Atminties pelės

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ

Kartais mėgdavau pasirausti senose spintose ir visagališkai ištraukti iš užmaršties kokią senieną. Taip radau knygą, kuri smarkiai pasijuokė iš šio mano nusiteikimo, nors dar negaliu suprasti, kodėl nuolat suvokiu jos buvimo vietą. Kol rašau, ji ramiai guli. Bet kai pabandau užsiimti įdomesniais dalykais, lenda į akis, ir matau, kad aš čia, ji ten, pradedu po truputį erzintis.

Theuno de Vrieso (viršelyje – Toinas de Frisas) „Rudaplaukė mergina“ buvo laikoma balkone, nes kambario sekcijoje nebeliko vietos. Ten mama sandėliuoja pasenusius medicinos vadovėlius, ir aš numesdavau dėžę konspektų; esu girdėjusi, kad daugelis panašius popierius degina, kol kas elgiuosi priešingai – atvėsinu. Žiemą knygos gerokai sušaldavo, ir iš lentynos išimta „Rudaplaukė mergina“ taip pat buvo sustirusi. Tačiau ir gerokai išsipūtusi, tarp jos 600 p. beveik maniau rasianti įmigusią pelę ar nukirptą kasą. Nors radau ne plaukus, žinau, kad romantika gyva, nes tarp puslapių buvo pridėta krūva lapų ir sudžiūvusių susiplojusių gėlių, ir jos buvo mano. Pasirodo, kažkurią vasarą kaime įnikau rankioti žoles ir kloti jas į de Vrieso knygą. Greičiausiai man rūpėjo ne botanika, tik norėjau žiemą ją atsiversti ir rasti gėles, nes skyniau daugybę žiedų, kurie turbūt buvo gražūs – apie tai galiu spręsti iš dėmių, kurias jų pajuodavusios galvos paliko puslapiuose. Lapus atpažinti galiu net ir po penkiolikos metų, jie beveik visi žali. Nenorėčiau jūsų varginti dilgėlių, dobilų, erškėtrožių, jonažolių ir t. t. aprašymais, tik pasakysiu, kad p. 568–569 yra prigrūsta pienių pūkų.

Apie pačią knygą metusi akį ir ranką galėjau pasakyti nedaug. Jos neskaičiau ir net kiek susigėdau įvertinusi jos man teiktas paslaugas. Todėl mandagiai atsiverčiau ir sužinojau, kad 1942 metų balandžio vakarą Haną kamavo liūdesys ir ji negalėjo prisiversti mokytis. Kita pastraipa: „Šunys fašistai smarkiai apnuodijo mums gyvenimą.“ Po poros šimtų puslapių ji jau yra įsitraukusi į rezistencinį judėjimą, o maloni senutė sako: „Suprantu, mano vaike, kad tu nebenori ir žiūrėti į knygas, kai aplink tiek niekšybių.“ Paskutiniame puslapyje Hana miršta: „Aš noriu matyti saulę. Aš buvau kumunistė [korektūros klaida knygoje – D. P.]. Komunistė sveikina saulę. Saule, atsiųsk pasveikinimą ir man!“

„Rudaplaukės merginos“ priešlapyje yra įrašas „Vilei Naujųjų Metų proga. Vilnius, 1966.XII.28“, paaiškinantis, kad ją gavo dovanų keturiolikmetė mano mama. Ir parašas „Tavo buvusi mokytoja“, nurodantis dovanotoją. Nežinau, ar Vilė džiaugėsi dovana, bet ji atrodo išrinkta apgalvotai, knyga išleista tais pačiais metais, pilna studentės kovotojos nuotykių ir drąsos.

Kai į rankas atsitiktinai patenka daiktas, išlikęs beveik penkiasdešimt metų, nėra visai aišku, ką su juo reikėtų daryti, kitaip tariant, gal geriau būtų jį palikti ramybėje. Skaityti tuos šešis šimtus puslapių vien tam, kad susipažintum su rudaplauke mergina, man regis, būtų laiko švaistymas. Tačiau nors ją naudojau ne pagal paskirtį, o Vilė sako taip pat neskaičiusi, de Vriesas prisigretina ir sunku paneigti, kad abi esam susijusios, susietos ja, todėl rudaplaukė galva išlenda ir reikalauja supratimo.

Knygos pabaigoje esantis puslapis „Apie autorių“ pristato jį kaip „olandų rašytoją ir žurnalistą, kovotoją už taiką ir demokratiją, fašizmo priešą“. Pirmasis de Vrieso romanas vadinosi „Rembrantas“, o „romane „Rudaplaukė mergina“, kuris išleistas Amsterdame 1956 m., įamžintas olandų Pasipriešinimo herojės, narsios partizanės Johanos Schaft paveikslas“. Autorius, matyt, mėgo ką nors įamžinti, todėl savo knygų herojais rinkosi įsimintinus asmenis. Daug įdomesnė užuomina apie olandų pasipriešinimą, kuris knygoje pritaikytas reikiamiems ideologiniams sumanymams. Pokario istorinės studijos primena, kad pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos šalyse buvo nuolat kalbama apie egzistavusį smarkų pasipriešinimą nacių režimui. Tokie pasakojimai, pasak istoriko Tony Judto, leido pasyviai karą iškentusioms šalims, tokioms kaip Olandija, atidėti į šalį savo susikompromitavusią praeitį. „Rudaplaukė mergina“ suderina įkvepiantį pasakojimą apie komunistę su šia terapija, tvirtinančia, kad karo metais olandų pogrindis buvo labai aktyvus.

Nors patogu vienus raštus aiškinti kitais, toks akademinis nusiraminimas neturi nieko bendro su dovana, kurią Vilė gavo 1966-aisiais ir kurioje aš po trisdešimties metų padžioviau pievą. Turbūt reikia palaukti dar kelis dešimtmečius ir pažiūrėti, kas jai nutiks. Galbūt smalsumas (Heideggeris gal sakytų „smalsulys“) traukia iš užmaršties kvailystes? Žiemą parodoje „Kuriant atmintį“ matytas videodarbas, kuriame du paaugliai žaidžia gigantiškame monumente, priminė, kad už kai kurių daiktų akis pati užkliūva, jie tiesiog užima gana didelę dalį perspektyvos. Be to, mėgstant iš atplaišų suklijuotą istoriją smagu laikyti rankose ką nors, turintį tęsinį. Paieškojusi internete sužinojau, kad Hana Schaft buvo nedidelės kairiųjų rezistentų grupės narė. Baigiantis karui ji buvo nušauta vokiečių ir tapo pasipriešinimo simboliu. Olandų kalba išleistos kelios jos biografijos, sukurti du filmai (naujausias 2008-aisiais). De Vrieso knygos Olandijoje didelio populiarumo nesulaukė, tačiau buvo verčiamos ir skaitomos Vakarų Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje. Jis visą gyvenimą neišsižadėjo marksizmo, nors iš socialistų partijos pasitraukė aštuntajame dešimtmetyje.

Neatsikratau įspūdžio, kad visa papildoma informacija man trukdo arba nemoku ja tinkamai pasinaudoti. Galvoju ne apie pačią knygą ar jos vertę, bet apie savo atmintį. Mūsų su mama atmintys kartais dramatiškai ir kartu juokingai susiduria. Kai mokiausi gal devintoje klasėje, ji priėjusi atpažino savo dėstytoją mano knygoje, jis dėstė jai teismo mediciną ketvirtame kurse. Knyga, kurią skaičiau ruošdamasi istorijos olimpiadai, vadinosi „Pasipriešinimo istorija“, o jos dėstytojas – Juozas Markulis. Tokius atsitiktinumus, kaip ir jaukią atmintį, labai maga išardyti. Tik kaip prisiartinti prie tų senų spintų, kuriose sukrautų knygų fragmentai mano galvoje kartais pasileidžia neįtikėtinais powerpointais? Esu tikra, kad svarbiausia šiam klipui išjungti muziką. Toliau: atsiversti dar kartą, ramiai, nesidžiaugti nevalingos atminties gūsiais, juos sugauti ir paleisti į darbą. Trokštu savo atmintį elektrifikuoti, suteikti jai skaidrumo, pagaminti jei ne gintarą, tai bent želė.

Kitaip tariant, „saule, atsiųsk pasveikinimą ir man!“

__

Manyje gyvena Nikolajus Kunas

Studijos priverčia keistai elgtis su knygomis. Imi jų saugotis, bijai įbristi, pradedi matuoti gylį, temperatūrą, chloruoti vandenį, bet plaukti nebemoki. Pradedi guostis iliuzija, kad būdamas vaikas mokėjai džiaugtis kiekvienu puslapiu, knygas rinkaisi neišmanydamas hierarchijos, paprastai, tikėdamas uosle ir atsitiktinumu. Atmintis, toji kekšė, vediesi ją kur patinka, pačiu pigiausiu atveju – į kapines. Bandyti suprasti, kas tavyje sugulė vaikystėje, yra tuščias reikalas, bet nuobodulys turi būdų priversti. Kokios istorijos įsikuria atmintyje anksčiausiai, be pastangų, kuo jos vėliau pavirsta?

Tikrinti, ar jos pasakoja tiesą, būtų itin varginantis užsiėmimas, bet smalsu pažiūrėti, kaip patys pasakotojai ten pateko.

Esu girdėjusi rekomendacijų įduoti vos atsimerkusiam vaikui „Odisėją“ ir taip jam įsiūlyti pagrindinį luitą senosios kultūros. Vargu ar tėvai kuriam nors iš tiesų taikė tokius metodus, bet vienu ar kitu būdu graikai mums įduoti buvo, pagal programą ar atsitiktinai, nes baigus mokyklą atmintyje išsirikiavo keletas siužetų ir užrašų po statulomis: karo dievas, išminties deivė, menų dievas, laiškanešys (?).

Jei atmintis būtų namas, šiandien reikėtų jame įvesti internetą. Apsidairius matyti, kad tapetus nudraskė katinas, čiaupas varva, kartą per savaitę dingsta elektra, bet jei turėtume internetą, viskas kaipmat pasitaisytų. Galėčiau patikrinti, ar žinau pakankamai, ar galiu būti rami, nes kiti taip pat žino panašiai, o jei atsirastų, kas įdomiau žino, tereiktų padaryti download. Kompiuteryje sugrūstų knygų PDF’ai suteikia malonų saugumo jausmą ir patikina, kad nors dabar nė vienos jų neskaitau, jei užsimanyčiau, jos man yra pasiekiamos. Kiek atidžiau pažiūrėjusi sau po kojomis matau, kad mano atminties grindys nuklotos pridulkėjusiais kilimais, o jie patiesti ant kiaušinio trynio spalvos nepriklausomybės laikų parketo.

Kultūringų provincijos namų grindys dažniausiai spindi geltonais parketais, o knygų lentynoje pagrindinė apie graikus pasakojanti knyga mano vaikystės metais buvo Nikolajaus Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Nors mačiau daug lentynų su „Iliadomis“ ir „Odisėjomis“, šios paprastai atrodydavo labai naujos, nenuskaitytos, o Kunas visad smarkiai apiplyšęs, kartais net skylėtais puslapiais, netekęs Dioniso ant panteros arba satyro iliustracijos. Aš jį perskaičiau netyčia ir likau labai patenkinta. Todėl pradėjusi eiti į mokyklą buvau visiškai įsitikinusi knygos įvado mintimi, kad „antikinė mitologija ne tik plečia skaitytojo akiratį, bet ir teikia jam meninį-estetinį pasitenkinimą“. Mokytojos vėliau įvado patarė neskaityti, jas nervino Marxo ir Lenino citatų kiekis, bet apskritai knyga buvo laikoma naudinga, nes suprantamai ir, svarbiausia, iš eilės pasakojo apie graikų dievus, kurių vardus turėjome išmokti.

Pirmoje „Senovės Graikijos legendų ir mitų“ dalyje atpasakojami antikinių tragedijų ir poemų fragmentai ir iš jų sudėliojamas graikų panteonas. Dzeusas, Atėnė, Apolonas, Dionisas leidžiasi apžiūrimi ir taikiai perskaito savo biografijas. Hesiodo „Teogonija“ ir Ovidijaus „Metamorfozės“ sukarpytos, vėliau suklijuotos į spalvingus komiksus. Antroji dalis perpasakoja Trojos epą ir „Odisėją“. Poemos, tragedijos, himnai ir epai, virtę istorijomis, verčiami pasakoti nuotykius, taigi skaičiusieji Kuno knygą niekad nesusipainiodavo, ar Odisėjas iš pradžių buvo lotofagų saloje, ar Hado karalystėje. Galėjau džiaugtis žinanti antikos mitologijos eilės tvarką, nes nėra abejonių, kad viskas vyko tvarkingai, o ne skambėjo kaip nesuprantamas baisus akordas.

Kad tokiais maloniais, paprastais graikų pavidalais vėliau suabejojau, kaltinti reiktų vaizduotę, tik, žinoma, ne manąją, o Sigito Gedos. Jo gražus ir siaubingas įvaizdis atėmė iš manęs antikos komiksus, bet vietoj jų negavau nieko.

„Yra begalinė žodžių jūra. Yra ta pati jūra, kurioje maudosi Homeras, ir jis retkarčiais mato išnyrančias graikų galvas. Kada skęsta labai daug žmonių. Ir jie ieško vienas kito rankos. Įsivaizduokim situaciją, kada daugybė graikų skęsta.“

Mintis, kad graikai pirmiausia buvo poezija, o ne įvykis, sukelia paniką. Neištariamų, negirdimų, neįveikiamų žodžių jūra, ir aš į ją neįbrisiu. Lankau baseiną.