Įvarčiai iš Alantos

JURGA TUMASONYTĖ

Pirmoji mintis, kuri kyla prisiminus birželio 25–27 dienomis Alantoje vykusį renginį, yra musės. Musės kaip juodos avys šokinėjo ant susirinkusiųjų kūno dalių, o tuo metu vyko kasmetinis „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas. Kultūra maišėsi su vabzdžiais, optimizmas su pesimizmu, studentai su profesoriais, šunys su katėmis, vaikai su palapinėmis ir taip toliau. Be musių, šio straipsnio autorei įsiminė ir dar šis tas, ką reikėtų tiesiog imti ir tuoj pat papasakoti.

Konferenciją pradėjo istorikas Antanas Kulakauskas, užduodamas klausimą: ar lietuviai tapo politine bendruomene? Klausimas greitai pavirto į aiškų atsakymą, mat dabartinė politinė padėtis A. Kulakauskui panaši į dviklasį valdovų ir pavaldinių santykį. Akademinė visuomenė, pasak pranešėjo, esanti pernelyg pasyvi (čia pat jis pateikė asmeninį pavyzdį iš Lietuvos mokslininkų sąjungos, kur iš 300 narių politiškai aktyvūs yra tik dešimt). „Mūsų visuomenė mėgsta naiviai laukti idealios valdžios, galinčios atspėti visų gyventojų interesus, – teigė pranešėjas, – tačiau valdžios funkcija visų pirma yra organizuoti politines interesų diskusijas. Dabartinė situacija yra neįgalios valdžios pasekmė, o mes esame valdinių visuomenė be piliečių.“ Vis dėlto A. Kulakauskas išliko optimistiškas ir prasitarė vis tiek stengsiąsis toliau atlikti atstovaujamąją misiją, nors padėtis darosi kaskart liūdnesnė. Po pranešimo įsiterpęs filosofas Arūnas Sverdiolas pasiūlė nieko nedaryti ir tiesiog palikti baudžiauninkus baudžiauninkais.

Antrasis prelegentas filosofas Gintautas Mažeikis teigė, kad žmonių migracija – nieko blogo. Migraciją filosofas pavadino geopolitiniu Lietuvos saugumo garantu, nes tik kultūros difuzija įteisina kitų kultūrų supratimą. Geografinės ir etninės ribos nelabai ką pasako apie lietuvybę, kalbos apibrėžimas taip pat negali būti tautiškumo kriterijus. Pasak filosofo, tik mitai ir legendos, konstruojantys individą, yra tautiškumo branduolys. Migracijos problema ta, kad įstatymai nepalankūs emigrantams. O kalti tikriausiai irgi mes, nes nebeanalizuojame biurokratijos dauginimosi ypatybių.

Po konvejeriu slystančių maisto padėklų nešimo ir greitojo valgymo (dėl stalų stygiaus) linksmybių susirinkusiųjų laukė menotyrininkės Agnės Narušytės pasakojimas apie Atviros Lietuvos fondą. Buvusi fondo pirmininkė Irena Veisaitė savo pranešimo klausimą apie ALF sėkmingumą paliko atvirą. Darius Kuolys apibendrino, kad tai, be abejonės, buvo sėkmė. Po nepriklausomybės politinis Lietuvos kūnas panėšėjo į lipdomą plastiliną. Sutikite, padėtis nepakartojama: būrelis tarybinių Lietuvos inteligentų, turėdami 100 tūkstančių dolerių, lipdo vakarietišką Lietuvą. Tiesa, plastilinas nebuvo tvirtas. Dar 2001 m. Vilnius garsėjo kaip pasaulio intelektualų dialogų centras, o po kelerių metų staiga tapo uždara ir ksenofobiška vieta. Filosofas Leonidas Donskis konstatavo, kad Vakarai (George’o Soroso finansavimas) iš mūsų pasitraukė per anksti, o Lietuva dabar nei pakarta, nei paleista.

Semiotikas Saulius Žukas susirinkusiesiems parodė šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ matytą filmą „Žvaigždžių liga“ (rež. Chris Atkins, 2009), pasakojantį apie pramogų pasaulio žvaigždžių dominavimą žiniasklaidoje, politikoje ir versle. Britų filme penkias minutes pasakojama ir apie Tautos prisikėlimo partiją. S. Žukas visa tai pavadino cirku Lietuvos politikoje, klounada ir užsitęsusia Balandžio pirmąja. G. Mažeikis pataisė prelegentą sakydamas, kad terminas „cirkas“ pavartotas neadekvačiai, mat šis gali būti ir aukšto lygio kultūra, o Arūno Valinsko partijos patekimas į valdžią yra tiesiog klounada, esanti žemesnio lygio už cirką. L. Donskis pridūrė, kad demaskuoti klounadą galima tik pasitelkus kontrastą.

Vėliau vyko Kanados lietuvio Antano Šileikos kūrybos vakaras, vedamas L. Donskio. Rašytojas pristatė savo knygą „Bronzinė moteris“. Charizmatiškasis Antanas sakė knygą rašęs septynerius metus ir savo kūriniu mėginęs atsakyti į klausimą: kai Dievo nebėra, ką reiškia dievdirbystė? Kaip teigia anotacija: „Tai knyga apie XX amžiaus pradžios mitinės šalies, vadinamos Lietaus šalimi, mitinio miesto Merdinės jaunuolį, trokštantį tapti skulptoriumi. Vingiuotas gyvenimo kelias nubloškia jį į Lenkiją, paskui į Paryžių, o galiausiai į tolimą Kanadą.“ A. Šileikai buvo svarbu pavaizduoti ne tą bohemiškąjį, gražųjį Paryžių su moterimis ir vyno upeliais, o kruvinos konkurencijos miestą – nasrus, į kuriuos nuolat įmetama kažkas naujo.

Po pranešimų skambėjo projekto „3Fingers“ čigoniškasis džiazas, šėlo uodai, o viena mergytė vis taikydavosi įskristi į didelę žvakę, plevenančią netoli muzikuojančiųjų. Lauke pro praviras autobuso dureles girdėjosi Johnny Cashas. Šoko jaunimas, o aktyviausiai – profesorius Algis Mickūnas.

Antroji diena prasidėjo nuo A. Sverdiolo pranešimo apie Vytauto Kavolio sociologijos filosofijos branduolį. Pagrindinės V. Kavolio diskurso įtampos, pasak prelegento, buvo prigimties vienišumas ir noras priklausyti bendruomenei. V. Kavolis rašė, kad žemės netekimas yra esminis tautos bruožas, o tremtyje išryškėja dabartinio žmogaus patirtis ir jausena. Tremtis gilėja žmogaus sąmoningume (tai viena iš svarbiausių V. Kavolio sąvokų). Sąmoningumas siejamas su iliuzijų praradimu. Žaizda – sąmoningumo šaltinis (reikia turėti iliuzijas ir jas prarasti – susižeisti). Savęs apmąstymas ir kūrimas siejamas su bendruomene. O tie, kas neturi savo vietos tradicijoje ir istorijoje, turi save surasti.

L. Donskis skaitė pranešimą apie V. Kavolio idėjas dabarties kontekste. „Liberalams nebepriklauso liberalizmas“, – teigė pranešėjas. Liberalizmas nieko nepažada, jis atsisako duoti atsakymus į atvirus klausimus. Čia įvyksta drama: abejonės siūlymas žmonėms. Pasak V. Kavolio, liberalizmas – tai racionalios praktikos, gebėjimas empatiškai pajusti kito laisvę. 1959 m. Vakaruose išspausdinto V. Kavolio teksto optimizmas (kaip liberaliai tvarkyti Lietuvą) pranoksta šių dienų pesimizmą, nors turime visus įrankius valstybei kurti. Į klausimą, ar pasinaudojome V. Kavolio įžvalgomis, L. Donskis atsakė, kad ir taip, ir ne: mūsuose dabar komunikacijos krizė, o liberalai – nepopuliariųjų kultūra.

D. Kuolio pranešimas buvo iliustruojamas Trakų bažnyčioje esančiu netradicinės ikonografijos Vytauto Didžiojo portretu. Jame vaizduojamas barzdotas, XVII a. pirmos pusės kostiumu vilkintis bajoras – visai ne toks, kokį esame pripratę matyti Vytautą. D. Kuolys kalbėjo apie pirmosios lietuvių respublikos patirtį. Respublikos pasakojimas prasideda nuo 1492 m. įstatymo, pagal kurį lietuviai tampa suverenia, įstatymus galinčia leisti valstybe. Senasis pasakojimas Vytautą traktuoja kaip laisvių davėją. Tais laikais iškyla karaliaus karūnos idėja – karalystė amžina, o karalius laikinas, jis tėra valstybės administratorius. XVI a. respublikos idėja subrandinama pačios tautos. Pasak D. Kuolio, tai padaroma Lietuvą prijungiant prie Lenkijos, ir visa tai vykdoma iš meilės karalystei. Pirmuoju Statutu įtvirtinama aristokratinė respublika. Bajorai pradeda reikalauti keisti savo laisves. 1564 m. Žygimantas Augustas atsisako paveldėjimo teisių. Taigi mes turime būti laisva tauta, kad išlaikytume laisvą respubliką. Antrajame Statute atsiranda prievolė eiti į kariuomenę, ji grindžiama meile respublikai. Trečiajame prisideda prievolė eiti į seimus (taip pat grindžiama meile respublikai). Pranešimo išvada: dabartinė padėtis tokia, kad mūsų seimuose nebėra respublikos.

Kitas prelegentas, menininkas Mikalojus Vilutis, iš karto pasiteisino, kad jis nėra nei mokslininkas, nei filosofas. Jis – dailininkas. Ir čia pat išdėstė savo požiūrį į meną ir menininkus. Kūrybos priežastis, pasak dailininko, yra kuo patogiau įsitaisyti ant kryžiaus. Remdamasis Arvydu Šliogeriu, M. Vilutis tvirtino, kad meninė prigimtis – tai nėštumas, kai tu negali negimdyti. O kadangi menas remiasi skausmu, reikia iš jo bėgti ir nusipiešti sau rojų. Vėliau prie dailininko prisidėjo dukra Aldona Vilutytė ir paskaitė kelis tekstus iš jo knygos „Tortas“.

Paskui mes išėjome pramankštinti nutirpusių kojų, tad taip ir nebegrįžome į muzikologo Rimanto Vingro paskaitą apie Theodorą W. Adorno. Reikia pasakyti, kad pranešimų sesija buvo kaip reikiant koncentruota ir kartais norėdavosi daugiau laiko atsikvėpti. Grįžę sulaukėme Marinos Tarkovskajos, Andrejaus Tarkovskio sesers, vizito – ji papasakojo trumpą brolio atėjimo į kiną istoriją. „Kartą, kai A. Tarkovskis filmavo savo paskutinį filmą „Aukojimas“, – prisiminė M. Tarkovskaja, – visai netoliese dirbo ir Ingmaro Bergmano kino grupė, filmuojanti „Fani ir Aleksandrą“. I. Bergmanas buvo mėgstamiausias A. Tarkovskio režisierius, tad jis panoro su juo susipažinti ir atėjęs į filmavimo aikštelę paprašė pakviesti I. Bergmaną, tačiau šis neatėjo. Vėliau Erlandas Josephsonas (vaidinęs tiek I. Bergmano, tiek A. Tarkovskio filmuose) pasakojo, kad I. Bergmanui A. Tarkovskis atrodė pernelyg didis menininkas, kad jie galėtų tik šiaip sau sėdėti ant sofos ir kalbėti apie niekus.“

Vakare koncertavo su Borisu Grebenščikovu supanašėjęs Domantas Razauskas, o jo kolega Saulius Petreikis grojo ir riaumojo įvairiais egzotiškais instrumentais. „Pirmą kartą grojame tokiai intelektualiai publikai“, – kartais tarsteldavo D. Razauskas. „Čia jums ne kokie „Balti drambliai“, – vėl numykdavo, kai jaunimas prašydavo pagroti vieną ar kitą dainą.

Vėlyvą naktį kino menininkas Henrikas Gulbinas rodė savo trumpametražius filmus, o apie trečią nakties buvo pademonstruotas ir žadėtas Donatellos Baglivo filmas apie A. Tarkovskį, filmuojantį „Nostalgiją“.

Ryte prieš publiką stovėjo žvalus (prieš tai iki penktos valandos ryto naktinėjęs) filosofas A. Mickūnas, jis padainavo dainą ir pradėjo paskaitą apie klajoklinę ateities civilizaciją. „Mes tupime kaip musės ant žemės, kuri sukasi aplink saulę, o saulė aplink galaktiką. Jie klajoja ir niekur nenukeliauja. Paklajoja trumpam ir vėl grįžta į senąją vietą. Klajoklinė sąmonė Vakaruose laikoma galinga“, – kalbėjo A. Mickūnas. Dabartinį klajokliškumą filosofas pavadino „modernia, įsiutusia metafizika“, kur viską valdo matematika. Čia jis paminėjo indų inžinierius, apsigyvenančius Amerikoje. Jų sąmonė yra įrankinė – tai klajojantys specialistai. Šis klajokliškumas turi dvilypę sąmonę: mes galime padaryti ką norime, jei tik sukuriame matematišką sąmonę. Vėliau A. Sverdiolas viską paneigė, nes Amerikos atvejis, pasak filosofo, yra tik imperijos kūrimas, o ne klajokliškumas.

Talino universiteto rektorius Reinas Raudas pranešimą pradėjo pastaba apie karų priežastis. „Karų priežastys yra charizmatiniai lyderiai, tokius galimus lyderius reikia izoliuoti. Patartina uždaryti į kalėjimą, kuriame jiems patiktų ir iš kurio jie nenorėtų išeiti. Tą mes ir darome, išrinkdami juos į Europos Parlamentą“, – sakė jis. Vėliau R. Raudas pademonstravo visai neseniai Estijoje įvykusio politinio teatro NO99 šou, kuriame aktoriai sumanė parodyti, kaip kuriama politika, ir savo pasirodymą pabaigė tada, kai buvo išrinkti į parlamentą.

Trumpam užsukęs prezidentas Valdas Adamkus pažymėjo, kad senųjų santariečių kadaise kurta „Santara-Šviesa“ buvo jaunuomenės maištas prieš to meto visuomenės surambėjimą. Rudenį Čikagoje rengtame suvažiavime buvo tik veteranai, o šioje salėje jis jaučiantis ankstesnę „Santaros-Šviesos“ dvasią.

Istorikas Egidijus Aleksandravičius svarstė apie galimybę pasipasakoti save iš naujo. Pirmoje pranešimo dalyje jis rėmėsi Danielio Pinko idėja apie pasaulio ūkio miglą, kuri įrodo, jog įžengiame į dešiniojo pusrutulio valdymą. Matematinės žinios baigiasi, mat kairysis pusrutulis sukūrė visokius techninius laimėjimus, o iš dešiniojo plaukia empatija, tampa svarbūs menininkai. Pasaulyje, kuriame technika pinga ir keliasi į Aziją, idėjos brangsta ir individualumas tampa svarbiausiu dalyku. Antroje pranešimo dalyje E. Aleksandravičius teigė, kad Lietuva yra filologijos produktas dėl bendros kalbos kriterijaus, neva būtino tautiškumui. „Tai yra tariamai homogeniškos tautos iliuzija. Mums reikia kurti bendros atminties bendruomenę. Tačiau ar iš tiesų mūsų tauta griežtai teritorinė ir kalbinė? Pagal Palangos Juzės ūkininko kurpalį, tikrasis lietuvis yra sėslus ir valstietiškas. Užtenka pagalvoti apie populiariąją logistiką, kad šis sėslaus ūkininko įvaizdis dingtų. Taigi vienaip mes mokome mokykloje, o visai kitaip gyvename“, – kalbėjo E. Aleksandravičius, o pabaigoje prisipažino, kad jis dar tiki didžiuoju pasakojimu, kuris mus visus mobilizuotų, nes tik per teritorinį pasakojimą galime likviduoti tą filologinį produktą, koks dabar esame.

Paskutinis „Santaros-Šviesos“ prelegentas buvo poetas Tomas Venclova. Savo pranešimą jis pradėjo nuo Aristofano komedijos „Debesys“. Pasak pranešėjo, komedijos Sokratu galėtume laikyti V. Kavolį, o senu fermeriu Strepsiadu – netolerantiškuosius lietuvius intelektualus. T. Venclova teigė, kad šalies interesas yra įsitraukti į pasaulį. Silpnėjant ryšiui tarp kontinentų, keičiasi ir tautos sąvoka: gal tik Iranas ar Šiaurės Korėja gyvena nepriklausomai nuo kitų valstybių. Tad reikia prie savęs prisitraukti svetimtaučius, o ne juos engti. Trūksta mažų, padorių grupelių, nebijančių skleisti savo idėjas. Mūsų valstybei reikia daugiau sokratų – kultūrinių liberalų. „Išsigelbėjimo viltis yra nedidelės, veiklios mąstyklos“, – sakė T. Venclova.

Sugiedoję himną žmonės pradėjo palengva skirstytis, o vestibiulyje dar sėdėjo keletas futbolo sirgalių su Kęstučiu Navaku ir Rolandu Rastausku priešakyje. Praeidama nugirdau juos aistringai rėkiant, kad prakeikti teisėjai neįskaitė akivaizdaus anglų (o gal vokiečių?) įvarčio. Grįžtant namo smagiaisiais Molėtų rajono kalneliais pamaniau, kad šioje konferencijoje būta stipraus intelektinio žaidimo, kuris subūrė daug jaunimo, galbūt įsitrauksiančio į „Santaros-Šviesos“ veiklą ir padėsiančio Lietuvai įmušti įvarčius, kurie būtų įskaityti.