Apie kalbą ir kitus demonus
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2013-uosius buvo paskelbusi lenkų literatūros metais. Per juos vyko daug lenkų literatūrai skirtų renginių, išrinkta visų laikų skaitomiausia lenkų literatūros knyga, spaudoje pasirodė daugybė publikacijų, viena iš jų – ir šis interviu. Irena Aleksaitė, išvertusi daugelį Witoldo Gombrowicziaus kūrinių, kalbasi su kitu vertėju iš lenkų kalbos – Vyturiu Jaručiu, išvertusiu Jerzy Pilchą ir Olgą Tokarczuk.
– Pradžioje banalus klausimas: kaip atsitiko, kad ėmei versti? Nefilologui reikėjo daug drąsos…
– …ir įžūlumo!..
– …imtis visiškai kitokios veiklos.
– Kol nenutuoki, kur lendi, į ką velies, didelės drąsos nereikia… Ne visada lengva pasakyti, kodėl renkamės vieną ar kitą profesiją… demonai žino, tiesiog taip susiklostė, nuvedė kelias. Nors, tiesą sakant, iki šiol nesu tikras, ar tai kelias, ar klystkelis.
– Bet krimtai nehumanitarinius mokslus, tai kodėl taip nuklydai?
– Kai man užduoda tokį klausimą, visada prisimenu lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio žodžius: „Buvau įsimylėjęs fiziką, bet fizika neįsimylėjo manęs.“ Taip turbūt nutiko ir man, nors turiu pasakyti, kad meilė, ar veikiau humanitariška aistra fizikai, kad ir ganėtinai vienpusė, neišblėso iki šiol. Bet fizikai reikia kieto, racionalaus proto, o manajame per daug miglų…
– Filologinių miglų?.. Bet vis tiek tie tavo demonai sugundė pabandyti? Kai studijuoji kalbos dalykus, o paskui sukiesi tarp humanitarų, kalbos darbas yra natūralus, savaime suprantamas. O kaip tat nutiko fizikui?
– Kadaise vienas pažįstamas varšuvietis pasidalino dar šiltais įspūdžiais perskaitęs Wiesławo Myśliwskio „Widnokrąg“ („Akiratis“). Esu visiškai neatsparus kitų įtakai – irgi puoliau skaityti. Tai buvo vienas iš tų magiškų epų, retų dvidešimto amžiaus pabaigos budenbrokų, kurie taip saldžiai užburia, kad negali atsiplėšti.
O ką reiškia šitaip skaityti tekstą negimtąja kalba? Reiškia – versti. Neišeina kitaip, negali šaltai užtrenkti savo kalbos durų ir mėgautis svetima kalba. Taigi pajunti, kad ne tik skaitai…
– Tada atsisėdai ir…
– Atsisėdau ir apsėdo… baisus knietulys išgirsti, kaip skamba lietuviškai. Tik dabar suvokiu, koks tai buvo savižudiškas šuolis į prarają, į tamsią kalbos bedugnę, šuolis nepasiruošus, be jokios apsaugos. Buvau (ir esu) visiškas neišmanėlis, bet, kad ir kaip keista, ir šiandien to vertimo nesigėdyčiau. Net pasimokyčiau iš jo, kaip išnaudoti tą pirmąjį spontanišką impulsą iš originalaus teksto į gimtąją kalbą.
Apkritai vertimas man buvo lyg kokia grafofobijos išraiška. Visąlaik norėjau rašyti, bet nedrįsau, maniau, kad tai ne man, o štai versti – kur kas saugesnis reikalas: lyg ir rašai, bet ir nerašai, jei ką, tai ne tavo kūryba, kritikuokit autorių. Žodžiu, literatūrinių ambicijų turėjau nuo gimimo ir dar anksčiau (tėvukas, inžinierius, jaunystėje bandė versti Puškiną), bet rašyti bijojau kaip zuikis. Taigi išverčiau to Myśliwskio kelis, na, keliasdešimt puslapių. Tai labai keista būsena, savotiškas transas… Per praėjusį Šv. Jeronimą perkusininkas Arkadijus Gotesmanas pamalonino auditoriją ne tik gera muzika, bet ir labai geru posakiu, rodos, Rolando Rastausko, kad vertimas yra malda. Taip, tai malda, ezoterinis veiksmas. Gal svarbiausias motyvas ir buvo – pasinėrimas į tą savotišką malonumą, svaigulį…
Na, o vėliau įsižiebia ambicija, šiek tiek tuštybės, savimeilė… Tada imi kam nors rodyti savo vertimą, klausi „ir kaip“… Laimė, nebuvau labai sukritikuotas, atbaidytas, o vis tiek tikriausiai nebūčiau liovęsis, nes to pasinėrimo reikia kaip narkotiko…
– Ir šiandien? Gal įgijus patirties ir pramokus amato visokios tokios neaiškios būsenos nebereikalingos?
– Kai taps nereikalingos, liausiuosi vertęsis vertimu.
– Koks tavo santykis su kalba?
– Kai jau šiek tiek įgundi, kai pamažu atsiskleidžia, kokiems dėsniams paklūsta sąveika tarp tavęs ir teksto, pamatai, kaip tave valdo kalba ir kaip tu ją gali valdyti. Pageidautina, kad vertėjas turėtų absoliučią klausą, būtų jautrus originalo teksto virpesiams, kad galėtų juos pagauti – fizikas pasakytų, rezonuoti, – ir pats juos paskui skleistų, taptų lyg antriniu virpesių šaltiniu. Tam reikia nuolat derinti vidines stygas, be to, jos iš prigimties būna jautrios ne kiekvienam literatūros tekstui.
– Lenkų rašytoja Olga Tokarczuk sako: „Kalboje esu įkalinta kaip muselė gintare.“ Ar tau ne per ankšta lietuvių kalba?
– Turbūt visiems vertėjams ji per ankšta. Esi įkalintas, negali labai pajudėti. Tačiau kiekvienas turi savo kalbos demoną, ir jis gali būti negailestingas, jei nemoki su juo elgtis. Bet ir labai dosnus, jei atnašauji jam prideramas aukas ir nuolankiai suvoki savo kaip individo kalbos ir galimybių menkumą. Tada gali tikėtis stebuklų, gali būti nuvestas prie sapne neregėtų kalbos lobių. Jie, žinoma, ne tavo, bet tau leidžiama jais pasinaudoti geram ar negeram reikalui.
– O jei demonas tyli?..
– Būna. Tada dažnai elgiesi konformistiškai ir nieko naujo nepadarai. Tiesiog išverti tekstą naudodamasis tais ištekliais, kuriuos tuo metu turi po ranka. Ir vaikštai lyg žemę pardavęs…
– Bet kas vis dėlto yra tie lobiai? Kadaise lietuvių kalbą maitino kaimas, šiandien šis šaltinis pamažu išsenka…
– Esu trečia karta nuo žagrės, su anomis kalbos ištakomis susijusi tik epigoniškai, perėmusi palikimą iš kolūkietiško etoso. Kita vertus, man nesvetimos modernios kalbos aspiracijos… Kalba intelektualėja, ją veikia, turbūt kaip ir apskritai visas kalbas, tam tikras vakarietiškas pozityvizmas, pragmatiškumas. O susigriebimas staiga keisti požiūrį į tarmes, man regis, gerokai pavėluotas.
– Taigi, kokios tuomet šiandien yra kalbos versmės?
– Na viena įtakiausių, be abejo, vertimas. Sutik, kad šiandien Lietuvos kultūroje mažai ko beliktų, jei nebūtų vertimo…
– Sutinku…
– Televizija, kinas, internetas, žurnalistika, teatras, literatūra – marios vertimų. Jie daro nežmoniškai didelę įtaką dabartiniam gyvenimui, ypač kalbai. Ausis vis dažniau pagauna šios įtakos ir natūraliame žmonių šnekėjime. Net lietuvių literatūroje, ypač jaunesnių, svetimomis kalbomis apsiskaičiusių, plačiai po pasaulį keliaujančių autorių kūryboje.
– Beje, paminėjai kiną. Žinau, kad nemažai verti filmų. Ar didelis skirtumas tarp kino dialogų ir literatūros vertimo?
– Iš esmės skirtumo nėra, tai vis tas pats literatūros, grožinės literatūros, vertimas. Tik jo kita technologija, nes literatūroje tekstas, žodis yra vienintelis komunikatas, o kine tekstas tesudaro dalį vadinamojo semiologinio komplekso, nes yra dar vaizdas, garsas. Bet skirtumas tik toks, o esmė ta pati – meninio vertimo principai galioja ir verčiant kino dialogus.
– Taip, žodžio prasmė svarbi visur…
– Bet čia vertėjas dar turi atsižvelgti į papildomas funkcijas. Kai kurie kalbininkai tą darbą yra linkę vadinti ne vertimu, o adaptavimu – vertėjas kultūrinę filmo situaciją turi pritaikyti kitos kultūros žiūrovui. Yra ir visokių techninių reikalavimų. Pavyzdžiui, kai verti subtitrus, tekstą paprastai tenka trumpinti 30–40 proc. – kad žiūrovas spėtų perskaityti ir suprasti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes tai leidžia iš dalies spręsti, tarkim, vulgarios kalbos vertimo problemą.
– Na na?..
– Na tiesiog daug jos gali praleisti… Apskritai žargono, stilistiškai žymėtosios leksikos vertimas – lietuvių vertėjui labai didelis iššūkis. Šitą kalbinį sektorių beveik visą sudaro nelietuviškos kilmės padarai, labai giliai įsigraužę į mūsų šnekamosios kalbos tradiciją. Žinoma, nėra didelė bėda, kad keikiamės, emocijas reiškiame daugiau ar mažiau rusiškai, lenkiškai ar angliškai. Bėda užgriūva, kai reikia tai užrašyti, ypač vertimuose. Nes vienas dalykas yra šnekamoji kalba, o kitas – rašytinė, užrašytas žodis etiškai reikliau vertinamas, turi stipresnį poveikį. Iš bėdos vadovaujuosi tokiu principu: beveik be jokių suvaržymų, be didesnių moralinių ar estetinių skrupulų pasitelkiu tai, kas aptinkama lietuvių kalbos žodyne, taip pat vieną kitą įdomesnį lietuvišką žargonizmą. Visais kitais atvejais praleidžiu, eufemizuoju, renkuosi neutralesnį registrą, bet rašyti rusiško žargono, juolab keiksmo – ranka dažniausiai nekyla.
– Vadinasi, vertimai mus supa iš visų pusių. Manai, kad vertėjas gali lemti kalbos ateitį?
– Čia platesnis klausimas, ne tik vertėjo. Be abejo, vertėjas yra svarbus faktorius, šiandien jis vienas pagrindinių žaidėjų kalbos procesuose. Be to, tai savotiškas muitininkas, sergstintis, kad į lietuvių kalbą iš svetur nesrūtų kontrabanda. Tačiau ir muitininkų visokių būna… o ir kontrabandos vartotojų netrūksta…
– …Kai kurios kontrabandinės prekės ilgainiui legalizuojamos…
– Taip, taip jau yra, tokia mažos kalbos, mažos kultūros dalia. Jai reikia kovoti dėl išlikimo, bet labai sunku konkuruoti su didelėmis, ekspansyviomis kalbomis. Ypač šiandien, kai tokia žmonių, minčių, daiktų judėjimo laisvė. Atmenu populiaraus lenkų kalbininko Jerzy Bralczyko juokelį, kad geriausia lenkų kalba yra anglų kalba. Ir, man regis, lietuvių kalba kol kas pralaimi konkurencinę kovą. Užtenka, pavyzdžiui, dirstelėti į korporacinę leksiką, kuri bando sulaužyti, pripažinkim, gana nerangų lietuvių kalbos stuburą. Nekalbu čia apie nevykusias svetimybes ir naujadarus. Kompanijos, komandos, scenarijai, [prekių] linijos, įžvalgos, versijos etc., etc. – gerai žinomi lietuvių kalbos žodžiai, tačiau jų semantika čia jau ne gerybiškai prasiplėtusi, o piktybiškai mutavusi. Mutacijos veržiasi ir į kitas sritis, pavyzdžiui, į kultūrą ar meną. Štai vis dažniau sakome ne: koncertas, spektaklis, paroda, šventė, knyga – o projektas… dalyvavome projekte…
– Bet gal kalti žodynai – atsilieka, nespėja fiksuoti, norminti?..
– Ir dar kaip kalti! Vargu ar šiandien rastum didesnį veltėdį nei mūsų leksikografija. Per 20 suvirš metų nesugebėti išleisti nė vieno (!) naujo bendresnės paskirties žodyno – nedovanotinas apsileidimas. Nesulaukiame bendrinės kalbos žodyno (vis teberengiamas), neturime šnekamosios kalbos žodyno. DLKŽ, parengtas kone ano amžiaus viduryje, ne tik pilnas klaidų, pasenusių reikšmių, bet ir toliau lopomas pagal atgyvenusius ir nelabai aiškius principus. Žodynas – pagrindinis vertėjo įrankis, tačiau žodynininkai kol kas nelinkę savo akiratyje matyti vertėjo, redaktoriaus, rašytojo poreikių. Ne tik lietuvių. Ar galėtum, pavyzdžiui, versti lenkų literatūrą neturėdama ant stalo bent kelių įvairių lenkų kalbos žodynų?
– Nelabai…
– O įsivaizduok kokį švedą ar prancūzą, kuris pasišauna išversti šiuolaikinį lietuvių autorių. Atsiverčia DLKŽ pasižiūrėti, tarkim, kas yra virdulys. Pasirodo, tai „viduje medžio anglimis kūrenamas indas vandeniui virti“, o „amatas“ – „mokėjimas dirbinius gaminti rankomis“. Tai bent dabartinis žodynas! Nesistebiu, kad lietuvių literatūra taip sunkiai skinasi kelią į kitas kalbas…
– Bet juk visi ir be žodyno supranta, kad tokio virdulio šiandien neįsigysi, net „Senukuose“…
– Taip, bet kam tada toks žodynas, kokia jo funkcija? Tiesą sakant, net ir naujas bendrinės lietuvių kalbos žodynas nebebus labai didelis laimėjimas. Ne tik dėl to, kad išeis jau iškart pasenęs. Reikia naujesnių koncepcijų, gaivesnių idėjų, pažangesnės metodikos, pavyzdžiui, kaip organizuoti žodyną, kad jis atskleistų per kelis dešimtmečius jau pasikeitusią ir tolydžio kintančią lietuvių pasaulėvoką ir pasaulėjautą. Žodynai turėtų būti nuolat papildomi atsižvelgiant ir į kalbos pokyčius, ir į kalbininkų tyrinėjimus. Juolab kad šiuolaikinės technologijos tai leidžia, suteikia unikalias galimybes, kokių anksčiau nebūta.
– Šnekamosios kalbos žodynas irgi praverstų.
– Net labai. Literatūrai, ypač dramaturgijai, kinui, šiandien vis būdingesnė šnekamosios kalbos stilizacija. Vertimui tai būtų didelė paspirtis. Tačiau, deja, žodyno jokiame horizonte nematyt. Vienas dalykas, kad sakytinę kalbą gerokai sunkiau kaupti ir tyrinėti. Tai rodo ir sakytinės kalbos menkesni tekstynai. Rašytinius tekstynus kurti kur kas lengviau – copy paste ir viskas. O šnekamosios kalbos pavyzdžius reikia medžioti, įrašinėti, šifruoti ir t. t. Sunkus darbas ir tikriausiai neapsimokantis projektas. Bet juk norėdami iš tikrųjų puoselėti savo kalbą turime tai daryti. Kalba gyva tol, kol žmonės ja šneka, o ne rašo [projektus]. Taigi vertėjai, visa kalbos darbininkija čia turėtų kelti maištą…
– Statyti palapines Vileišio gatvėje…
– Petras Vileišis, beje, irgi buvo vertėjas. Manau, jis mus palaikytų.
– Tiesą sakant, dar nežinia, kas svarbesnis – ar žodynas vertimui, ar vertimas žodynui… Geras vertėjas yra rašytojas ir vice versa. O rašytojas vaikšto ne tik gramatikų ir žodynų išmintais takais. Tatai ypač pajutau versdama Gombrowiczių. Kiek žinau, tu irgi mėgsti tokius autorius.
– Turi galvoje tikriausiai Jerzy Pilchą. Jis tikrai man įdomus tuo, kad tarsi išvaduoja tą minėtą muselę iš gintaro, jo iškalba atsimeta nuo kalbos konvencijų, nuo pozityvistinių tendencijų. Ta apostazė man, nuodėmingajam, labai patraukli. Dar Antanas Maceina teigė, kad, į žmogaus gyvenimą skverbiantis mokslui, vis didesnį vaidmenį kalboje vaidina formulė, o leksikoje pretenzijas ima reikšti terminologija, ir gal todėl dažnai skundžiamės, kad kalba darosi skurdesnė. Nes nebeatspindi tikrosios žmogaus būties pasaulyje. Matyt, todėl mano mažas iracionalus protelis literatūros tekste taip ilgisi metafizikos. Kaip tik Pilcho kūryboje jos galima aptikti. Pilcho kalba išeina už žodyno apibrėžtos reikšmės ribų – tačiau nekonfliktuodama su žodynu, tarsi gaudama ano leidimą ir pritarimą, negana to – priversdama žodyną nuolankiai pripažinti, kad jis nepajėgus (ir niekada nebus pajėgus) žodžiui duoti tai, ką gali duoti rašytojas.
Kaip verčiant išsaugoti šią metafiziką? Tam jau reikia demonų pagalbos. Klausimas tik, kiek dūšios turi už tai parduoti…
– Bet tai proza, o poezija?
– Poezija dar labiau veržiasi į kalbos paribius. Nepamenu, kieno tai mintis, gal Brodskio, kad poetas turi pasiekti horizontą, pamatyti, kas yra anapus daugmaž pažįstamos kalbos visatos. Tad verčiant poeziją turi įsijungti kažkokios turbogalios, kokių prozai nereikia. Nežinau, ar patyriau nors kartą tokią galią, ar tik pasivaideno. Mano santykis su poezijos vertimu yra labai menkas ir labai asmeniškas. Poeziją ramia sąžine versti galima tada, kai vertėjas rangu gali prilygti autoriui. Todėl, pavyzdžiui, šiandien labai apgailestauju, kad, spontaniškai išvertęs kelis Czesławo Miłoszo eilėraščius, nepalikau jų namie, stalčiuje…
– Poeziją paprastai verčia poetai…
– Mano atveju – poetae minores…
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia Lietuvos Respublikos kultūros
ministerija
