Eilėraščiai

***

aš tik girgždantis paukštis, apaugęs vienatvės žolynais – –

nugraužtas rūgšties, dar debilų uostamiesty deginuos,

žemės gultuos užkaltas ir glostytas pirštais moliniais,

veidrodukų pilvuos užrakinęs net skaudančius reginius,

 

gal per greitai norėčiau užskvotinti rojaus pavėsius – –

užsidegę batus arlekinai stiklinėm karūnom – –

buvom tylūs. labiausiai gal aš. o labiausiai juk dviese – –

skiria adatų upės, skirtinguose miestuose būnant,

 

aš tik girgždantis paukštis, drėgmė išmontavusi sparną

ardo judesius, gaisras už dvasios langelio toks ilgas – -

susisiūčiau iš skiaučių save spalio nemigoms varvant,

jei padėtum išdaužti įstiklintas adatų kilpas

13 10 10, Vilnius

 

***

 

1.

ir iki šiol aš tesu

savo paties tik kišeninis veidrodukas

įskilęs ties pusiauju liūdesio

2.

ugninė lapė čia, ar kas paliudys

metamorfozė moters, baisiai geras triukas

3.

vėjuotos pėdos tavo

tarsi debesų

 

***

tam kambary, juk nieks neegzistuoja, ypač laikas,

šikšnosparniai sidabro dantimis prilaiko bangą

melsvų užuolaidų, juose tik žingsniai vėjo laikos

ir mes prokrusto lovoj peršauti iš ryto lanko,

 

tam kambary juk nieks neegzistuoja, tiktai mudu – -

nakties drugiai, įkalinę save ugnies narveliuos,

ir viskas iki tol, kol mes kartu, kol neprabudom,

nes be tavęs tik adatų lietus. viduj. ir pelės

 

***

tai tik rūko langinės, už jų nebėra jokio lango,

daugiabučių geltonus dantis it su replėm dantisto

tamsumų ilgos rankos ištraukia, lelijom užtranko,

laikrodukų vazonuos nelaistytas laikas nuvysta,

 

čia nevyksta tavęs, tiktai saulės geltonas termitas

sumedėjusias rytmečio plaštakas tyliai nukanda,

man neleidžiama būti, iš veidrodžių tavo išvytas

operuoju save lietumi, bet dar superšti randą

 

ir dažniausiai prieš vėtrą, akių tavo pragulas jaučiant,

manyje tik dantim išgaląstais apaugusios duobės,

visos tuštumos skalpeliais nemigos stipriai sumaudžia,

nors termitą medinėj vienatvėj tavim išsiskobęs

***

norėčiau it stygom tave prisisiūti

lyg dangų žvaigždynas,

kapsėti nuo lubų į sapną,

jame išgalvočiau tau smičių,

žaibuojančioj jūroj žibuoklių

sapnuojantį uostą įmynęs,

prie švyturio tviskančio deimanto

plaukus kaip vėjas migdyčiau,

norėčiau tave prie savęs prisivirint

lyg debesys lietų,

įšalti it mėlynos gulbės į eketę

tvinksinčių vyzdžių,

naktim šaltos nemigos – – vėją dresuoju – –

tave vos palietus,

išeisiu kaip smilgos išeina

į gaisrą

ir niekad

negrįšiu

***

šį rudenį jau – – neišeis – –

neparašyti apie rudenį,

medinėms plaštakoms sugniaužus

tūkstančius barškučių,

viduj tik varnoms kranksint,

lesant širdį,

nuryjant paskutinius šviesulius – –

 

šį rudenį jau – – neišeis – – neparašyti – –

nes šis ruduo

ir šie eilėraščiai tik tai, kas liks

po to, kai ji – –

išeis