Išdykėlis

VIEŠPATS vėl kalbėjo Ahazui: „Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, sau ženklo, – tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių.“ Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ Tuomet jis atsakė:
Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža
jums varginti žmones, kad jūs varginate ir mano Dievą?!
Todėl pats Viešpats duos jums ženklą:
Štai ta mergelė laukiasi, –
ji pagimdys sūnų
ir pavadins jį Emanuelio vardu.“

Iz 7, 10–14

Advento liturgija pilnomis rieškutėmis semiasi iš Izaijo raštų. Visa ko: palyginimų, įvaizdžių, metaforų, ištisų paveikslų. Ir ne tik per skaitinius ar sakant pamokslus. Senieji adventiniai ir kalėdiniai giesmynai išskirtinai prisirišę prie šio pranašo tekstų. Septynios garsiosios antifonos, kurios lydi paskutiniąsias advento dienas ir prasideda ištiktuku O, ištisai nuaustos iš Izaijo parafrazių. Šį sekmadienį, pavyzdžiui, turėtume sušukti apie Tautų Karalių, kad jis ateitų ir išgelbėtų žmogų, iš molio nulipdytą. Ankstyvųjų viduramžių Bažnyčios mokytojas Izidorius iš Sevilijos (beje, mūsų laikais paskirtas interneto globėju) visą Kristaus istoriją nuo pradžios iki galo atpasakoja pasiremdamas Izaijo, kaip liudytojo, citatomis. Populiarios ir įtakingos Šventojo Rašto adaptacijos – Biblia Pauperum, daugelį šimtmečių maitinusios liaudies pamaldumą ir vaizduotę, evangelinius pasakojimus taip pat iliustruoja Izaijo paveikslais, tarsi šis Senojo Testamento pranašas pats būtų buvęs visa ko dalyvis. Net Händelio „Mesijo“ libretas, kaip žinoma, paklūsta šiai tradicijai. Izaijo raštų poveikis kuriant ir interpretuojant krikščioniškąjį naratyvą toks didelis, kad jam jau prieš pusantro tūkstančio metų buvo suteiktas penktojo evangelisto vardas.

Skaitytojas neiškentęs užmes akį į „Google“ ir aptiks, kad pranašas Izaijas gyvenęs Judo karalystėje VIII amžiuje prieš Kristaus gimimą. Tenka daryti prielaidą, kad jis, apdovanotas aiškiaregystės dovana, numatė būsimuosius įvykius ir išpranašavo ne tik Kristaus gimimą su visomis aplinkybėmis, bet ir jo misijos ypatumus, asmenis, buvusius šalia jo, galiausiai jo baisius kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą. Tiems, kas skaito ir vertina Hario Poterio nuotykius, tokia prielaida neturėtų atrodyti perdėm kvaila ar įžūli. Visai sveiki ir racionalūs žmonės įsitikinę, kad galimybė nuspėti ateitį tikrai egzistuoja, be to, kur kas žemesniu lygiu nei biblinės pranašystės. Įvairių politinių ir socialinių perversmų metu atvirai laukiama žynio, burtininko, pranašo, kuris pasakytų, kas bus rytoj ar po metų. Panašiai daugsyk nutikę su kažkieno išpranašauta pasaulio pabaigos data. Nieko čia nekeičia nė tas faktas, kad po kurio laiko didžiuma pranašysčių sprogsta it muilo burbulas. Sakyk ką nori, o pranašas Izaijas vis dėlto apreiškia tai, kas vėliau vienaip ar kitaip tampa tikrove.

Žinoma, Šventojo Rašto mokslininkai nėra tokie patiklūs ir nekritiški. Jie veikiau užsidegę ieško to, kas patvirtintų priešingą teiginį – kad bibliniai pranašai nepataikė į dešimtuką. Kad jų žodžiams nebuvo lemta išsipildyti, bent jau tokiu būdu, koks žadėtas. Arba kad pranašai kalbėjo apie vienus dalykus, o vėlesnės skaitytojų ir aiškintojų kartos viską suprato skirtingai, pagal savo įsitikinimus ir poreikius. Priimtina ir kita versija: pranašų orakulai remiasi ne kokiu nors antgamtiniu žinojimu, bet įžvalgia įvykių analize, gebėjimu matyti savo tikrovę ir daryti atitinkamas išvadas. Kitaip tariant, jų pranašaujama ateitis yra čia ir dabar, įsišaknijusi konkrečiuose žmonių išgyvenimuose, sprendimuose ir pasirinkimuose.

Prieš kurį laiką adventinėms ir kalėdinėms Izaijo pranašystėms, rodos, buvo smogtas mirtinas smūgis. Toje visiems krikščionims žinomoje ir brangioje knygos vietoje, kuri kalba apie mergelę, nešiosiančią įsčiose ir pagimdysiančią sūnų, vardu Emanuelis, skvarbi vertėjų ir egzegetų akis nerado nieko krikščioniška. Sakinys, šimtmečiais atrodęs kaip tikslių tiksliausia Kalėdų įvykio pranašystė, pasirodė kalbantis visai kita tema. Vietoj mergelės, numanomos Jėzaus motinos Marijos, išniro jauna moteris, greičiausiai karalienė, karaliaus Ahazo žmona, o žadėtasis kūdikis atitinka tai, ką žinome apie būsimąjį Judo karalystės valdovą Hezekiją. Aplinkybės, kuriomis duotas pažadas sulaukti ypatingo kūdikio, neturi nieko bendra nei su mesijo laukimu, nei juo labiau su krikščioniška žmonijos išgelbėjimo idėja. Viskas vyksta ano meto politinių ir karinių peripetijų fone, kurios smulkiau nusakomos kitose Biblijos knygose. Taigi ir pats Emanuelio (hebrajiškai būtų – Imanuelio, su mumis esančio Viešpaties) vardas, evangelisto Mato perduotas Jėzui ir tapęs svarbia kristologijos dogma, originaliai taikytas naujai politinei situacijai pagrįsti.

Galima būtų viską taip ir palikti, dar pridūrus keletą negražių replikų evangelisto Mato adresu, esą jis savo ideologiniais tikslais begėdiškai iškraipė ir pasisavino pranašo Izaijo orakulus. Tačiau ką nors iš tikrųjų pakeisti jau per vėlu. Emanuelio vardas ir pašaukimas neatskiriamai priaugo Kristui per šimtmečius su naivia ir primityvia Biblia Pauperum. O dar labiau – per gyvenimus tų, kurie jį įtikėjo ir kuriems Izaijas ir toliau kalbės apie Betliejaus kūdikį. Tas pats yra su jaunąja moterimi, galbūt karaliene. Kiti sako – pranašo žmona, dar kiti pyksta, kad apie ją nieko tikro nežinome. Tie, kurie advento metu prisidėjo prie Kalėdų istorijos, atpažins ją prakartėlėse ir atvirukuose. Kreipsis į ją maldos žodžiais. Tiesa bus jų pusėje, nes kas gi yra tiesa, jei ne tai, ką atsimeni ir atpažįsti, kuo gyveni ir džiaugiesi. Gyventi Judo karalystės peripetijomis nei įdomu, nei įmanoma, nei pagaliau sąžininga: atsivertę kitą Izaijo knygos skyrių, rasime labai panašias eilutes apie pranašę, kuriai pranašas pradės kūdikį; vėl bus minimas Emanuelio vardas; vėl kitas politinis kontekstas, kuris niekaip nesusiriš su ankstesniu pasakojimu. Tam, kad galėtum atpažinti ir sudėlioti čia kokią nors vientisą ir apčiuopiamą tiesą, prireiks ne vertėjo ar egzegeto, bet Hario Poterio ir jo burtų.

Šią savaitę, nakvodamas savo draugų namuose, lovoj aptikau nykštukinį kūdikėlį Jėzų. Tokią tamsoje šviečiančią figūrėlę, kuri paprastai guldoma į namų prakartėles. Kojytės pariestos, abi rankutes atmetęs į šalis, aureolė nulūžusi, visai panašų vaizdą kitados mačiau reanimacijoje, kai reikėjo krikštyti vaikelį, gimusį su širdies yda. Kaip tas Jėzus atsirado lovoje, nežinia. Matyt, draugų vaikai, tęsdami mūsų audringus žaidimus, pakišo jį man po antklode. Kad išgąsdintų. O gal kad paslėptų mažylį, sušildytų, kaip giedama iš Slavočinskio giesmyno? O gal tai kalėdinis stebuklas, gal jis pats taip smaginasi prieš savo gimtadienį? Visa laimė, kad jo nenuguliau. Ir šiaip būtų per naktį dūręs fosforine ranka į šoną, ir nežinotum, kas tai ir iš kur.

-tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.