Tai, ką žino jos
Pirmas Kalėdų šeštadienio džiaugsmas – nueiti į kiną ir rasti pilną salę. Valio. Antras savaitės džiaugsmas – nueiti pasižiūrėti naujausio Woody Alleno filmo ir likti sužavėtai. Dukart „valio“. Esu puikios formos – dabar jau esu dvasiškai pasiruošusi tam, kas dar liko iš švenčių. Kalbant apie pirmąjį džiaugsmą, man tiesiog patinka įsitikinti, kad yra žiūrovų, kurie netgi pajudina užpakalį, kad pasimėgautų filmu, o ne tik kitiems sako, kad reikėtų, kol patys žiūri premjeras kompiuterio ekrane, nes neturi laiko rodyti pavyzdį. Kalbant apie antrąjį džiaugsmą, ko jūs norite – tai, kad 75 metų žmogus demonstruoja, jog jo talentas vis dar liepsnoja, nors ir buvo sukėlęs abejonių per pastarųjų metų keliones po Europą, paliečia man širdį. Tai reiškia, kad ne tik Woody Allenas gali būti Woody Allenas tol, kol numirs, taip pat ir visi kiti galime būti tokie jaunatviški, kad ir koks nuožmus laiko kerštas, ir nesutikti su tuo prakeikimu, kurį mums siunčia neurologai, sakydami, kad neuronai bėgant metams nyksta.
Kadras iš filmo „Džesmina“
Atrodė, kad bet kokia istorija apie krizę turi būtinai būti tragedija, kad neįmanoma kitaip papasakoti to, kas vyksta, – tik dramatiškai. Ir štai ateina senukas Allenas, kuris nebuvo manęs sužavėjęs nuo „Lemiamo taško“ („Match Point“, 2005), ir papasakoja apie itin sudėtingą ekonominę apgavystę, kuri kilo jo šalyje ir užkrėtė Europą, pasitelkdamas netikėtą personažą – finansų spekulianto žmoną, ir tai padaro neatsisakydamas savo įprasto grakštumo ir lengvumo. Jis neskambina varpais ir mūsų neinformuoja, kad ketina užfiksuoti šių laikų simbolį ar kad ruošiasi įrodyti kapitalizmo puvimą, prieš mus nėra galingo amerikietiško filmo, jis neturi tokių ambicijų kaip, pavyzdžiui, Jonathanas Franzenas, kuris daugelį įtikino, kad neįmanoma suprasti Jungtinių Valstijų neperskaičius „Laisvės“, ir ją perskaityti, lyg tai būtų šių dienų Biblija, įtikino net patį prezidentą Obamą. Nieko panašaus.
Woody Allenas, kaip įprasta, pasinaudoja savo paprastu stiliumi – apgaubia rimtus dalykus humoru ir iliustruoja veiksmą dainomis, kurių klausėsi per radiją, kai buvo vaikas, – ir taip pristato originaliausią iki šiol mano matytą požiūrį į finansinį burbulą, nors pats ir neturi tokių pretenzijų, o tai irgi labai sveikintina. Jis pasinaudoja vienos moters protiniu nuopuoliu – Džesminos, spekulianto, kurį įkvėpė Bernardas Madoffas, žmonos, stebinčios, kaip konfiskuojami iš apgavysčių ir svetimų praradimų jos vyro sukrauti turtai. Džesmina pasirodo Cate Blanchett veidu ir kūnu ir atrodo kaip šiuolaikinė Blanšos Diubua versija, tik Tennessee Williamso personažas simbolizavo pietiečių damų pasaulio žlugimą, o šiuo atveju kalbama apie siaubingą katastrofą, nutikusią tiems begėdžiams, kuriems valstybė dėl įstatymų spragų leido savo reikmėms švaistyti svetimus turtus.
Istorija sukasi apie ją, tą moterį. Žinome, kad Alecas Baldwinas reprezentuoja bet kurį Madoffą, o štai ji įkūnija sudėtingesnį ir mažiau pažįstamą personažą. Mačiau tokias moteris kaip ji, įeinančias į parduotuves Madisono aveniu. Tiesa, daugelis neturi įgimtos Cate Blanchet elegancijos, o jų veidai patyrę ne vieną operaciją, tačiau visos vilki ta pačia uniforma: per ranką permesta „Hermès“ rankinė, „Chanel“ švarkelis, žemakulniai bateliai. Tam tikrą valandą – apie dvyliktą, prieš priešpiečius – jos pasirodo apsiginklavusios didžiuliais akiniais nuo saulės, durininkas joms atidaro parduotuvės duris, o vairuotojas – automobilio. Tai rankos, kurios niekuomet neatidarinėja durų, rankos, kurios nesitepa nešvariais jų vyrų reikalais; protai, kurie nuplauna sąžinę įvairiais labdaringais užsiėmimais; dykaduonės būtybės, ieškančios pramogų ir gyvenimo prasmės dekoruodamos interjerus ir palaikydamos savo amžiną grožį. Jos užplūsta mažus restoranėlius tarp Parko ir Madisono aveniu ir valgo salotas be užpilo. Mačiau jas. Tokių yra ir Ispanijoje, nors čia pinigai labiau pasislepia, nes turtais ne taip puikuojamasi. Tačiau jų yra. Kiekviena šalis turi savų. Visos jos pasižymi sąmoningu nežinojimu, iš kur atsiranda pinigai, įtikinėdamos save, kad viskas yra jų nuostabių vyrų talentų rezultatas. Jos nėra padoresnės negu Karmela Soprano, Tonio žmona, nors ir demonstruoja aukštesnį aprangos lygį. Jos suinteresuotos nekreipti dėmesio į savo sutuoktinio ekonomines suktybes, bet ne taip džiaugsmingai susitaiko, jei šis joms įstato ragus. Daugelis jų turi refleksą žemai lankstytis, kad jų baisieji ragai neatsitrenktų į lubas, todėl iš parduotuvių jos išeina šiek tiek palinkusios į priekį ir apsikabinusios savo rankines. Kažkodėl tie ragai atkeliauja vienoje pakuotėje su kitiems per galvas lipančiu karjeristu vyru, pasižyminčiu meilikavimu ir sukčiavimu. Kai likimas panori, kad teisybė tam vyrui mestų pirštinę, jos sako, kad tikėjo, jog pinigai krito iš dangaus. Ir nori, kad ir pasaulis jomis tikėtų.
Nežinojo nieko. Apie ragus taip pat (tai jau jų reikalas). Tačiau to nusipelnė (tai jau mano nuomonė).
„El País“, I.5
Vertė Vaida Bitinaitė
