NARIUS KAIRYS

Sikimas – plazdančios vėjyje maldų vėliavėlės

Jeigu adata bestume į tašką žemėlapyje tarp Nepalo, Butano, Tibeto ir Indijos, pataikytume į Sikimą – 7000 km² ploto šalelę, kuri prieš 40 metų iš kunigaikštystės tapo dvidešimt antrąja Indijos valstija. Kitaip nei Indijoje, kur dėl aromatų, garsų ir spalvų verpeto visąlaik jauti stiprią žemės trauką, Sikime nuolatos lydi pojūtis, kad esi šiek tiek pakibęs ore. Šį įspūdį veikiausiai sukelia tylūs, siūbuojantys aplink tave kalnai, budistinės šventyklos ir vienuolynai, vadinami gumphomis, tikrai esantys vos per pėdą nuo dangaus, bei visur keliautoją lydinčios spalvotos maldų vėliavėlės. Gamta ir budistinis paveldas (legenda byloja, kad Sikimas VIII amžiuje buvo palaimintas budistų šventojo Padmasambhavos, kuris, medituodamas keturiuose jo kampuose, panaikino iš jo visas blogybes) ir yra pagrindiniai keliautojų traukos objektai.

Vis dėlto ir Sikimo neaplenkia spartūs pokyčiai, visų pirma sietini su Indijos rupija. Žinoma, indai nesielgia taip radikaliai kaip kinai Tibete – vienuolynuose tebetriukšmauja besimokantys vaikai, žmonės tiki jiems suteikta autonomijos laisve. Be to, Delis, norėdamas įtikti sikimiečiams – pirmiausia dėl to, kad Sikimas esti jautrioje geopolitinėje erdvėje, – tiesia kelius ir elektros linijas, po liūčių tvarko kalnus, teikia įvairias mokesčių lengvatas (todėl alus čia ne tik lengvai prieinamas, bet ir pigesnis, nors, anot vieno vokiečio, jis yra verdamas užsimerkus), leidžia bent iš pirmo žvilgsnio kiek laisviau nuo centrinės valdžios tvarkytis ūkį. Todėl, prieš kertant veikiau menamą nei tikrą Sikimo sieną, reikia pervažiuoti užkardas, šalia kurių budi akyli pasieniečiai. Aišku, šį prieskonį, būdingą nepriklausomoms valstybėms, pajunta ne indai, kurie keliauja užsimerkę, o užsieniečiai. Jei neturi Indijos pilietybės, malonėk įsigyti leidimą į Sikimą. Nepadės nei akiniai nuo saulės, nei pergrūstas džipas ar autobusas, vis viena būsi pastebėtas. Tiek įvažiuodamas, tiek išvažiuodamas. Tačiau tai tik biurokratija (vienas iš nemaloniausių Indijos bruožų) ir noras kontroliuoti atvykėlio judėjimą, kitaip tariant, žinoti jo veiksmų žemėlapį. Duodi nuotrauką, paso ir Indijos vizos kopiją, gauni leidimą, pasižymi muitinėje ir keliauk sveikas. Leidimą galima gauti Rangpo, „pasienyje“ įsikūrusiame neišvaizdžiame transporto mazge, arba kuriame nors Indijos didmiestyje: Delyje, Kalkutoje, Dardžilinge arba Siliguryje (mieste, per kurį veik neįmanoma nepervažiuoti, nes jis lyg sąnarys jungia Indiją su šiaurės rytų valstijomis ir Sikimu).

Kadangi leidau vaiskias dienas Kalimponge, ant kalnagūbrio įsikūrusiame mieste, kuris yra nepelnytai nustumtas į Dardžilingo šešėlį, nusprendžiau leidimą, išrašomą per penkias minutes, gauti „pasienyje“. Gangtokas, Sikimo sostinė, neviliojo. Teko girdėti, kad, be kavos gėrimo, nesibaigiančios spūsties vienintele gatve, kuri išilgai kerta visą Gangtoką (niekas prieš dešimt metų nesitikėjo, kad nedidelė gyvenvietė išaugs į karštligišką miestą, nebeišsitenkantį ant kalno), nėra ką veikti. Nebent norėtum įsigyti dar daugiau leidimų, pavyzdžiui, keliauti į Sikimo šiaurę. Taigi prabėgomis pasivaikščiojęs Rangpo nusprendžiau traukti į vakarų Sikimą, į Pelingą, iš kurio prasideda vadinamasis vienuolynų kilpos kelias, kuriuo norėjau pereiti. Nei bilietų kainos, nei atstumai Sikime nėra dideli. Per visą šiame krašte išbūtą laiką važiavau vos vienu tuneliu, taigi keliai yra prisitaikę prie gamtos reljefo: jie vinguriuoja palei upes, kyla ir leidžiasi serpantinais. Todėl važiavimas džipu – tarytum lėta ekskursija po kalnus, kur nėra taip jau svarbu nuvažiuoti iš vieno taško į kitą. Kadangi tebuvau antras džipo keleivis, gerą valandą dar reikėjo laukti, kol jis užsipildys, jaunas vairuotojas sukalbės maldą ir mes pajudėsim.

Šįmet užsitęsė musoniniai lietūs, todėl Sikimas pasitiko purvo nuošliaužomis ir keliais, užverstais rieduliais bei medžiais. Juos, sūkuriuojant ore smėlio dulkėms, niekur neskubėdama, tvarko moterėlių armija. Pigios jų rankelės. Pakeliui, išsisklaidžius akis ir nosiarykles graužiančiam rūkui, matai įvairius raginimus, pamokymus, kaip antai: pažink savo istoriją, nerūkyk viešoje vietoje, nešiukšlink, puoselėk gamtą ir pan. Deja, tūlas sikimietis lengva ranka numes sau po kojomis šiukšlę, o vakarais, ypač pašalus, gali išvysti įprastą Indijai ar Nepalui vaizdą – degančio plastiko ir kitokių atliekų krūvą. Prie Sikimo kaitos svariai prisideda atvykėliai iš kitų Indijos vietų. Dažniausiai jie nusėda ten, kur atrodo patrauklu plėtoti turizmą. Geriausias pavyzdys yra Pelingas, iš kurio įspūdingai atsiveria Kančendžunga – trečias pagal aukštį pasaulio kalnas, kurio pavadinimas tibetietiškai reiškia „didžioji penkių viršūnių sniego tvirtovė“. Kadaise Pelingas tebuvo tipiškas Sikimo kaimas, įsikūręs netoli buvusios sostinės griuvėsių ir kelių ryškiaspalvių bei svarbių vienuolynų. Tačiau dabar tai keistas „miestas“, su visais savo viešbučiais, galima sakyti, telpantis į vieną gatvę, vinguriuojančią nuo kalno. Kai vaikai žaidžia mini kriketo variantą, t. y. atmušinėja lazda kamuolį, automobilis jau nebepravažiuos. Viešbučiai čia dygsta vienas po kito. O ir jau pastatyti, matyt, savininkams pasitaupius pinigų, kartkartėmis vis pakyla papildomu aukštu link dangaus. Juk kuo žemiau kambarys, tuo mažiau gali už jį paprašyti. Todėl kas trečias pastatas čia ne iki galo užbaigtas. Viešbučiai pirmiausia yra skirti vienadieniams bengalų turistams: jie atvažiuoja, pasižymi ir išvažiuoja. Kai kurie, be abejo, pasilieka ilgėliau. Tuomet jie išsinuomoja ar nusiperka viešbutį ir ima kasryt žiūrėti šiaurės kryptimi, į kalną, arba pietų, į tikėtinai atvykstančius turistus.

Autoriaus nuotraukos

Ne sezono metu žmonių Pelinge beveik nėra. Štai viešbutyje, kuriame buvau apsistojęs, man kompaniją palaikė tik japonų pora – susitikę tarpduryje, stovėdavome 10 sekundžių ragindami vienas kitą praeiti. Lapkričio mėnesį restoranai, kurių dauguma yra įsikūrę viešbučiuose, taip pat svetingai tušti. Nuo eilinės valgyklos (tarkim, nuo mano pamėgtos „Pelling taste“, turėjusios sarmatos nesivadinti restoranu) jie skiriasi tik didesniu meniu pasirinkimu ir aukštesnėmis kainomis. Higienos normos visose valgymo įstaigose vienodos: visur stovi ta pati dujinė dviejų židinių viryklė, darbo laukia vienas puodas ir keptuvė. Indai plaunami tuo pačiu vandeniu, pienas imamas iš tos pačios karvės. Pirmąjį vakarą, norėdamas pasiblaškyti po man naują vietą, atsitiktinai užklydau į restoraną, kurio šnekus valdytojas žinojo, kad a) Europoje egzistuoja valstybė pavadinimu Lietuva, b) joje gyveno karalius, vardu Mindaugas. To jį, aišku, išmokė ne geografijos ar istorijos mokytoja, o lietuvė, kuri kartu su drauge prieš mėnesį buvo pas jį apsistojusi. Savaime suprantama, kelis vakarus, kol gyvenau Pelinge, praleisdavau „Shengoje“. Ruošdamas maistą, buvęs grafikos dizaineris vis klausdavo manęs, ar aš turįs laiko, ar niekur neturiu eiti – kurgi čia eisi, kai šeštą jau tamsu, o termometro stulpelis sustingęs ties keturiais laipsniais, tiesa, šilumos. O pavalgius (trečiąjį vakarą jis mane dar ir pavaišino) visada pakalbindavo, paklausinėdavo, papasakodavo būtų ir nebūtų istorijų. Palikti Kalkutą ir žmoną, išsinuomoti viešbutį ir apsigyventi Pelinge, kuriame prieš tai lankėsi trylika kartų, Suddhasattą paskatino meilė Kančendžungai. Kai palikdamas Pelingą ėjau pro „Shengos“ viešbutį, nebuvo sunku įsivaizduoti jį, kaip ir praėjusį, ir dar ateisiantį rytą, stovintį terasoje su arbatos puodeliu ir meiliai žvelgiantį į saulėtekyje raustantį kalną.

Periferiniu žvilgsniu
 
atsiremiu į Kančendžungą
 
šviesą išlaiko giedra

Pabaiga kitame numeryje

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.