Mažas arkliukas, keliaujantis į operą
(Elena Poniatowska – 2013 metų Cervanteso premijos laureatė)
Elenos Poniatowskos juokas jai nubraukia visus metus. Ji besijuokianti mergaitė. Tokia ji Meksikos literatūros ir žurnalistikos istorijoje – Elenutė. Be galo stipri Elenutė.
Pasakai: „Elenutė“, ir jau visi žino, iš kur sklinda šviesa. Būryje žmonių ji ta, kuri tyli ir juokiasi, kol aplink skamba šūkavimai. Viešumoje ji ta, kuri būna dėmesio centre ir dairydamasi viską susprogdina juoku. Visada jaučiau, kad kai viduryje minios ji išsiblaškiusi žvelgia į savo skverną, iš tiesų glosto įsivaizduojamą katiną, galbūt vieną iš daugybės katinų, kuriuos turėjo Carlosas Monsiváisas, Monsi, kurį ji taip mylėjo. Žiūrėdama į tuštumą ji visada glosto kažką, ko ten nėra.
Ji juokiasi uždavinėdama klausimus ir taip nuginklavo daug galingųjų, kurie patikėjo, kad ta silpna būtybė atėjo taikiai. Prezidentui Díazui Ordazui, kurį buvo norima išsiųsti į Madridą kaip ambasadorių po Tlatelolko žudynių, ji sušuko: „Ispanijos žmonėms nesiųsit šito parazito!“ Ji užduoda klausimus, lyg muslino pirštinėse slėptų peilius. Ji panaudojo savo lakią vaizduotę, kad padėtų darbininkams, suimtiesiems, geležinkelininkams, tiems, kurie kenčia nuo pasaulio neteisybės. Ji buvo subkomandantės Marcoso žodžių partizanė – niekas nebūtų pagalvojęs, kad ta ugnies metafora išsiveržė iš panašaus ugnikalnio. Tačiau taip yra – ji juokiasi, bet kontroliuoja realybę, lyg iš jos minkytų tešlą. Ji užauga, jos energija atsiranda galbūt iš juoko ir pavirsta dosnumu, kuriam visi ploja. Vadovauja ir juokiasi, lyg glostytų Monsiváiso katinus.
Ji mažutė ir stipri. Jos esmę sudaro švelnumas, apie kurį kalbėjo Ernesto Guevara („Reikia būti griežtam, bet niekada neprarasti švelnumo“), arba moteriška esybė, apie kurią kalbėjo Hemingwayus: „Ji žinojo, kas yra nerimas ir skausmas, bet nė vieną rytą neatsikėlė liūdna.“ Jos protėvis lenkas ją būtų pavertęs princese, bet ji tikra meksikietė, norinti padėti visų pamirštiems žmonėms. Jei pasaulyje nebūtų gerų ir blogų, o ji žino, kurie yra gerieji, Elenutė būtų visų draugė, tačiau nieku gyvu nesivienytų su tais, kurie kenkia kenčiantiems – jiems ji paskyrė savo darbą. Nelaimingiems, sudaužytiems, tiems, kuriuos ji norėjo palydėti jų žygiuose, kuriems šie paaukoja visą savo gyvenimą.
Sykį Madride ji prarado viską, buvo apvogta. Išgąstis spaudė iš vidaus, bet iš išorės ji kalbėjo apie tą savo dramą, lyg ši būtų nutikusi kažkam kitam. Tą ramybę, kurią ji paverčia smagia apgavyste, kad parodytų, jog nėra pakilusi virš žemės, ji pasiekia be didelių pastangų. Vienas iš jos romanų, „La piel del cielo“ („Dangaus oda“), apibūdina jos būdą: kartu su savo vyru astronomu Haro ji praleido savo gyvenimą stebėdama dangų – galbūt tai ir yra ta vieta, į kurią ji žiūri, kai juokiasi ir tyli. Vienas draugas išskaidė jos vardą (Poni-a-tosca, Ponis į „Toscą“) ir pasiūlė jai slapyvardį, kuris simbolizuotų jos judrumą ir greitį: mažas ponis, keliaujantis į operą. Poniatowska. Jos juokas – tai apkabinimas, su kuriuo ji pasitinka bet kokį įvykį, žvelgia su ponio džiugesiu, juokiasi; dalina laimę lyg maža mergaitė ir kovoja rašydama knygas, kuriose neišvengia atpildo niekas, kas jai sužeidė širdį. Be galo stipri Elenutė.
„El País“, 2013.XI.20
Vertė Vaida Bitinaitė
