Supaprastinimas

BIRUTĖ PANKŪNAITĖ

Apie 9-ąją tarptautinę Kauno bienalę „Unitekstas“

Viena iš tiesioginių prieš 20 metų užplūdusių geopolitinių pokyčių išdavų šiuolaikiniame mene – „bienalių kultūra“. Anksčiau meno pasaulyje negirdėti miestai ar regionai taip pareiškia norą patekti į ratą. Ir nors bienalėse ilgainiui atsiranda savų stereotipų, tokio dalyko kaip bienalės modelis nėra ar bent jau neturėtų būti, nes ji nesusijusi su tradicine institucija ir suteikia galimybę tą menamą modelį kiekvieną kartą išrasti iš naujo, žada beribę laisvę ir nebanalios refleksijos įrankius. Čia idealiu atveju. O kaip iš tikrųjų? Kauno bienalė į šiuolaikinio meno renginį transformavosi iš 1997 metais inicijuotos tarptautinės tekstilės parodos ir pasiliko atsargai praeities uodegą. Bet ambicijos nemažos: „9-oji Kauno bienalė „Unitekstas“ pretenduoja pasakyti kai ką nauja apie meną jo sandaros ir prasmių „išlukštenimo“ lygmenyje.“ Netgi skelbiama, kad atrandamas naujas žodis „unitekstas“, iki šiol meno leksikone nevartotas. (Nejau įmanoma žinoti visą meno praktikos ir teorijos lauką?) Šis žodis nusako tokį meną, kurio iškalba yra universali, o kūriniams suvokti žiūrovai neprivalo skaityti ilgų aiškinamųjų tekstų. Gal iš tikrųjų Kaune peržengsime kai kurias sprangias šiuolaikinio meno suvokimo kliūtis ir konvencijas?

Konkursinių kūrinių ekspozicija M. Žilinsko dailės galerijoje. Autorės nuotrauka

Pabandysiu rašyti „unitekstiškai“. Bendrą įspūdį sudaro dvi viena kitai oponuojančios ekspozicijos: Kauno paveikslų galerijoje (jaunųjų menininkų darbai ir keli lydintys projektai) ir M. Žilinsko dailės galerijoje (konkursinė paroda ir kviestieji menininkai). Pirmojoje vyrauja monochromija, juoda-balta-blanku, sterilumas, o antrojoje siautėja tikra spalvų ir kūnų fiesta. Dalys papildo viena kitą kontrasto principu ir net nuostabu, kaip ir kodėl taip nutiko. Šį bendrą struktūriškumą papildo ir itin ryški, beveik klasikinė atskirų parodų architektūra – ir jaunųjų ekspozicija, ir konkursinė paroda M. Žilinsko dailės galerijoje yra bauginamai dailios, su darniai išdėliotais akcentais, kūrinių tarpusavio formalia derme ir pan. Tik jaunųjų parodoje ši harmonija neatrodo nesveika, o to negalima pasakyti apie aštrias sąsajas konkursinėje parodoje, kuri primena spigią, paauglišką kosmetikos pramonės dažų paletę. Iškeliavus renginio pradžioje pasirodžiusiems performansininkams, visur liko visuotinė statika, nes beveik išvien matai tik tai, kas tiesiogiai rodoma. Jokios dinamikos, ūžesio, o negausus judesys itin minimalus ir apribotas arba virtęs dekoru ar elegišku paveikslu. Gal taip žiūrovai saugomi nuo kasdienybės šurmulio, leidžiant jiems pasislėpti apsauginiuose stabiliuose grožio potyrių apkasuose?

Tai tiek bendrybių. O žvelgiant atidžiau, jaunųjų parodoje, kurioje a priori smalsu, pasirodė labai daug disciplinos atminties, kai dar su nerimu galvojama apie kūrinio įforminimą, daug kas grindžiama būtent juo, dažnai būtent jis tampa tema. Galbūt jaunimą įpareigojo ir tramdė būsimos parodos vizija. („Įsivaizduodami ateinančios bienalės ekspozicijų vaizdą, galvojome, kad tai galėtų būti tam tikros instaliacijos, kuriose veiktų įvairūs percepciniai, vizualiniai veiksniai, tam tikri kvapai ar papildomi garsai, kiti jutimus dirginantys faktoriai, kurie būtų juntami juslėmis, ir kiekvienas asmeniškai galėtų juos suvokti“, – sako bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė.) Daugiau gyvybės patyriau kitoje kitų jaunųjų bienalei nepriklausiusioje parodoje – „Meno parko“ galerijoje eksponuoti Česlovo Lukensko surinkti Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto, Aukštųjų studijų fakulteto ir ką tik baigusių akademiją studentų darbai („Jaunieji. Žalia sąmonė-3, arba Kaip nesikartoja istorija“). Nors vienas jų leitmotyvų – taip pat išėjimas už disciplinos sienų, šventinio kaklaraiščio neryšėjimas ar neproginė kūryba be įsipareigojimų atpalaiduoja nuo būtinybės pritrenkti puikia išvaizda, atitikti, išlaisvina fantaziją ir atveria burnas bei galvas. Nors neatsisakyčiau nė vienos iš minėtų jaunųjų parodų – taip pamatai ir natūralias, ir prisistatymo pamokas.

Pripažintų meistrų, kurie jau ramūs dėl įkūnijimo, ekspozicijoje M. Žilinsko dailės galerijoje nustebino kalbėjimo vienabalsiškumas. Siekiant, kad kūrinys bylotų „universaliai“, „savaime“, tarsi nepasitikima žiūrovais ir pateikiamas „grožis“, kuris susiaurintas iki efekto, puošnaus vizualaus įspūdžio, lengvai atpažįstamų atvaizdų. Šiuos spąstus, matyt, pajuto ir tie, kurie premijavo dalyvius, – išskirtos tylios vešinčio dekoratyvumo antitezės, kurios kitame kontekste būtų tiesiog nepastebėtos.

Povilas Ramanauskas. Dedikacija paveikslui. 2013. Iš jaunųjų menininkų projektų Kauno paveikslų galerijoje. Autorės nuotrauka

Bienalės pasiūlytas meno suvokimas artimas populiariam masiniam ir kitu aspektu: tarsi teigiama, kad meno kūrinio atsiradimui būtinas ilgas ir kruopštus darbas, aukšta profesinė kvalifikacija ir technologijų išmanymas. Du poliai: išplėstinėmis personalinėmis ekspozicijomis pagerbti australė Patricia Piccinini ir tekstilininkas Feliksas Jakubauskas (pastarasis – A. Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje). Vienintelė jų dalyvavimą viename renginyje galinti pateisinti priežastis ir būtų technologinis sudėtingumas, atlikimo meistrystė. Tiesa, ne visi dalyvaujantys tekstilininkai savo specializaciją supranta tik siaurai ir nekintamai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ar Lina Jonikė kuria instaliacijas ir videoprojekcijas, tačiau Severijos videokūrinys (vienintelis judantis vaizdas paveikslų galerijoje!) rodo… autorės darbo atlikimo procesą, t. y. apsukęs ratą per skirtingas raiškas vėl uždaro amato virtuvėje.

Kauno bienalės savitumas – tekstilinės ištakos – lemia jos neapibrėžtumą (tinklalapyje bienale.lt apibūdinami jos tikslai neaiškiai pasiklydę tarp tekstilės ir šiuolaikinio meno) ir tam tikrus kompromisus, kurių gali išvengti tas kuratorius, kuris sulig renginio pabaiga atsisveikina, ir ties kuriais suklumpa veikiantys toje pačioje organizacijoje metų metus. Bienalė nekvestionuoja tradicinio meno suvokimo, jį netgi redukuodama dėl populiarumo ar supaprastinimo. Ji korektiška susiklosčiusiems kūrinių pateikimo įpročiams ir neokupuoja naujų ekspozicinių erdvių, kuriose galėtų nevaržomai išsiskleisti, o nuolankiai tarsi vanduo įsispraudžia ten, kur lengviausia patekti, prieinama ir įprasta.

Būdama nepriklausomas juridinis asmuo, Kauno bienalė, atrodo, nėra tokia laisva, kokia turėtų potencijos būti. Norėčiau būti neteisi dėl įtarumo, bet susidaro įspūdis, kad ji savo kūrybinę strategiją orientuoja į Europos Komisijos direktyvas, jas traktuodama tiesiogiai ir atvira širdimi: ankstesnė, 8-oji, bienalė buvo įvardyta kaip pavyzdinis auditorijų plėtros projektas 2011 metais Europoje ir tai džiaugsmingai priimama kaip didžioji renginio sėkmė. „Meno renginiai turi atspindėti visuomenės lūkesčius, praturtinti vietos bendruomenes, būti atviresni įvairioms socialinėms grupėms“, – sako V. Vitkienė, kartu paminėdama, kad „auditorijų plėtra yra kultūros politikos ašis iki 2020 metų“. Tai štai dėl ko ieškota naujų terminų ir palengvintų meno interpretacijų? Kas besupaisys, kas tai – naivumas ar cinizmas kaip neatsiejama meno pasaulio dalis ir neišvengiamas žūtbūtinės kovos už egzistenciją fonas Lietuvos kultūros lauke.

Kauno bienalė „Unitekstas“ veiks iki 2014 m. sausio 5 d.