Kaip Jis ieško Jos

DAINIUS VANAGAS

Tomas – ir tai jokia naujiena – yra šaunus vyrukas: a) nors studijuoja filosofiją, bet galvą turi, b) krapštosi reklamos agentūroje, tačiau, pagirtina, jaučia gėdą ir slepia šį faktą nuo artimųjų, c) domisi sportu tik kiek pats juo užsiima, d) galiausiai Tomas – ir čia jau nieko nepadarysi – yra atkaklus romantikas.

Nors čia vos žiupsnis, bet ir jo per akis. Beje, jei Tomas būtų kitoks, argi tai ką nors keistų? Be abejo, taip. Netgi, sakyčiau, tai būtų visiškai kitas atvejis – Mariaus, Beno, Simo ar dar kieno. Todėl itin svarbu tiksliai laikytis krypties, kad nė per sprindį nenuklystume į šalį.

Kaip dažnai nutinka vyrams, Tomas pirmiausia įsimyli (pribręsta jausmui, paruošia dirvą sėklai, pasikinko žirgą, prisiekia ištikimybę…) ir tik paskui ima dairytis tinkamo indo, į kurį su beatodairiška aistra ir nedelsdamas nė akimirkos išsilietų.

Taigi Tomas, kaip supratote, jau kurį laiką įsimylėjęs. Na, bent jau pats save tokiu laiko. Pavyzdžiui, sako: „Aš esu įsimylėjęs.“ Nestilinga, užtat be užuolankų: kodėl turėtume juo abejoti?

Dalia Juodakytė. Meilė sau. 2011

Tomas gyvena mieste, kuriame gražių moterų daugiau nei bjaurių vyrų (tokių miestų – vos keletas pasaulyje), todėl iš pradžių nekvaršina sau galvos, tvirtai tikėdamas, kad likimas ar kokia kita kosminė galia – jo pusėje.

Bet įdomiausia, kad ne. Ničnieko nevyksta: kosmosas, matyt, poruoja galaktikas, ne žmones. Tomas, įsimylėjėlis be objekto, kiek užtrunka (bet niekur nepavėluoja), kol supranta turįs reikalo imtis pats.

Suteliūškuoja vandenys. O Tomas nepėsčias: matęs filmų, skaitęs knygų, daug ko išmokęs – ypač apie visa ką keičiančias akimirkas ir perversmus.

Keletą dienų jis slankioja sausakimšose gatvėse tarp sulipusių mašinų ir nubrūžintų šaligatvių, vildamasis, kad kokia išsiblaškiusi, rankinėje ar dokumentų šūsnyje besirausianti ledi nesidairydama įbėgs į važiuojamąją dalį (priešais, savaime aišku, krovininį automobilį), o jis, Tomas, žviegiant stabdžiams suskubs ją pergalingai stumtelti. Ji (skaistaus veido, žvilgančių akių ir pan.) sutrikusi jam padėkos, jis jos atsiprašys (supurvino paltą, suraižė apyrankę ar kitas menkniekis), penkias minutes drauge paėjės, vakare susitiks, o po penkiasdešimt vienų metų auksines atšoks. Tačiau neišdega: moterys – ne kvaišos, po ratais nelenda.

Tomas keičia strategiją: iš darbo prisirankioja įvairaus šlamšto, sukrauna į trapią dėžutę, prisliūkina prie žavios būtybės ir, teatrališkai sumakalavęs kojomis (vėjas, duobė ar strypas pasalūnas), paleidžia daiktus iš rankų. Medumi dvelkianti mergelė tūpteli padėti, skuba gaudyti popiergalius, kad šie neišskraidžiotų kas sau, bet tik tiek – jokio svajingumo ir žvilgsnių trinties, rankų susiglaudimų, vien elementari pagalba ir viso geriausio. Arba nė tiek: mademoiselle su gailesčiu žvilgteli į žioplį, klupinėjantį lygioje vietoje, ir raustelėjusi sprunka šalin.

Tomas, kiek nusiplūkęs, sėdi kavinėje. Vienas. Dedasi mąstąs, bet, tiesą sakant, apie ką gi jam mąstyti? Užtat slapčia viliasi, kad patrauks dėmesį, juk antai dailus jaunikaitis, slaptingas, nenuspėjamas: ar jis ko laukia? ar dėl ko nors nerimauja? kokią mintį nokina? Toks tylus, ramus, kas žino, kokie demonai jį apsėdę… Pora valandų ir Tomas pavargsta pozuoti. Bent jau grakšti padavėja, būdama jautresnė, galėtų jį užkalbinti, prasitarti, kad pastebėjusi rūpestį jo veide, gal net pavaišinti baro sąskaita. Tomas paklaustų, kada ji baigia darbą. Koks skirtumas kada – ji net neprieina.

Tomas, reikia nepamiršti, yra studentas, todėl nuolatos ir be džiugesio kažin ką skaito. Užsikniaubęs ant gremėzdiškų, nykių tomų priplėkusioje bibliotekoje jis laukia, kol visa tai baigsis. Kad nešvaistytų laiko veltui, spendžia spąstus: ant stalo krašto priversta smagios, patrauklios literatūros: Dostojevskis, Camus, Márquezas ir kitos žinomybės. Gal kokia talentinga, intelektuali nenuorama sklęs pro šalį, atpažins viršelį ir spygtels: „O, šita puiki!“ Jie pradės diskutuoti, šiek tiek (dėl žavesio) pasiginčys, o jau kitą mirksnį išretėjusių dantų burnomis kvatosis vaikaičių būry: „Ak, viskas per Sartre’ą.“

Tomas, reikia nepamiršti, taip pat yra ir reklamos agentūros darbuotojas, ir ne šiaip koks pajacas, bet gana aukštas viršininkas. Tomas lūkuriuoja naujos, elegantiškos bendradarbės, todėl nuosekliai kabinėdamasis ir spausdamas atleidinėja senbuvius, ypač į kėkštus panašias moteris ir konkurencingus lovelasus. Ją, naujokę, aišku, reikės apmokyti, todėl jis turės progą pasirodyti kaip savimi pasitikintis vyras. Keletą vakarų, matyt, teks pasilikti viršvalandžių, na, kad parodytų, kaip veikia viena ar kita programa; ji be perstojo kamantinės, o jis, be abejo, žinos atsakymus į visus klausimus. Tik kažkodėl į darbo pokalbius ateina vien tokios personos, kad Tomui ištinsta galva.

Tačiau „didžiulė galva didžiau mąsto“, – ne kartą yra sakęs Konfucijus ir net mūsų laikais išlieka teisus: Tomas supranta besąs pernelyg pasyvus, veikiau laukiantis negu medžiojantis, o tai jei ir ne nuodėmė, tikrai ir ne dorybė.

Tomas tvirčiau suveržia vadeles: vaikšto į koncertus, teatrus vien tam, kad per pertraukas galėtų kalbinti žavias merginas, it vilkelis sukasi baruose ir šokių aikštelėse, jis galantiškas autobuse, lifte, eilėje, ką ir kalbėti apie gatvę, kuri, rodos, apskritai yra neišsenkančios grožybių kasyklos. Mažyčių pergalių Tomas, žinoma, pasiekia, tačiau jomis menkai tesidžiaugia, mat arba jis į ją, arba ji į jį rimtai nežiūri.

Ir tai tęsiasi. Vis dar tęsiasi. Net nejauku kartoti. Bet ginkdiev nepasakysi, kad Tomas nesistengia. Netgi priešingai – norisi patikinti, kad stengiasi ir dar kaip.

Čia jis, žiū, prisistato kaip paprastas, skaidrus jaunuolis („Tu per daug nerviniesi, mergyt!“) ir šnekina tirštą, susiraizgiusią, pirma laiko senstelėjusią panelę; bet nespėsi nė mirktelti, o Tomas, pats išskleidęs mintis lyg voratinklius ir apsunkęs nuo būties svorio („Nežinau. Viskas, rodos, taip trapu, ar ne?“), jau kibina vėjavaikę, atseit gal apsiims jį išlaisvinti, suteiks lengvumo. Elgdamasis avantiūristiškai Tomas paprastai prisiverda bėdų, o būdamas atsargus tiesiog nieko nepeša. Paslaptingumu – net keista – nesuintriguoja, o atlapaširdiškumu kaipmat įkyri. O būna, sakykime, ištisai laido juokelius: ji žvingauja, raičiojasi it sau į liežuvį įsikirtusi gyvatė, o vakarui įpusėjus staiga lepteli, kad klounas jai, šiaip ar taip, nevykusi partija. Tada Tomas būna rimtas, solidus, pavyzdžiui, pasakoja, kad Heideggerio kritika Husserliui – vienas įspūdingiausių komentarų filosofijos istorijoje, na, arba šį tą apie verslą ir ekonomiką (ne kažin ką išmano, bet argi daug tų, kurie sugebėtų demaskuoti?), tačiau netrukus jį pavaro kaip nuobodą.

Kai būna jautrus ir daug apie ją (žurnalistę, vadybininkę, viešbučio administratorę, poetę, kirpėją, architektę ar kokia tik krisdavusi jam į akį) klausinėja, tai pats vos galo negauna. Šitiek paistalų – kas pakeltų? Bet Tomas kartkartėmis pakelia ir jau vien tai daro jį ypatingą. Kartais kuklus, kartais ekscentriškas, kartais…

Kad ir kaip stengiasi, Tomas nieko nepeša. Ir jau tik nereikia priekaištauti, esą taip nutikę todėl, kad jis, banaliai tariant, nebuvo savimi – buvo, ir netgi visais savasties pavidalais, pačiais įvairiausiais ir slapčiausiais; sakyčiau, dar labiau būti savimi jam greičiausiai net neišeitų.

Beje, tokia situacija, – net jei kuria komiškumo įspūdį, – remiantis statistikos duomenimis, yra absoliučiai standartinė: Tomas įsimylėjęs, tik nežino ką. Taigi Tomas svarsto, kurpia tolesnių veiksmų planą, peržiūri dar daugiau filmų, perskaito dar daugiau knygų ir dar daugiau iš jų pasisemia.

Taip Tomas įsitikina klydęs dar sykį. Jis forsavo įvykius, bet pirmiausia, žinoma, save patį. Kurgi jis, puskvailis, lėkė kaip akis išdegęs? Juk dalykai, taip sakant, vyksta staiga ir savaime, net ir be kosmoso žinios, jei šis, tarkime, ne juokais užsiėmęs. Tiesiog varai arklius į priekį ir tikiesi geriausio.

Tomas išmintingas, ką besakyti. Gyvena sau ramus, šventai tikėdamas, kad nenutiks nei daugiau, nei mažiau, o būtent tiek, kiek privalo. O nutikti, jo galva, privalo gana daug. Tomo kortos, net ir objektyviai žiūrint, išties neprastos: karjera klostosi be kluptelėjimų, smegenėlės zvimbia be trikdžių, plikė nešviečia, o ir šiaip Tomo niekaip, na niekaip negalima pavadinti baidykle. Tereikia, taip sakant, vaikščioti plačiai atmerkus akis, bičiuliškai ištiesus rankas ir būti visuomet pasiruošusiam, visuomet atviram, jei kokia miela galimybė pasibels į duris. Ir tada seminare apie Derrida, o gal, tarkime, baldų parduotuvėje, perkant sofą, ar net poliklinikos registratūroje, policijos nuovadoje (kartais Tomas paišdykauja), draugų vakarėlyje, svečioj šaly arba visai kitur, visai kitaip jis ją suras. O taip.

Bet įdomiausia, kad ne. Eina metai, Tomas varo arklius, tačiau jokia moteris – na, nė kaip žmogui sakyti – jo niekaip nepaliečia. Na, gerai, paliečia, bet tik iš bėdos – kaip paguodos prizas, kaip trupiniai nuo stalo.

Dabar Tomas senas. Ir jau ne kažin kas priešaky šviečia. Jis nebežiūri filmų, nebeskaito knygų – kuriems galams? Vis tiek ne apie jį ir ne jam. Aišku, iš įpročio ir ilgėdamasis įvykio Tomas kurį laiką dar palūkuriuos, gal net, prisimindamas jaunas dienas, šiek tiek persistengs, pakirkins kokią senutę – na, dėl viso pikto. Bet nespėsi nė apsidairyti, o jis jau bus miręs. Ir tada nieko, jau nieko nepavyks rasti.

Komentarai / 1

  1. Kotas.

    Ar ka nors protingesnio negaletumete publikuoti? Na kad ir ta pati K.Navaka. Vis geriau…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.