Skolų knygelė f generacijai (6)

Sausio 1 d.

1714 m. gimė Kristijonas Donelaitis, liuteronų pastorius, lietuvių grožinės literatūros pradininkas (m. 1780).

Kristijono Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių minėjime: stovi Justinas Marcinkevičius, greta Teofilis Tilvytis, Vincas Mykolaitis-Putinas. 1964 m. vasario 4 d. Antano Sutkaus nuotrauka

„Literatūros akiračiuose“ Mindaugas Nastaravičius vėl klausinėja gatvės praeivių, ką jie žinantys apie Donelaitį, kurio 300-osios gimimo metinės įvairiai (mano galva, kartais neįdomiai ir įkyrokai) minimos. Dvidešimtmetės deklamuoja pirmąsias Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes: kūrinys esąs apie Lietuvą ir kalnus. Paklaustos, ką reiškia „gandyti“ (pateiktas ir akivaizdus kontekstas), savimi pasitikinčiu balsu tvirtina, kad „gaudyti“. Kitos pataiko prisiminti tiksliau, bet leksika, kuria jos formuluoja savo prisiminimus, stačiai varo iš proto. Netgi ima vaidentis, kad per kokį dešimtmetį jaunimo kalba sparčiai manieringėjo: išryškėjo negrabūs vertiniai iš anglų kalbos, ką ir kalbėti apie intonacijas (anksčiau jos, manding, buvo būdingos beveik vien gėjams, kaip socialinei grupei). Nekenčiu pati savęs už tas konservatoriškas haliucinacijas, bet jos man sukilo po to, kai neseniai bibliotekoje, prasilenkdama su kažkokia studente lietuve tarp lentynų, išgirdau „sorry“. Nors tai absoliučiai natūralu, turint galvoje, kad bibliotekoje pilna anglakalbių, – ištiko pavėlavęs suvokimas, jog kalbinė tikrovė jau yra pakitusi, taki. Ir, o siaube, prieš dešimtmetį stabiliai egzistavęs pasaulis kartu su Donelaičio (!) skaitykla jau yra išnykęs.

Sausio 3 d.

1944 m. mirė Jurgis Baltrušaitis, poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas (g. 1873).

Jurgio Baltrušaičio ir Putino susidūrimas: su J. Baltrušaičio poezija susipažinta iš Adomo Jakšto straipsnio; citatos išmoktos atmintinai. (Keista, taip vis dar būna: su Mariaus Buroko kūryba irgi susipažinau bene iš Sigito Parulskio recenzijos „Š. A.“, o su Dariaus Šimonio – ar ne iš Arno Ališausko recenzijos „Lietuvos ryte“.) Kai ką iš J. Baltrušaičio Putinas bandė versti, bet nedaug.

J. Baltrušaičio poezija, kaip čia taktiškiau pasakius – niekad nesu svaiginusis. Tačiau vaizduotę sužadino profesorės Viktorijos Daujotytės pasakojimas, kaip draugai jį užrakindavę parai ar ilgiau ligi vadinamojo „dedlaino“: kad atliktų vertimus ir t. t. Rašytojai ir jų darbų terminai, žinia, būtų atskira tema.

Sausio 6 d.

1893 m. gimė Vincas Mykolaitis-Putinas, rašytojas ir akademikas, labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“ (m. 1967).

Žinau, tai absoliučiai kvaila, bet sėdėdama prie medžiagos pagavau save galvojančią, kad man gaila anksti mirusių Putino brolio ir sesers: Juozuko (mirė dvejų) ir Onutės (mirė devyniolikos). „Atsiminimuose apie Putiną“ sesuo (Elzbieta Mykolaitytė-Gudaitienė) taip nupasakoja jaunesnį Putino brolį: „Prieš mane dar buvo miręs Juozukas, jis jau vaikščiojo, bėgiojo. Už Putinėlį buvo smarkesnis. Mama sakydavo, atima iš jo, kai ką nori.“ Putinėlis – sesers mėgstama slapyvardžio mažybinė forma. Kiti broliai sako „rašytojas“, „kunigas“.

1905 m. gimė Kazys Boruta,  rašytojas, jaunystėje – politinis veikėjas (m. 1965).

1939 m., rašydamas metų knygų apžvalgą ir minėdamas Kazio Borutos „Medinius stebuklus“, Putinas, jau nebe kunigas, kritikavo už autoriaus religijai priskiriamą visišką iracionalumą, tokiu būdu ją sukarikatūrinant: „Boruta nesuprato savo Dovinės, o jo kūrinius, nors vadina gražiais vardais, knygos pabaigoje išniekino ir padarė kažkokio antireliginio farso priemone. [...] Tiesa, komiškai nupasakoja, kaip Dovinė, rengdamasis dirbti šventą Jurgį, meldėsi, pasninkavo ir su velniais rungčiojos. To švento Jurgio istorija vėl farsas ir tai nelabai sąmojingas. Bet viską praneša pasakojimas apie Purviškių Stebuklingąją ir jos ašaras. Jei dar ankstyvesniuose skyriuose autorius laikėsi maždaug tikrovės galimybių ir tikėtinumo ribose, tai čia duoda valios prasimanymams ir visai nebūtiems dalykams. Taip pat ir savo Dovinei jis leidžia kvaršintis sunkiai įtikimais darbais: vienur drožinėti portretines statulėles, kitur spręsti jo protui nepasiekiamas menines problemas.“ Šie argumentai prieš literatūrinį religingumo vaizdavimą atrodo perdėm realistiniai, pereinantys į dvasingumo kaip vaizduotės ribų nekontroliavimo kritiką, primestinį racionalizavimą.

Menu, paauglystėje, skaitydama „Medinius stebuklus“, kiek nuobodžiavau: nelengva buvo perprasti tą nuolatinį mistifikavimą ir tapatintis su veikėjo kančia. Prieš tai dar buvau skaičiusi Henri Perruchot „Van Gogo gyvenimą“ – turėjau tam tikrą intuityvią sampratą apie religingumo ir menininkavimo derinį: pastarasis privalo nustelbti pirmąjį. Dabar neturiu prabanga virtusio laiko, kad galėčiau dar kartą juos skaityti savo malonumui.

1927 m. gimė Vitas Areška, literatūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės pokalbių knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (2013) radau įdomią detalę, kaip V. Areška įkalbinėjo M. Martinaitį rašyti disertaciją. Sudomino, ėmiau ieškoti daugiau informacijos. V. Areškos knygoje „Kumelė vardu Emilja“ (2007) apie tai pasakojama išsamiau – autorius, tuometinis Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, važinėdavo pas poetą į kolektyvinius sodus ir ten jį įtikinėdavo (Justinas Marcinkevičius šio darbo atsisakęs): „Jis dar sunkiai įsivaizdavo save dirbantį mokslininko darbą, suprasdamas, kad teks galvoti ir apie mokslą. Tą žinojo ir iš savo žmonos, dirbusios dėstytoja Dailės institute. Žmona ir tapo energinga mano šalininke agituojant jos vyrą pradėti naują gyvenimą. Poetui tuomet buvo jau 40 metų.“ Taigi, galima sakyti, M. Martinaičio biografijoje esama šiokių tokių „likimo jėgų“; ir V. Areška ją šiek tiek „sukūrė“.

Minėtoji V. Areškos knyga puiki, galbūt gravituojanti į intelektualinės autobiografijos žanrą; vien ko vertas pasakojimas, kaip autorius pats save paauglystėje išgelbėjo nuo difterito.

Lapkričio „Metuose“ publikuojami M. Martinaičio užrašai, kuriuose yra toks pastebėjimas: „Ar ne absurdas, kad net Gedimino prospekto pradžioje esanti kavinė vis dar vadinama „Literatų svetaine“, kurioje nesutiksi jokio literato, neaptiksi jokio pėdsako, kuris pateisintų šiuos žodžius puošnioje iškaboje.“ Kai tik einu pro tą namą, jis atrodo miręs, tuščias. Jau gerą dešimtmetį (dvidešimtmetį?) kažkokia užkeikta vieta, nors nuolat susiduriu su medžiaga, kas ten kadaise vykdavo (pvz., po garsiosios universiteto bylos posėdžio Jurgis Lebedys, vaišindamas iš katedros metamas Vandą Zaborskaitę ir Ireną Kostkevičiūtę kava su konjaku, pasakė tokį tostą: „Tešviečia jums visos žvaigždės“).

Netikėta žinia feisbuke – pasirodo, toje vietoje atidaromas greitojo maisto restoranas KFC. Ne visai kvailas sumanymas: tikrai pritrauks šlamštmaisčio apologetą Andrių Jakučiūną, vadinasi, ir kitus.

Sausio 8 d.

1950 m. mirė Kazys Jakubėnas, rašytojas, vertėjas, pasipriešinimo dalyvis (g. 1908).

Kas nežino K. Jakubėno „Abėcėlės“? Labiau gal dėl Taidos Balčiūnienės iliustracijų, bet ir posmai, pretenduojantys supažindinti su raidėmis, daugelio asocijuojami su mokymusi skaityti. Principingas, tragiškos biografijos žmogus, padėjęs gelbėti žydus. Nukentėjo ir nuo tautininkų tarpukariu, ir nuo nacių vokiečių okupacijos pradžioje; sovietmečiu kalintas, ištremtas, mirtinai nukankintas saugumiečių. Siužetas kinematografui. Mačiau Lietuvos kino centro svetainėje, kad vienas svarbiausių prioritetų teikiant paramą – „filmas pasakoja apie žinomą Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, visuomenės asmenybę“. Iš pradžių pasirodė gan juokinga, paskui – neišnaudota.

Sausio 23 d.

1950 m. gimė Nijolė Miliauskaitė, poetė (m. 2002).

Anksčiau mėgdavau murmėti šias eilutes: „ar tai, ko aš trokštu, yra pernelyg / daug: paprastas / normalus gyvenimas // tokie kaip tu / tokie kaip aš / jaučia pažeminimą / ir baimę.“ Paskui nustojau, nes turbūt išsipildė. Apskritai mėgau visą N. Miliauskaitę, ją varijuodavau, bet dabar jau sunku grįžti prie tų tekstų. Ne dėl to, kad trikdytų apsisprendusios tarnaitės įvaizdis; dėl to, kad glumina talentas. Kone prieš dvejus metus „Litmenis“, minėdamas mirties metines, įdėjo jos eilėraštį „Rupūžė“ – kokia šimborskiška skaidruma, vos keliomis eilutėmis.

Sausio 30 d.

1953 m. gimė Saulius Tomas Kondrotas, rašytojas.

Ypačiai mėgstu rašytojus, kurie nerašo arba apsimeta nerašantys: Salingerio tipo. Pakartotinai skaitau pernykščio jubiliejaus proga publikuotą interviu 15min.lt (S. T. Kondrotas kalbėti atsisakė, todėl įdėtas 1987 m. pokalbis iš „Akiračių“ su Vytautu Kavoliu ir Liūtu Mockūnu). Apie savo pasitraukimą į Vakarus jis pasakoja taip: „Mano pojūčiai tokie pat aštrūs ir ryškūs kaip kažkada vaikystėje. O aš jau buvau manęs, kad tai negrįžtamai praėję. Ir dar: nepaprastas, ypatingas jausmas, kad gyvenimas prasideda iš naujo. Visi keliai atviri, galiu tapti kuo noriu. Aš turiu galvoj ne profesiją, o galimybę sukurti save, savo vaidmenį, nulipdyti kitokią asmenybę.“ Kad tapatybė sukuriama, neabejojau ir anksčiau; tačiau vaikystės nušvitimai pasitaiko ne taip ir dažnai. Neretai lemiami radikalių biografijos lūžių. Tokių kaip saulėlydžių kolekcionavimas.

-gk-

Komentarai / 1

  1. pz.

    Nepagavau ironijos dėl Andriaus Jakučiūno – jis juk ne apologetas, o atvirkščiai, sanitaras, kuopiantis ir rūšiuojantis šlamtmaisčio arklides. G. K. kažko labai suirzusi apskritai…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.