Kur pradingo Pero?
TOMAS DIRGĖLA
Tai esti naujausias leidyklos „Asinus Ad Lyram“ (lot. asilas prie lyros) leidinys, kurio teises jau spėjo įsigyti tokios populiarios ir žinomos įmonės kaip „Gritė“ ar „Zigmanto krosnys“.
Prologas
SKAITYTOJAS. Kas gi čia per veikalas? Beje, gal galite atsakyti eiliuotai? Vis įdomiau…
Knygos viršelis
AUTORIUS. Tai grafomano darbas esti – pasaka žiauri,
Kaip susivienijo Pero veikėjai sukurti.
Nūnai pabodo jiems gyvent be nuomonė savos
Ir keršyt eina sav kūrėjui (ar bent prašyt algos)…
SKAITYTOJAS. Hm. Na, gal savo nuomonę pasiliksiu sau ir Tamstos neįžeidinėsiu… O kuo čia dėti Homeras su Menandru, atsirandantys paskutiniame veiksme?
AUTORIUS. Atsakyti eiliuotai?
SKAITYTOJAS. Kaip patogiau.
AUTORIUS. Iš pastarųjų Pero juokėsi savo veikale „Liudviko Didžiojo amžius“.
SKAITYTOJAS. Mat kaip. Beje, atsižvelgiant į Tamstos kūrybos turinį, galite laukti panašaus likimo…
AUTORIUS. Tai grasinimas?
SKAITYTOJAS (nusiima kaukę, po ja – MAIRONIS. Pastarajam sušvilpus, į AUTORIAUS kambarį įeina OSTRAUSKAS, KRĖVĖ, BILIŪNAS, KETURAKIS, BINKIS, DONELAITIS, BEKETAS, KAFKA, DANTĖ, PERO ir kiti). Ne, tai faktas!
Pirmas veiksmas
Iš trobelės išeina MAMA ir RAUDONKEPURAITĖ.
MAMA. Raudonkepuraite, kur susiruošei?
RAUDONKEPURAITĖ. Eisiu, mamyt, pas senelę. Lauktuvių nunešiu.
MAMA. O kodėl iš tavo krepšelio kirvio kotas kyšo?
RAUDONKEPURAITĖ. Senelei malkas sukapot padėsiu.
MAMA. Kad senelės namas dujomis šildomas…
RAUDONKEPURAITĖ (sutrikusi). Ne senelei malkas kaposiu, jos kaimynei.
MAMA. Kokia gera ta mano dukrytė!
RAUDONKEPURAITĖ. Mamyt, aš gal jau eisiu.
MAMA. O kodėl iš tavo krepšelio virvės kyšo? Ir lazda kažkokia…
RAUDONKEPURAITĖ. Skalbinius su senele džiausim, paskui beisbolą žaisim. Bėgu, pavėluosiu.
MAMA. Eik tiesiai pas senelę, Raudonkepuraite, ir niekur neužtruk. Neišklysk iš kelio, nes gali nutikti kas blogo. Miške nesunku pasiklysti.
RAUDONKEPURAITĖ. Jau antri metai asfaltuotas takas nutiestas, tikrai nepaklysiu.
Antras veiksmas
RAUDONKEPURAITĖ pėdina per mišką asfaltuotu taku. Šiek tiek paėjėjusi, pasuka į krūmus ir kažko ieško.
Prie mergaitės prieina VILKAS.
VILKAS. Kur eini, mergyte, ir kuo tu vardu?
RAUDONKEPURAITĖ. Kvailas tu, ar ką? Juk kasdien manęs šito klausi, kai pro čia einu.
VILKAS. Tikrai. Prisiminiau – tu Raudonkepuraitė. Tai vėl pas močiutę?
RAUDONKEPURAITĖ. Ne. Man jau nusibodo būti kažkieno marionete! O tu juk irgi – kiekvieną dieną vis manęs lauki šioj vietoj, vis to paties klausi… Ar nenusibodo?
VILKAS. Tikrai…
RAUDONKEPURAITĖ. Tai padėk man surasti uogų ir eik su manimi.
VILKAS. Štai mėlynės…
RAUDONKEPURAITĖ. Ne mėlynių man reikia. Va šitos – kas čia per uogos?
VILKAS. Čia vilkauogės. Bet jų geriau…
RAUDONKEPURAITĖ. Kaip tik tokių ir ieškau!
RAUDONKEPURAITĖ ir VILKAS prisirenka uogų ir drauge nupėdina taku. Abu uždainuoja:
Vienas, du ir trys – daugiau mums niekas nebeaiškins,
Kada ir kur, pas ką nueit, kada miegot ir keltis!
Nors personažai esame, vis tiek sav norų turim –
Sukurt šeimas, sulaukt vaikų ir užsiraugt agurkų!
Netrukus keliautojai sutinka katiną, avintį auliniais batais, užsidėjusį kepurę, ant katino pečių – apsiaustas.
Nešasi maišą.
RAUDONKEPURAITĖ. Kas tu per vienas?
BATUOTAS KATINAS. Katinas. Batuotas katinas.
VILKAS. O maiše ką turi?
BATUOTAS KATINAS. Porą kurapkų. Nešu karaliui, reikia savo šeimininkui padėti… Bet negi šitaip katinas turi gyventi? Murkčiau sau dabar kur prie krosnies…
RAUDONKEPURAITĖ. Tai mums, katine su batais, pakeliui.
VILKAS. Einava kartu!
RAUDONKEPURAITĖ, VILKAS ir BATUOTAS KATINAS
pėdina taku, visi trys uždainuoja:
Vienas, du ir trys – daugiau mums niekas nebeaiškins,
Kada ir kur, pas ką nueit, kada miegot ir keltis!
Nors personažai esame, vis tiek sav norų turim –
Sukurt šeimas, sulaukt vaikų ir užsiraugt agurkų!
Šiek tiek paėjėję, mato ant kelmo sėdinčią ir ašarojančią merginą.
PELENĖ. Sutvarkyk kambarius, nuvalyk batus, išplauk indus, iššluok kiemą, paimk savo vardu greitąjį kreditą… Man jau nusibodo! (Ašaroja balsu)
RAUDONKEPURAITĖ. Kas tu tokia?
PELENĖ. Aš Pelenė.
VILKAS. O ko žliumbi?
PELENĖ. Jau atsibodo taip gyventi – naktim puotos, dieną darbai. Išsimiegot neįmanoma…
BATUOTAS KATINAS. Tau, matyt, su mumis pakeliui!
RAUDONKEPURAITĖ, VILKAS, BATUOTAS KATINAS ir PELENĖ eina ir dainuoja:
Vienas, du ir trys – daugiau mums niekas nebeaiškins,
Kada ir kur, pas ką nueit, kada miegot ir keltis!
Nors personažai esame, vis tiek sav norų turim –
Sukurt šeimas, sulaukt vaikų ir užsiraugt agurkų!
Beeidami sutinka kažkokį senį.
MĖLYNBARZDIS (priėjęs prie Raudonkepuraitės). Ar tekėsi už manęs?
RAUDONKEPURAITĖ. Pasvajok ir praeis!
MĖLYNBARZDIS (Pelenei). O tu?
PELENĖ. Dar ir ūsus mėlynai nusidažyk, tada, žinok, bematant sutiksiu.
Visi juokiasi.
MĖLYNBARZDIS. Kvailiai! Tuoj aš jums pasišaipysiu!
VILKAS (suurzgia). Ramiai, gerbiamasai. Kas toks esi?
MĖLYNBARZDIS. Mėlynbarzdis aš. Mano žmonos kažkur vis pradingsta, o ta barzdos spalva – niekaip nepavyksta atsiauginti normalios spalvos.
RAUDONKEPURAITĖ. Tau, Mėlynbarzdi, su mumis į vieną pusę!
Pėdina RAUDONKEPURAITĖ, VILKAS, BATUOTAS
KATINAS, PELENĖ ir MĖLYNBARZDIS, visi uždainuoja:
Vienas, du ir trys – daugiau mums niekas nebeaiškins,
Kada ir kur, pas ką nueit, kada miegot ir keltis!
Nors personažai esame, vis tiek sav norų turim –
Sukurt šeimas, sulaukt vaikų ir užsiraugt agurkų!
Eina keliautojai ir girdi, kad krūmuose kažkas knarkia. Praskleidžia krūmus, o ten – MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ.
BATUOTAS KATINAS. Šitaip su gražia mergina galėjo pasielgti tik vienas žmogus!
RAUDONKEPURAITĖ. Ir mes jau nebetoli!
VILKAS. Jei neklystu, mums reikia Liudviko XIV dvaro.
MĖLYNBARZDIS (rodo pirštu į tolumą). Štai, štai tas dvaras!
Trečias veiksmas
Visi stovi prie dvaro vartų. RAUDONKEPURAITĖ nudengia skraistę nuo savo krepšelio. Išima kirvį ir paduoda VILKUI, KATINUI virves, PELENEI kočėlą, MIEGANČIAJAI GRAŽUOLEI tirpios kavos, MĖLYNBARZDŽIUI mėlynų purškiamų dažų. Visiems išdalina deglus, juos uždega. Nešini pastaraisiais, keliautojai įeina į dvaro teritoriją ir dainuoja:
Vienas, du ir trys – daugiau mums niekas nebeaiškins,
Kada ir kur, pas ką nueit, kada miegot ir keltis!
Nors personažai esame, vis tiek sav norų turim –
Sukurt šeimas, sulaukt vaikų ir užsiraugt agurkų!
Netrukus atbėga HOMERAS su MENANDRU.
HOMERAS. Aš neapkenčiu iš visos širdies gilumos, neapkenčiu… To žmogaus!
MENANDRAS. Net užimdamas aukštą padėtį gyvenime, elkis su visais kaip su lygiais!
Nuo tos dienos Pero niekas nebematė.
