tad kritiškam Ortegos y Gasseto skaitytojui kyla abejonių dėl visuomenės skaidymo idėjos, dėl to, kas skaido efektyviau – normų nebuvimas ar vis dėlto jų buvimas. Toks kritiškas žvilgsnis itin aktualus gyvenant amžiuje, kai normų neatitinkantys žmonės ar žmonių grupės stigmatizuojami, juos nuolatos lydi atskirties grėsmė. Štai čia verta atkreipti dėmesį į Ortegos y Gasseto valstybės sampratą, kai ji vertinama kaip „bendradarbiavimo programa“, „ne objektas, o judesys“. Valstybės siekis turėtų būti synoikismos, susitarimas gyventi drauge, skirtingų kuriamųjų jėgų koegzistencija, o ne uždarumas, atmetimas, atskirtis.

Tokiems mąstymo procesams reikalingas istorijos pažinimas. Ortegos y Gasseto filosofijoje praeities pažinimas suprantamas kaip išlaisvinanti jėga. Dar kartą prisiminkime Šventosios Romos imperijos pavyzdį, kuris pasitelkiamas kalbant apie valdžių pasidalinimą. Net tuomet, kai abi valdžios vertina save kaip dvasines, lieka kitas galios kriterijus – laikas. Tokios ypatybės apibūdina epochą, jai būdingų reiškinių sistemą. Žvalgymasis atgalios dažnai tampa žalingu siekiu sugrįžti į „senus gerus“ laikus, nors iš tiesų kuriamąją energiją derėtų nukreipti į dabarties transformaciją. Istorijos pažinimas suteikia laisvę kryptingam esamojo laiko veiksmui.

Viena ryškiausių esamojo laiko savybių – miestų perpildymas. Ortegos y Gasseto įžvalgas, vertinančias masę kaip miestą užpildantį elementą, galima susieti su psichogeografija. Miesto kartografiją neišvengiamai keičia bastūnų (flâneur) judėjimo trajektorijos. Urbanistinė patirtis tampa pagrindine psichogeografinio nuotykio ašimi. Žvelgiant iš šios perspektyvos, masių sukilimą galima analizuoti kaip atskirą, miesto erdvę transformuojantį reiškinį ir vice versa.

Tad tokie mano pastebėti, subjektyviai apmąstyti ir pamėginti trumpai apibūdinti aktualūs „Masių sukilimo“ aspektai. Norint plačiau išanalizuoti visas daugiasluoksnio veikalo temas (ypač patenkančias į politikos, meno teorijų analizės laukus), reikėtų imtis kur kas didesnio darbo. Mažesnis, bet ne mažiau svarbus darbas – perskaityti kūrinį kaip istorijos pažinimo dokumentą, kaip dabarties transformacijų šaltinį.