Camus arba vienintelis rimtas klausimas
LUIS MARÍA ANSON
Šiais laikais sunku įvertinti Albert’o Camus svarbą 7-ojo dešimtmečio Europoje. Arogantiškas Sartre’o mokinys, stojęs prieš savo mokytoją ir jį viešai pavadinęs kvailiu, atsakydamas į laikraštyje „Les temps modernes“ jam mestą kaltinimą dėl tuščio estetizmo. Jei Dievo nėra, kritikavo Camus Sartre’ą, jei mūsų apgailėtinos egzistencijos slėnis patvinsta nuo ašarų, dėl ko tada verta gyventi, kodėl ne geriau nusižudyti? Pjesėje „Nesusipratimas“ Martos lūpomis rašytojas ištaria šiurpią frazę: „Nėra rimtesnio filosofinio klausimo už savižudybę.“
Prisimenu, lyg tai būtų įvykę šiandien, kaip Luisas Calvo, neužmirštamas laikraščio „ABC“ redaktorius, kartais griežtumu, o kartais švelnumu pasižymėjęs žurnalistas, pasikvietė mane į savo kabinetą ir davė užduotį paimti interviu iš Albert’o Camus. Tokiam ambicingam jaunuoliui, koks buvau aš, kelionė į Paryžių tais laikais, kai visko trūko, atrodė lyg sapnas. Ir, negana to, redaktorius buvo susitaręs dėl interviu su Albert’u Camus, ką tik paskelbtu Nobelio literatūros premijos laureatu. Praėjo jau beveik 60 metų nuo tos kelionės, o aš puikiai prisimenu jauną, gyvybingą ir išmintingą rašytoją, sėdintį savo namų bibliotekoje, tačiau įdegusį kaitriuose saulėtuose Alžyro paplūdimiuose. „Aš ne antikrikščionis. Aš pagonis“, – jis sausai mane nukirto, kai ėmiau kalbėti apie jo antikrikščioniškumą. Ir man paskaitė pastraipą iš savo versto Faulknerio „Rekviem vienuolei“.
„Mano jaunystėje ir mano darbuose karaliavo Gide’as, o ne Sartre’as“, – patvirtino romano „Maras“ autorius. Šiame romane per nusikaltėlį Kotarą išryškėja autoriaus nihilizmas – autoriaus, kuris priešinosi marksizmui, kritikavo krikščionybę ir atsiribojo nuo egzistencializmo. „Aš neatmetu minties, kad krikščioniška tiesa yra tariama. Niekada tos tiesos neradau ir tiek.“ Saulėta pakili Camus nuotaika, nuolatinė jodo ir malonumo prisisotinusio kūno aistra, jo laukinė ideologinė nepriklausomybė, jo beviltiškas atvirumas – visa tai per daugelį ilgų metų jį pavertė pavyzdiniu mąstytoju Europos jaunimui ir didžiai gerbiamu rašytoju. Vis dar prisimenu, kokį įspūdį visiems paliko spektaklio „Kaligula“ premjera Madride.
Albert’o Camus darbuose klaidžiojo Baudelaire’o idėja „būti bet kur, jei tik tai reiškia palikti šitą purviną pasaulį“. Niekada nesužinosim, kas atsitiko, kai jo automobilis sudužo Le Pti Vilbleveno kelyje. Oficialiai tai buvo nelaimingas atsitikimas ir nėra jokių motyvų abejoti tokia versija. Vis dėlto jo aplinkoje buvo spėliojama ir apie savižudybę. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad didis rašytojas nenorėjo būti Sizifas, apsikrovęs žmogiškosios egzistencijos absurdu, ritinantis aukštyn sunkųjį akmenį, kuris vis tiek neišvengiamai nukris. Camus įkūnijo Sizifą romano „Svetimas“ personaže Merso „kartu su jo apgaulinga ir šiurpia iliuzija“ – taip aš rašiau prieš beveik šešiasdešimt metų. Po kurio laiko mirti pasmerkto žmogaus tragediją apibendrino Buero Vallejo pjesėje „La Fundación“. Tiesa, Buero žavėjosi Camus, tačiau nemėgo jo teatro ir romano „Krytis“ autoriaus simpatijos naujajam socialdemokratiniam kapitalizmui.
Camus gyslomis tekėjo kraujas, paveldėtas iš šv. Augustino Afrikos žemės, kur Dievo mieste buvo ieškoma paaiškinimų, kur Jugurta sukilo prieš visagalę Romą ir kur užaugo jis pats. Tas kraujas jį vertė protestuoti ir mąstyti. Jau kuris laikas rašytojo kūriniai aptraukti užmaršties rūko, kuriame Camus po truputį skendo, tačiau šimtojo jubiliejaus data iš naujo iškėlė esė „Maištaujantis žmogus“ autorių virš dabarties realijų. Šį nepaveikiamą ir abejingą žmogų randu savo ankstyvosios jaunystės prisiminimuose ir mane džiugina tai, kad šiandien savaitraščio „El Cultural“ puslapiuose pagerbiama jo kūryba ir, visų svarbiausia, jo įtaka pokario Europai.
„El Cultural“, X.25
Vertė Vaida Bitinaitė
