Ir aš ten buvau

Aš buvau Julio Cortázaro laiptinėj ir mačiau, kad šalia jo namų yra naudotų telefonų parduotuvė, ten buvo daug telefonų ir pardavėjas. Pardavėjas buvo tyčia, kad koks nors užėjęs rašytojas jį pamatytų ir galėtų parašyti, jog jis jaunesnis už parduodamus telefonus. Paprašiau jo telefono, kurio neturi, nes norėjau pamatyti liūdesį jo veide.

Aš mačiau tą vietą, kur Robert’as Desnosas sustojęs rėkė ir grasino, kad šoks į Seną, ir įšoko, ir iššoko. Pastovėjau ten tris minutes laukdama nežinia ko, paskui pažiūrėjau į vandenį, į kurį jis šoko, tačiau tuo mano džiaugsmas ir liūdesys nesibaigė, nes greta buvo kavinė, kurioje jis, atskendęs, gėrė viskį. Padavėja buvo storais plaukais, o skystis, kurio ji man įpylė – geltonas. Aš jį gėriau metus – po lašą kas mėnesį. Dėl šventos ramybės kitais metais irgi ten eisiu, irgi gersiu po lašą.

Kadras iš filmo „Kasablanka“

Aš buvau Alejandro Jodorowsky mėgstamame bare. Dvylika kartų. Ir tie padavėjai padegė mano kokteilį, aš – jų stalą, pirmiausia dėl to, kad padegtų kokteilių gerti nemoku, antra – toks likimas. Bet šito baro nepadegs nei mergaitė su degtukais, nei aš, nes čia gali rasti visko – nuo bidono iki karsto lentos, ir nuo visko – vėjo, ugnies ar vandens. Ten dažnai susirenka tokių, kurie gali tave paversti auksu ar trupiniu. Kartą ir mane bandė užburti – pamakalavo rankom ir pagaliukais, tada atgniaužiau saują ir joje buvo trupinys. Ir visi išsigando mano trupinio.

Aš buvau ten, kur 1935 metais dainuoti pradėjo Édith Piaf, čia pat ir kavinė, ir viešbutis. Mano mėgstamiausias baras – šeštadieniais padavėjas Samiras pasipuošia „Public enemy“ marškinėliais, pilsto vyną ir leidžia gražią muziką, nes Samiras labiausiai domisi muzika ir kuskusu, todėl kiekvieną ketvirtadienį gamina kuskusą, dalina ir neima pinigų. Samiras nenuolankus ir niekada nesišypso, bet kartą tikrai šypsojosi, kai pamatė žalią nugarą prie baro. Pati mačiau, jis šypsojosi, o nugara buvo žalia kaip krūmas. Paskui, lemiamu momentu, kai turėjo pulti ir bučiuoti jos apnuogintą ausį ar ranką, pradėjo kažką pasakoti apie kuskusą ir žalia nugara išėjo amžiams. Ten viskas apšiurę, švelnu ir poetiška. Jo tėvas septyniasdešimtmetis arabas irgi čia dirba, jis, kaip ir Samiras, į arabą nepanašus, nors man pabylojo, kad Paryžiuje pagrindinis arabų bruožas, jog jie nėra panašūs į arabus. Atrodo, kad ir aš esu mažoji arabė. Samiras su tėvu čia patronai ir savininkai, todėl kartais įpila vyno dykai ir papasakoja, kad ruošiasi remontuoti tualetą. Ir suremontavo, ir tą vakarą viskas buvo drūčiau – stiklas labiau stiklas, vynas labiau vynas, o veidrodis taip išblizgintas, kad galėjai žiūrėti kiaurai ir daugelis jame apžiūrinėjo tušą ant savo blakstienų.

Aš buvau kavinėj, kurioje Méret Oppenheim prisiusiojo į džentelmeno skrybėlę, nes ir ji mažasis džentelmenas, ir ji norėjo pabučiuoti jam ranką, o šis nesileido. Užtat leido jai gerti brangų jo vyną į jo sveikatą, o paskui prisiusioti į jo skrybėlę. Dabar ten lankosi vien hipsteriai ir kinai. Mat kavinė meluoja, kad pardavinėja niekad neatvėstančią arbatą, bet puodukų, lėkštučių ir šaukštelių su kailiuku tikrai turi. Galiu paliudyti – made in china. Kavinė negraži, todėl niekam ir nesakau, kur ji, pasakiau tik vieninteliam, kuris leido ranką pabučiuoti.

Aš buvau koridoriuje, kuriame giedojo paukštis Jacques’o Prevert’o galvoj ir mokė angliškų žodžių. Mano naujoji draugė ponia Paulette jaunystėje jįjį mokė anglų kalbos, o dabar ten eina susitikti su buhaltere, todėl ir man pasimatymą paskyrė ten. Stovėjome, žiūrėjome į koridorių ir, kaip pridera jaunai ponios draugei, paklausiau, ar Prevert’as buvo aukštas ir kokių žodžių išmoko. Pasirodo, kad jis buvo tik šiek tiek aukštas ir išmoko tokių žodžių kaip a floor, a wall, a ceiling… Visą smagumą sugadino laiptuose pasirodę dar keli seni ponai ir ponios, iš karto buvau supažindinta, apkabinta, o paskui? Paskui pasakojo, kokiuose namuose ir rūsiuose yra lankęsi. Nieko nesupratau, bet jie pagyrūnai, nes gyvena ilgai ir jų gimimo vieta visiems žinoma.

Aš buvau kapinėse. Ten mačiau Julio Cortázaro kapą, ant jo buvo raudonos dantų pastos, tai dar supratau, mat jo Oliveira dantis valydavosi tik raudona dantų pasta, o tų, kurie geidžia net Oliveiros dantų, čia apstu. Vaikystėje jie skaito „Peliuko Mikio“ žurnalą ir svajoja turėti dideles ausis, vėliau irgi skaito, irgi nori didelių ausų. Ir kartais jas turi. Ant kapo buvo pridėta visko – nuo degtukų iki sojų padažo ir česnako skiltelės. Degtukai, rodos, ir ne tokie mįslingi, bet sojų padažas labai mįslingas.

Aš ant kapo nepalikau nieko, nes nieko ir neturėjau, tiesa, turėjau savo naujų batų dėžutę, o batų dėžutės Cortázarui labai rūpėjo, į jas jis kišdavo galvą arba ant jų ką nors išliedavo, tris kartus ant jų išliejo barščius, šitai tikrai prisimenu. Visgi ją pasilikau sau, kad turėčiau kur galvą kišti. Moralas toks: mokykis mokykis mokykis ir kuo daugiau įgysi nenaudingų žinių, tuo geriau. Jums, dantų pastoms ir batų dėžutėms.

Kuo ilgiau stovėjau prie jo kapo, tuo česnako skiltelė darėsi suprantamesnė. Man atrodė, kad viską žinau, juk visi čia stovim ir mylim jį, jis mūsų degtukas, mūsų mieloji česnako skiltelė, mūsų naujoji batų dėžutė.

Aš buvau prie Žemaitės kapo, nes ji Suvalkijoj tarp Suvalkijos vikingų palaidota. Tada lankydama jos kapą dar nežinojau, kad ji kape vartosi, nes niekas nieko skanaus nei riebaus jai neatneša.

Aš irgi nakvojau Rolando Toporo bute, nes kur nakvoti neturėjau, o jo sūnus labai geras ir visada padeda tiems, kurie turi šiaurietiškas pavardes – tereik tik atkišti savo pavardę ir galėsi miegoti saldžiu gyvūnų miegu. Prieš įleisdamas nakvynės sūnus įspėjo nesapnuoti, kad gyvenu nepažįstamame mieste, nes jo tėvas tai susapnavęs mirė. Gerų patarimų visada klausau, todėl tą naktį sapnavau egzaminus. Mitologija ir patarimai čia nesibaigė, nes naktim jis prisikviečia paslaptingų damų ir kalbasi apie. Pavyzdžiui, ten gali gauti keletą paryžiškų patarimų:

1. Jei kur nors rasi paliktą knygą, į nagus neimk, nes tokiose paliktose knygose visada yra vienas baltas lapas ir jei jį atsiversi, mirsi.

2. Per pilnatį į parkus nevaikščiok, nes tuo metu statulos juda, o kartais net šakom vaikšto.

3. Laikrodžio nenešiok, ypač naktį, nes atsikelsi, nusisegsi laikrodį, o ten – jo žymė, amžiams.

Visa tai neatrodo labai nereikalinga ir dėl to jie nusimintų, mat jie nori mokyti ir pasakoti tik tai, kas nereikalinga. Jie svajoja, kad universitete būtų tokia studijų kryptis, tuomet aplink būtų galybė specialistų, kurie žinotų daug niekų. Anksčiau tokius susitikusi būčiau labai džiaugusis, dabar ne, nes stengiuosi būti lyriškesnė ir rimtesnė.

Visgi tojo sūnaus dosnumas įtartinas, todėl žinojau, kad kažko prašys. Ir prašė, pirmą kartą prašė plonų rusiškų cigarečių – neturėjau, antrą kartą prašė, kad eičiau nežinia kur ir surasčiau jam gražių senų iliustracijų su siurbliais, mat jo tema – siurbliai. Gavo tik mano patylėjimą, bet paskui vis tiek kiūtinau ieškoti.

Aš buvau Jeano Cocteau automobilių stovėjimo aikštelėje ir kasdien ją matau pro savąjį langą. Iš pradžių visą savaitę vaikščiojau pro kelio ženklą „Jean Cocteau P“, vėliau nuėjau ten, tikėjausi greta rasti bent Jeano Cocteau laiptinę, bet radau tik daug baltų, žalių, geltonų mašinų. Kodėl aikštelė ir šalia esanti gatvė pavadinta jo vardu, nėra žinoma. Gatvė trijų šimtų trisdešimt trijų metrų, išvaikščiojau kiekvieną metrą, bet jokių Jeano Cocteau pėdsakų neaptikau. Smalsumo vedama nuėjau į biblioteką ir susiradau Paryžiaus gatvių istorijas. Pasirodo, jokios istorijos ir nėra, 1971 metais jie tiesiog nusprendė kokią nors gatvę pavadinti jo vardu ir pavadino, ir gerai, dabar ten skaniai ir gražiai gyvena daug šrilankiečių. Koks gatvės pavadinimas buvo prieš tai, nutylima, turbūt iš pagarbos poetui.

Toje knygoje radau dar aibę smagumo teikiančių istorijų, mat pristigus žymesnių figūrų gatves buvo imta vadinti kepėjų, pardavėjų, vagišių, ūkvedžių vardais, tarkim – Papillono gatvė ir čia pat aiškina: Papillonas buvo mažųjų karaliaus malonumų ūkvedys, turbūt sergėjo karaliaus drugelius, nes pavardė veik ir kažką praneša (pranc. le papillon – drugelis). Kartais ir abstrahuodavo – Kišenvagių gatvė, Didelių Nusikaltimų gatvė, greta ir Mažų Nusikaltimų gatvė, nes šitoje gatvėje būta mažiau piktadarių. Naktį į gatves tokiais pavadinimais geriau neiti, pavadinimas įspėja, kad joje gali sutikti kišenvagių, ypač jei tąją naktį lempos nedegs ir bus šešioliktas amžius, juo blogiau jums, jei apie tai nepagalvosite arba nepaskaitysite gatvės pavadinimo. Kišenvagių gatve ėjau pasivaikščioti dieną, buvo dvidešimt pirmas amžius ir niekas nieko nevogė, tik visi vieni į kitus žiūrėjo kaip į vagišius.

Čia, kaip ir visur, galima rasti gatves vaisių, daržovių, paukščių pavadinimais – štai čia ir Vištos gatvė, ją kertu veik kasdien, daugiausia iš palankumo jai. Dargi buities daiktų pavadinimų gatvės – Krosnelės gatvė, Šaukšto gatvė. Esama ir dar originalesnių pavadinimų: Žvejojančios Katės gatvė, Turgaus Bobos gatvė, Apšilimo gatvė ar Blogų Berniukų gatvė, knyga viską išsamiai aiškina, mat 1500 metais šioje gatvėje gyveno ir mokėsi jaunieji pameistriai ir daugelis iš jų elgdavosi blogai. Pastraipą baigsiu knygos pratarmės pradžia: „Danguje ir žemėje nutinka daug dalykų…“

Aš buvau picerijoj, nes man liepė nueiti ir pažiūrėti į piceriją. Pasirodo, priešais ją Arthuro Rimbaud statula, jis bronzinis, padalintas pusiau: kūnas vienam gale, kojos – kitam. Iš kojų prancūzų poetų neatpažįstu (išskyrus Romainą Gary, jį iš batų tikrai atpažinčiau – jis visada, t. y. du kartus, buvo su bronziniais aulinukais), bet dabar gal pradėsiu iš batų atpažinti ir Rimbaud. Mane nusiuntė pasižiūrėti picerijos, nes Rimbaud statulos statytojai jam uždėjo kepurę, apsodino gėlėm ir pastatė, t. y. paguldė, taip, kad jam visada tenka žiūrėti į piceriją. Iš pagarbos poetui picerija turėtų bankrutuoti, o jos vietoje atsirasti ginklų arba kitokia parduotuvė, kurioje būtų galima nusipirkti afrikietiškų saldumynų, juodųjų pupų ir kokių nors neaiškių valgių spalvos statulėlių.

Ne visoms skulptūroms taip nepasiseka, štai anądien mačiau Giacometti sukurtą skulptūrą, kuri priversta žiūrėti į sarkofagą, dėl to visiems gerai, ir sarkofagui, ir Giacometti.

Aš buvau name, kur Voltaire’as tarė: „Dabar ne laikas naujiems priešams“ ir mirė. Ten patekau, nes buvo šeštadienis, buvau pakviesta gerti martinio ir valgyti arabiškos vakarienės. Pasirodo, dabar labai madinga būti trisdešimties metų prancūze, prisikviesti svečių ir vaišinti arabiškais valgiais. Jau trys trisdešimtmetės prancūzės buvo mane pasikvietusios ir vaišino taip pat skaniai, arabiškai. Valgyti turi susikaupęs, suprasdamas, kad valgai senovės arabų maistą, o namo grįžti persmelktas salsvų prieskonių kvapų. Visus tris kartus taip ir elgiausi. Po vakarienės penkiese ėjom pažiūrėti tųjų durų, už kurių mirė Voltaire’as. Durys baltos, kilimėlis šiurkštus, su užrašu „Welcome“. Trisdešimtmetė sakė, kad ten dabar gyvena bjauri moteris, kuri nuolat rėkia ant kaimynų.

Aš buvau Viktoro Hugo bute, o ten, kaip visiems žinoma, kinų stiliaus svetainė, viduramžių stiliaus valgomasis, tikriausiai žinote, ką ten pasakoja – štai rašytojo veidrodis, vaza, statulėlė, į veidrodį, vazą daug nežiūrėdavo, bet į bronzinę statulėlę žiūrėdavo ir žiūrėdavo, todėl ir pasistatė miegamajame, greta savo trumpos lovos. Parašė „Vargdienius“, išleido, per dvi valandas išpardavė tiražą ir tuomet nusipirko daug kinų porceliano, kai į Prancūziją atėjo tikrai vargingi laikai, Paryžiaus zoologijos sodas rašytojui atveždavo šviežios žvėrienos, o jis jiems padovanodavo kokią porcelianinę lėkštę. Viskas ten išrikiuota per gražiai, tarytum kasdien būtų Naujieji metai. Kas viską sutvarkė? Ir kas ant kėdės atlošo pakabino Hugo švarką? Tarsi Hugo būtų mėgęs vaikščioti vienmarškinis. Nežinau, man regis, kad tai klaida, niekuomet nesu mačiusi Hugo be švarko, jei būčiau mačiusi, nebūčiau pamiršusi.

Gatvė gatvę veja toliau. Buvau gatvėje, kurioje Sartre’as dantim švytuliuodavo ir vis susirasdavo kokią paukštytę, mano pakeleivis taip ir pasakė – paukštytę, mat nėra ko varžytis, čia visi savi – aš, jis, Sartre’as, paukštytė. Lėtai einu Sartre’o pupyčių gatve ir jau trečia pro šalį einanti moteris ne per geriausiai pasidažiusi lūpas. Še tau, matyt, Sartre’ui patiko tos, kurios lūpas pasidažiusios kreivai.

Lyriška pabaiga: kur Salomėjos Nėries paryžiška laiptinė? Jos surasti nepavyko dėl to, kad taip lėmė gamta, mat tuomet, kai ruošiausi jos ieškoti – nevažiavo metro, o aš sirgau. Visgi dėl gamtos toji laiptinė nepražus. Dar patrauksiu ir tavo pėdom, Saliamute, rasiu tavo laiptinę, o joje tikrai vaikščios juodbėriai ir diemedžiai žydės.