Bergždžios gyvenimo sinonimų paieškos

ROKAS POVILIUS

Gyvenimas mūsų kaip gėlė laukinė,

Čia žydi, žaliuoja, čia dalgis nuskynė.

Maironis

Life is life (na na na na na)

Labadab dab dab life (na na na na na)

Liiiiiiiife (na na na na na)

„Opus“

Tikrasis žmogaus gyvenimas – tai gyvenimas,

kurio jis negyveno.

Oscar Wilde

Rauk gyvenimą, kol raukias.

RoPė

Gyvenimas – tai instrukcija, kurios niekas neskaito.

Aš

Žmonės (ne tik žurnalas) taip nupigino ir nuvalkiojo užsiėmimą, hobį pavadinimu gyvenimas (pasižadu – paskutinė banali metafora šia tema (skliaustelių taip pat bus mažiau)). Žodžiu, taip nuvalkiojo, kad stačiai nesuprantama, kaip tie kūdikiai vis dar ryžtasi gimti. Vienas po kito. Atsižvelgiant į metų derlingumą, našumas nuo 200 000 iki 370 000 per parą. Budistai, hinduistai ir kiti, suvilioti lozungo „Jei reinkarnuosite per 15 minučių, nemokamai pridėsime karmos matuoklį“, net įsigudrina pakartoti. Juk turėtų būti kažkokia registracija ar dalyvių limitas. Bent jau kad šlapimo koncentracija Baltijos jūroje būtų mažesnė ar turėtume daugiau šansų užbraukti kampus loterijoje. Deja, nėra jokios higienos ar saugos inspekcijos, kuri uždarytų Žemę kaip tinkamai neįrengtą aptarnauti tokiam skaičiui entuziastų.

Žmonės daugiau nutuoktų apie gyvenimą, jei iš visos populiacijos teliktų kokia dešimtis ar dvi Homo sapiens. Ir geriau jau nevaisingų. Nesumokėta paskola, užteršta aplinka, nebaigta knyga, pusiau įrengtas namelis sodų bendrijoje – paliekami vaikams. Užuot kantriai ir tyliai mąstant, atryjamos klišinės frazės apie tariamai suprantamą būvį, o nuoseklesnis gilinimasis į egzistencijos subtilybes pasitelkus evoliuciją perleidžiamas palikuonims. Jei manęs kas paprašytų užpildyti anketą „Oscaro Wilde’o klausimynas“, į laukelį liūdniausi pasaulio žodžiai įrašyčiau frazes: Aš jau nebesulauksiu, nebent mano proanūkiai, Kaip sakydavo mano tėvelis ir Vaikai – mūsų ateitis. Arba tiesiog cituočiau George’ą Bernardą Shaw, kuris, matyt, liko bevaikis tik dėl fizinių priežasčių: Gyvenimas man – ne greit sudeganti žvakė. Tai nuostabus fakelas, kurį paėmiau tik akimirkai, kad ryškiai liepsnojantį perduočiau ateinančiai kartai. (Lietuviškai – nieko nenuveikei per jėgų žydėjimą? Nenusimink – atidirbs ateinantys.) Na, taip, gyvybės pratęsimas – biologinis gyvenimo tikslas, o perduoti patirtį, išmintį – tikslinga, tačiau tokia pasaulėžiūra pateisina tinginystę, neveiklumą, rezignaciją, stagnaciją, tuščiažodžiavimą, nes juk visatos paslaptis atseit atskleis kažkuri labai tolima būsimoji generacija. Užuot kažką nuveikę su genais, žmonės atsikrato jais perduodami iš kartos į kartą – ai, vis vien kada nors iššaus. Pažvelkite į kai kuriuos didžiausią sėkmę pasiekusius ir aktyviausius visų laikų vyrus ir moteris, į kurių poravimąsi šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio. Jėzaus Kristaus sėklos išnykimui įrodyti trūksta patikimesnių dokumentų, o štai Elžbietai I, Friedrichui Nietzschei, Coco Chanel, regis, tikrai užteko solidžius DNR užkonservuoti savo darbuose. Kol kiti airiai tarsi Godo atėjimo laukė, kad vaikai kompensuotų nerealizuotas jų ambicijas, Samuelis Beckettas rašė. Kol kiti britai skynė obuolius, kad vaikams išvirtų obuolių košės, Izaokas Newtonas kontempliavo po vaisiais apsunkusiu medžiu. Beje, „Eurostat“ duomenimis, Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal neigiamą natūralų gyventojų prieaugį. Tad kodėl netapus šalimi rojumi bėgantiesiems nuo viengungio mokesčio, suomiams, ieškantiems vietelės grupinės savižudybės magijai praktikuoti, arba būsimiems Nobelio premijos laureatams, norintiems dirbti kuo toliau nuo vaikų klegesio?

Ką pasakytumėt, jei kurią dieną visai žmonijai be išimčių savanoriškai būtų atliktos vazektomija ir sterilizacija? Betgi, nors ir visa klasė susitaria bėgti iš pamokų, keli gudruoliai, apsukę ratą aplink mokyklą, grįžta. Štai „šeimos planavimo konsultantas“, rašytojas Philipas Larkinas perspėja: Get out as early as you can, / And don’t have any kids yourself. Šiaip ar taip, įvykdžius tokią šeimos (ne)planavimo strategiją, kontracepcija (kuri dažnai dar ir žalinga) būtų vis mažiau aktuali, be prezervatyvų partneriai taptų net juslesni, o venerinės ligos panaikintų likusį Žemės gyventojų perteklių. Planetai būtų atlyginta. Kolektyvinė Nobelio taikos premija kiekvienam žemiečiui – septyniems milijardams alų gorų už ekologinius pasiekimus. Beje, jei jau prakalbome apie gumytes, tai neprošal paminėti, kad lateksas – kaučiukmedžio sultys. Paradoksalu, tačiau mes siurbiame iš šio augalo kamieno jo syvus, kad sulaikytume panašų skystį, besiveržiantį iš sumedėjusio vyro koto.

O dabar užsidenkite akis (mamos, beskaitančios šį tekstą savo vaikams, apsaugokite jų ausis!), ši statistika gali jus šokiruoti. Maždaug 107 milijardai plepių per visą žmonijos istoriją neišmanė, neišmano ir, jei tendencija išliks panaši kaip iki šiol, niekada neišmanys, apie ką pliurpia. Juk gyvenimas nėra krepšinio rungtynės, todėl nebūtina rezultato skelbti po kiekvienos sėkmingos kontratakos ar klaidos. Merdintysis vietoj paskutinio kvapo išleidimo galėtų parašyti lakonišką komentarą internete apie (ne)(į)vykusią pažintinę ekskursiją šiame pasaulyje (tik tikrinu jūsų atidumą, taip įvardinti negalima!) ar tiesiog pakelti lentelę su pažymiu. Visgi pats pliurpimo faktas – tai pusė velnio, nes komunikacija – natūralus instinktas, apsaugantis nuo beprotystės ar balso stygų sudūlėjimo. Daug blogesnis to plepėjimo pobūdis – patetiškas, egzaltuotas, tik dar labiau viską supainiojantis kalbėjimas dėl kalbėjimo. Kaip visada nagus prikišę ir poetai, tiksliau, milijardai jų. Kita vertus, ne kas kitas, o Salomėja Nėris 1936 metais tarė: Tegu bus tavo gyvenimas – pora žodžių! (Saiką ši protinga moteris jautė ir besidaugindama (oficialiai – tik vienas sūnus).) Žodis „gyvenimas“ jau yra tarsi metafora paprasčiausiai biologinei trukmei. Bet kam tada tiek aforizmų? Gyvenimas – tai… nuorūka, viešbutis, viešnamis, eksperimentas, skalbimo mašina, drobė, sapnas, daina, mirtina liga, viešasis transportas ir dar tūkstančiai ilgesnių bandymų šį praktinį etapą (čia ne aforizmas) įsprausti į vieną skambų teorinį žodžių junginį. Bastymasis žemėje pats savaime stokoja prasmės, tad perkeltinė prasmė tuštumos neužpildys. Pagailėkite bent jau vartojančių gestų kalbą. Ar bent įsivaizduojate, kaip tenka išsiraityti jų plaštakoms, kad perteiktų visas menines priemones?

Per daug susireikšminame. Nejau dėl to, kad iš visos kuopos būtent mūsiškis spermatozoidas saugiai pasiekė apkasus? Na, taip, mes buvome tobuliausi, išties verti gimimo. Bet ar reikia taip pūstis? Gal kiti mūsų mažieji giminaičiai buvo ne mažiau atkaklūs ir tvarūs, o tiesiog laiku pasitraukė. Pasitraukė karjeros viršūnėje, nes tai, kas vyksta tapus embrionu, – tik žingsnis atgal, regresija, mutavimas į tuos nemalonius padarus – mus, nepakankamai vaisingus, kad apgraibomis tamsoje pasiektume būties kiaušialąstę. Į apverktinus impotentus, kurių menai, religijos, ideologijos ir kiti bandymai kompensuoti nevisavertiškumą – tik skirtingos trukmės poveikio viagra. Atsiprašau už dar vieną kvailą sentenciją. Susijaudinau. Išsprūdo. Silpnumo akimirka. Nepasikartos. (Skliau(s)tas užsidaro.)