Mąstykime kartu su didžiaisiais Lietuvos filosofais
MUMS RAŠO
197. Negali būti nemimetinio meno. Štai kodėl vadinti menu muziką yra visiškas nesusipratimas. Muzika tai ne menas par excellence, tai tiesiog virtualios individo savinaikos technologija. Muzikoje yra kažko siaubingo. Pirmiausia kelia siaubą tironiška muzikos prigimtis. Muzika pavergia mane ir paraližuoja bet kokį pasipriešinimą. Ji blogai išauklėta ir barbariškai nemandagi, kaip ir kiekvienas tironas. Sirenų giesmėms negali atsispirti net herojiška, taigi laisva ir drąsi natūra. Tai puikiai žino Homeras ir graikai. Taigi muzika atima iš manęs laisvę. Be to, nemaloniai glumina tai, kad muzika yra sutemų ar net nakties paukštis. Koncertas reikalauja prieblandos, kaip ir kiekvienas susitikimas su tamsos demonais. Klausytis muzikos reiškia haliucinuoti atviromis akimis, kurios nieko nemato. Koncertas yra paprasčiausias narkozės seansas. Akivaizdu, kad muziką reiktų laikyti nihilistinės hipnozės instrumentu. Tai autentiškiausia Nieko kalba, „platonizmas liaudžiai“ arba „liaudies opijus“. Be to, muzika yra aktyviausia technologinio mito forma. „Muzika – tai sielos, nemokančios skaičiuoti, aritmetinis veiksmas“, – sako vienas technobažnyčios vyskupas. Kontrapunkte glūdi binarinis kodas, ant kurio stūkso milžiniškas technologinio Babelio bokštas. Štai kodėl muziką reikia laikyti antimenu: juk menas – tai nežmogiškųjų daiktų ir nežmogiškumo pačiame žmoguje mimezė. Žinoma, ir muzikoje lieka mimetinių nuosėdų, tačiau tai, ką ji mėgdžioja, yra būtent naikinantis Niekis. Muzikos keliamas džiaugsmas tėra naikinimo ir savinaikos ekstazė. „Ne – narkotikams, Taip – muzikai!“ – skelbė vienas kažkada matytas plakatas. Bet ši geroji naujiena naivi ir kvaila, nes muzika nėra heroino alternatyva. Tai tiesiog narkotikų rūšis, silpnesnis narkotikas. Juk baisiausia tai, kad muzika veikia lygiai taip pat kaip heroinas: ji sunaikina akių šviesą, daiktus ir regimąjį pasaulį, ir šitai nužudo tikrovę. Muzikoje triumfuoja totalinis nihilizmas; visai neatsitiktinai ji suklesti dabar, totalitarizmo eroje. Kažkokiu keistu balsu per muziką byloja mirties demonai. Štai kodėl aš jos bijausi ir vengiu, ir tai visai pagrįsta baimė, kylanti iš paprasčiausio savisaugos instinkto.
Arvydas Šliogeris, „Būtis ir pasaulis“
Sekim A. Šliogeriu: filosofija nėra mokslas. Tad pasiskelbęs filosofu gali plepėti ką tik nori. Tačiau tikros filosofijos tūkstantmetės raidos viršūnė, pasirodo, yra didysis A. Šliogeris. Užbaigdamas žmonijos minties vingius, jis taria galutinius verdiktus, tarp jų: muzika – ne menas, bet narkotikas, panašus į heroiną. Taigi kaip narkotikas muzika turi būti uždrausta (Platonas, „Valstybė“), kad neužgožtų mums A. Šliogerio „daiktų“.
