Dvi

Kartais ir spinduliai krinta dvejopai – nuo vienų noras užsisklęsti, į kitus – panirti. Galbūt binarinė gyvenimo samprata pernelyg ribota, nučaiškanti kitas galimybes, tačiau kuo daugiau tų galimybių, tuo silpnesnė žmogų veikianti jėga.

Kartais ir banginiai iššoka į krantą arba būna bangų išbloškiami, tuomet žmonės mėgina jais pasirūpinti. Aš irgi toksai banginis, bet nenorėčiau, kad manimi rūpintųsi. Neverta, be to – pavojinga. Priešinsiuos, naudodamasis visais mineralais.

Yra merginų, tarp kurių padėto kompaso rodyklė sudiltų nuo blaškymosi. Kompaso rodyklė turi styroti nepajudinamai kaip dvidešimt šeštas puslapis bet kurioje atverstoje knygoje. Bet tai nuoroda tik, tarkim, Galeón de Manila kapitonui, šešioliktame amžiuje plukdžiusiam du tūkstančius tonų istorijai bergždžio krovinio. Kiekviena mergina sveria du tūkstančius tonų, tik slepia jas akių linkyje ar lūpų kampučiuose, ar dar kur, kur jos geba viską suslėpti. Kai visos tonos galiausiai išsprūsta, dažniausiai jau būna per vėlu. Taip mąsčiau vieną vėlų vakarą, kurio…

Ir tada sniegas išsikirto iš debesų. Ir buvo jo apstu, ir buvo jis irgi dvejopas – smeigiantis į akis arba liekantis tirpti. Apsnigti kaštonai stovėjo neįmanomai tylūs, tik gerai, kad pro šalį praėjo žmogus. Jo batais girgždinamas sniegas lyg atgijo.

Kadras iš filmo „Tušti namai“ (rež. Kim Ki-duk, 2004)

Stebėjau dangų, jis buvo tamsus kaip palto kišenė, tačiau žvaigždės buvo matomos, kažkokios spalvotos, it nupieštos kiniškais flomasteriais. Tauro žvaigždyne, be abejo, Aldebaranas, lotyniškai vadintas Parilicium, ir už Saulę didesnis tūkstančius kartų. Atstumas. Tarp kalbų. Žvaigždžių. Žmonių. Manęs ir… Atstumas.

Galvojau apie jas, abi. Jos abi didesnės už Saulę tūkstančius kartų, tačiau spinduliai visiškai skirtingi. Jei merginos gali būti tokios skirtingos, gyvenimo įvairovė labai prasiplečia, bet pats gyvenimas tampa itin sunkus. Kažkoks vidinis švinas sunkiasi iš panagių ir kala prie išsiklaipiusių stalviršių.

Įvardinkime jas kaip α ir ω . Po to daugtaškiai. Daugtaškių tuštuma geriausiai ir apibūdina jas skiriantį atstumą, kuris kadaise man buvo įveikiamas net ne kosmolaiviais, o pėsčiomis.

Mergina vardu Ω gyveno į kairę nuo mano gatvės, apželdintos benzinpjūkliais paįvairintais kaštonais. Į tą pusę nueidavau, pakeliui pasėdėdamas naktinėse troleibusų stotelėse, kuriose vis kas nors prašydavo duoti parūkyti, o kol rūkydavo, spėdavo papasakoti, kaip jį paliko kokia nors degtinėje išmirkusi dama. Žinoma, suprasdavau, baigiama rūkyti cigaretė yra tokio gyvenimo simbolis. Dažniausiai būdavo rūkas ir pro jį tekdavo beveik irtis. Žvaigždės buvo matomos nebe visada, tad eidavau rūke ir tamsoje, kurią praskirdavo tik mano žingsniai.

Matau, kad čia prasideda memuarai, kurie yra ilgesio porūšis, tačiau būtina kiekvieno pasakojimo detalė.

Aldebaranas. Jo planetų sistemoje gyvena nematomi žmonės. Tačiau jie gyvena ir šalia mūsų, sėdi mūsų virtuvėse ir svetainėse, kai kuriuos norėtume pamatyti, kai kurių – nė už ką. Nes tai nebe žmonės, tai būtybės, kurių geriau niekad neišvysti. Jos šalia, aš šalia, bet kai lauke taip šalta – pamiršti tai. Be to, neretai rūkas einančio žmogaus draugas. Einant šaltyje per rūką nematomos būtybės neseka ir tarsi pranyksta, sušalusios į dulkes. Kiekviena dulkė yra šešiakampė, kaip snaigė.

Pas merginą vardu Ω eidavau valandą, tai reiškia, kad mus skyrė septyni kilometrai. Tie kilometrai nuolat dilo, nes miestai, po kuriuos vis vaikštai, geba savaip susitraukti, sumažėti ir štai jau kur kadaise eidavai valandą, nueini per aštuonias minutes.

Mergina manęs laukdavo apsivilkusi kokį ypatingo pilkumo megztinį. Man visada patiko, kaip ji rengiasi, ypač kaip avi. Juodi beveik kareiviški auliniai, kuriais apautos jos ilgos manekenės kojos, atrodydavo lyg paryškinti fotošopu. Masyvūs žiedai ant pirštų su juodais oniksais buvo per trapaus sidabro, nes oniksus gana greitai išlaužiau. Pirštų, žinoma, ne, jie ir taip jau buvo išlaužyti ilgai trukusios vienatvės.

Dažniausiai matydavau vien jos siluetą, man primindavusį Muncho grafikos darbus. Net tada, kai sėdėdavome virtuvėje, gerdavome įmantrių žolelių arbatą ir kalbėdavomės apie Nabokovą. Ji buvo siluetas. Įmantri žolelė iš įsivaizduoto Provanso.

Kartais ir ji pas mane ateidavo, ant savo kareiviškų aulinių atnešdama šešiakampių dulkių. Visada jos laukdavau, kartais net ilgai stovėdamas prie lango ir virsdamas banalia graviūra. O kai ji neateidavo, užgriūdavo mergina α. Man ji siejasi nebe su Muncho grafika, veikiau su prerafaelitais.

Atlėkdavo kaip smėlio audra, viską užtemdydama ir versdama prisimerkti. Susiduriant su ryškiais dalykais blakstienos turi būti itin tankios. Mergina α man atrodė itin kontekstuali, nes nuolat būdavo šalia ko nors ir jos vienatvė rodėsi esanti tik vidinė. Kartais jusdavau tą vidinę tuštumą, jos tylėjimas buvo kažkoks pakrypęs, tačiau dažniausiai ji jį uždažydavo visais įmanomais lūpdažiais.

Atėjusi išsyk išglėbesčiuodavo visus kaimynus, net ir netyčia pro šalį einančius, pasidėdavo prekybcentrio maišelį, nes nuolat būdavo man ką nors nupirkusi, net gėlių, ir tas „net“ puikiai apibūdina jos veržlumą. Ugninį. Jei nebūtų žiebtuvėlio, cigaretę ji sugebėtų prisidegti savo dantimis.

Su pirmąja mergina pokalbiai būdavo visada kryptingi ir struktūriški, o su α jie galėjo būti bet kokie, apie bet ką ir bet kokia forma. Net ir apie tai, kaip po 9/11 Kenijos masajai padovanojo Niujorkui keturiolika karvių. Kadangi tas karves atrodė netikslinga vežti į Niujorką, ambasada jas pardavė turguje, už gautus pinigus pripirko visokių tradicinių karolių ir tie jau iškeliavo į JAV. Tokie pasakojimai mums patikdavo, juokdavomės tiek, kad išlaistydavom arbatą.

α yra netiesiogiai padėjusi Ω rasti naują darbą, iki tol pastaroji dirbo beveik urano kasyklose. Dabar jos darbas kai kuriomis dienomis apsiriboja kontrabosų kabinimu ant sienos, kanklių dėliojimu į kažkokias melodingas lentynas ir stebėjimu, koks patalpoje oro drėgnumas. α niekada nerūpėjo oro drėgnumai ir temperatūros, kartais ateidavo kaip ką tik ištraukta iš Neries. Keista, kad ji būdavo šlapia, o prekybcentrio maišiukas su visa kuo jos rankoj – sausas kaip parakas.

Kartais ji ateidavo su žinomu fotografu, šis sėdėdavo tylus, kažkoks permatomas, lyg atspaustas ant banknoto ir vis panašesnis į vandenženklį, o merginai temų nepritrūkdavo. Atrodydavo, kad žodžiai šoka jos burnoje visokius sirtakius ir net klumpakojus. Fotografas irgi retsykiais įsiterpdavo, bet jo mandagios replikos buvo panašios į vienišo gluosnio šnaresį spalio gale.

Kartais α ir Ω ateidavo abi, jos viena kitą mėgsta ir labai gražiai bendrauja, tuomet viena kybodavo kaip Muncho grafikos darbas, o kita sklandydavo kaip Calderio kinetiniai barškučiai. Ω labai nepatikdavo, kad kartais aš laikau α už rankos. Bet ko čia turėtų nepatikti? Juk ne už kojos.

Tai dviejų skirtingų tėviškių merginos, galiausiai subėgusios į mano arealą. Žmonės išvyksta, tėviškės lieka ir kartais sunku pagalvoti, kad mus su jomis tebesieja tik prisiminimai ir kapinės.

Tai dviejų skirtingų laikotarpių merginos. Su viena mes jau septyneri metai, su kita – dvidešimt penkeri. Yra jų ir daugiau, kažkaip keista, kad jų neištaškiau. Lankosi dar šešios, prineša sagių su liūtu, ryjančiu auksinę žuvelę, knygų, prilanksto origamių, pripasakoja istorijų, išgeria mano vyną, suvalgo mano sūrį ir vėl išeina. Gyvenu tik su viena jų, intymumo lygmuo tarp jos ir visų kitų visiškai skirtingas, tačiau ir ji tik lankosi. Iš esmės gyvenu vienas. Gyventi vienam yra gerai, nes tokiu atveju vidinė ir išorinė būsenos dažniausiai dera ir sutampa.

Tačiau jei niekas neateitų ir ryšiui su pasauliu liktų tik internetas, irgi nebūtų malonu, nes reikalautų per daug Sizifo akmenų. Viena, kai tu pas ką nors nueini, o kai pas tave ateina – visai kas kita. Tik jei jau kasdien vaikščiotų, užsirakinčiau visais raktais ir užsikalčiau langus sukryžiuotom lentom.

Vaikščiodavau ir aš su jomis, kur nors, pas ką nors. Ikiesemesinėj epochoj menininkai ant durų mėgdavo pakabinti informatyvių raštelių. Tarkim: „Prinial upochuitel’noje i spliu. Jei atėjot, paskambinkit man karilionu, tris kartus.“ Arba: „Atėjot, tai laukit. Išėjau į vaistinę, nes katinas užkniso. Grįšiu, bet piktas.“ Arba: „Manęs nėra. Ir nebuvo. Ir nebus.“ Kartais atrodo, kad ir manęs „nebuvo ir nebus“, bet va kažkodėl esu. Atsiranda abejonių, ar tai vis dar aš, bet atrodo, kad taip.

Štai ir dabar sėdžiu ant savo suolo, sukryžiuotom akim stebėdamas Aldebaraną, rūkau juodą „Winston“, vėjas krečia sniegą nuo kaštonų, alyvų ir obelų, kažkur šalia tebėra mano nematomi žmonės ir aš juos jau beveik įžiūriu.

Kim Ki-dukui visos šios siužetinės linijos neabejotinai patiktų.