Dviviečio kūno lavonas
ERNESTAS NOREIKA
Rokas Povilius. Dvivietis kūnas. Eilėraščiai. V.: Edukologija, 2012. 80 p.
Vis dažniau užsibarikadavęs savyje svarstau, koks visgi yra sunkus poeto kelias. Žingsniuoji juo kamuojamas begalės neiššifruojamų atsakymų, emocinių audrų, po kurių save tenka rinkti mažais gabalėliais. Kas kartą mirguliuoja neaiškumo plėvės, dengiančios aplink tvyrantį realybės vaizdą. Neišeina nuo to pabėgti, užsivirinti dvasinio bunkerio durų, kad pro jas nelįstų įkyrios, ugniniais raidžių liežuvėliais besiplakančios eilutės. Visa tai neišvengiama. Nuo to nepabėgama. Leidiesi deginamas, klyki, rėki, jauti karštį, kuris gręžiasi į kaulų gelmę, matai degantį stalą, ant kurio lydosi kompiuterio plastikas… Ir tik dėl to, kad jame pradėtas rašyti eilėraštis.
Įvairūs matymai, mąstymai, jausenos, be abejonės, skiriasi. Kaip ir šiuo atveju, kai ant stalo guli apšerkšnijęs Roko Poviliaus „Dviviečio kūno“ lavonas. Šerkšnas, kurį užaugino knyga, greičiausiai kyla iš bejausmės grafomanijos. Džiaugiuosi, kad pats poetas nevengia šio žodžio ir grafomano sąvoką užsideda tarsi plastikinę karūną, įsivaizduodamas, kad ji suteikia teisę vadintis karaliumi. Iš tikrųjų sunku net bandyti kažką padoraus mąstyti apie šioje knygoje slypinčias eilučių sintezes, kurias autorius įsivaizduoja tarsi vienį, eilėraštį. Bet juk tai grafomaniniai raidžių snukeliai, kurie pavieniui turėtų atrodyti gražesni?
Išties, nuoširdžiai gaila knygos, kuri ne savo noru turi priglausti grafomaniškus žodžių junginius, apgaudinėti save, neva joje slypi eilėraščiai. Eilėraštis nėra vien tai, kas užrašoma, turi būti ir parašoma, dirbama, taisoma iki nirvaniško apsivėmimo. Šiam jaunam autoriui, regis, tai negalioja. O kam jam? Jis, prisižiūrėjęs serialų apie rašytojus, tokių kaip „Nuodėmingoji Kalifornija“, įsivaizduoja, matyt, esantis literatūrinio pasaulio dalis, pats didžiausias bohemininkas.
Tikriausiai daugiau nieko ir nereikia. Autoriui svarbiau rašyti: „Net spausdinimo mašinėlę įsitaisiau, bet daugiau kaip autentišką interjero detalę, kurią kiekvieną rytą nubusdamas pamatau prieš akis – lyg buvusių jos barškintojų prisiminimą, kad lavinčiau rankelę.“ O proto, poetinės pasaulėžiūros, matyt, lavint nelabai reikia, svarbiausia rašyt rašyt rašyt. Ir nesvarbu ką.
Nežinau, ką šiuo atveju reiktų kaltinti, kad jaunas žmogus apgautas. Galbūt „Edukologijos“ leidyklą, kuri su savo „jaunųjų rašytojų poezijos“ serija stengiasi užkariauti pasaulį. Toks vaizdas, kad nelabai žiūrima į tai, kas leidžiama. Svarbiausia, kad autorius jaunas ir lengvai apmulkinamas, knygos nori tik kaip rezultato, o ne kaip kokios rimtos savo paties (vi)sumos.
O jei visa tai, ką mąstau apie „Edukologijos“ leidyklą, yra visiškas melas ir išsigalvojimas, tuomet dar pridurčiau, kad leidykla turi nemenkų bėdų – nesuvokia realybės ir neturi skonio. Vėl nenoriu atmesti ir to, kad autoriai reikalingi leidyklai tam, kad vyktų knygų leidybos procesai, kurie užaugina kišenėj kokią vieną kitą raukšlėtą Žemaitės galvą. Bet tikriausiai klystu. Turbūt viską lemia tauresni tikslai – suteikti jaunam žmogui plastikinį poeto vardą.
Negaliu neatkreipti dėmesio į vaikiškus kliedesius, kurie parodo, koks yra autoriaus požiūris į poeziją ir koks milžiniškas gali būti poezijos nesupratimas: „Rokas Povilius kuria poeziją, nes ji jam atrodo lengviausia, reikalaujanti mažiausiai pasiruošimo, „treniruočių“, laiko, racionalumo.“
Įdomu tai, kad šitaip autorius kalbėdamas ir tikėdamas tuo, ką sako, net nepamąsto apie tai, ar jis netyčia nebus suklydęs. Mano nuomone, gerbiamas jaunuolis kaip tik sau paprieštarauja išleidęs šią knygą. Ši knyga įrodo, kiek daug reikia dirbti, kad būtų pasiektas geras rezultatas, o ne grafomaninis kalendorius, kurį dabar vartau, kuriame jausmo egzistuoja tik tiek, kiek egzistavo autoriui malonumo jį rašant.
Viską vienijančios ašies neatradau, tačiau ir nesistebiu, nes kai siekis tik rašyt, koks skirtumas, kaip kas bus sudėliota. Ir išvis galbūt autorius apie tokius dalykus dar net nežino. Bendros jungtys galbūt jam ne tiek nereikalingos, kiek sąmoningai nesuvokiamos ir neegzistuojančios.
Skaitydamas detalų šios knygos aprašymą, įvairius aiškinimus, paties autoriaus pasisakymus, džiaugiuosi, nes tai tarsi tam tikra schema, kuri padeda priartėti prie tekstų, suvokti jų nereikšmingumą ir menkumą. Pavyzdžiui, atradęs tokį autoriaus pasakymą: „iš pradžių išsirinkdavau konkrečius rimus – eilučių pabaigas ir prie jų pritempdavau eilutes“, suprantu, kad būtasis laikas „išsirinkdavau“ nelabai tiksliai atspindi tai, kas yra šioje knygoje dabar. Lyg niekas ir nesikeičia, vaizdas toks, kad vis dar taip pat elgiamasi. O kaipgi kitaip, jei poeziją yra lengviausia rašyti:
Ties abstrakčia riba
kažkur tarp ten ir čia bastos tarp dviejų karstų pėsčia apsistojus po ta žeme šlykščia klupsčia gulsčia stačia ji tyčia irsta paslapčia ir vis trepsena eisena grakščia šaukiu bet ji negrįžtamai kurčia tik žvilgčioja akim vogčia nežvelk į veidrodį ten tik kančia apšlaksto kaktą ašara karčia liečiu ir glostau ji tuščia kvapnios įsčios manimi nėščia nuogais drabužiais miega po delčia apsiklojus mano siela išvirkščia kažkur tarp ten ir čia leisk pratęsti viską dar viena nakčia
(p. 48)
Tokių nesąmonių senokai buvau skaitęs. Toks jausmas, kad autorius tikrai nuoširdžiai tiki pasirinkęs grafomano kelią. Tokie eilėraščiai, deja, kitaip ir neleidžia manyti. Rodos, autorius prisirašo begalę eilučių pabaigų, kaip ir minėjo, prie kurių mėgina pritempti pradžias. Eilėraščio skambesys klaikus, rimavimas tragiškas. Va čia ir sudega visokie manymai, kad poeziją yra lengva rašyti. Kaip matau, šiam autoriui poezijos užrašyti išvis neįmanoma. Mąstydamas apie tokį eilėraštį suvokiu, jog gaila ne dėl to, kad tokių eilėraščių vis randasi ir randasi, o dėl to, kad kažkam netyčia galbūt irgi teks jį perskaityti. Kad mokytoja parašytų dešimtuką, gal tokio eilėraščio ir pakaktų, būnant kokiu aštuntoku, kad tokį eilėraštį glaustų knyga – turi arba būti po lobotomijos, arba tikrai manyti, kad poezija yra lengviausias dalykas.
Atlikdamas šaltam „Dviviečio kūno“ lavonui skrodimą, atrandu šiokių tokių perliukų. Autorius nevengia disponuoti informacija, kuri yra visiems žinoma, atsibodusi, nuvalkiota: „kol pusė lietuvių užsiėmę / gindami mergaitę / aš nepadedu / atleisk man Lietuva“ (p. 63).
Visa knyga kažkokia bejausmė. Gal dėl to, kad lavonas. Keista, kad noras rašyti užgožia norą parašyti. Net emociniai klodai eilėraščiuose modeliuojami iš dulkių ir nieko. Kad ir kiek R. Povilius mėgintų atverti transcendentines erdves, pomirtinių / anapusinių pasaulių gelmes, viskas atrodo per daug komiškai, deja, ne gerąja šio žodžio prasme.
Be abejo, reikia suvokti, kad ne viskas gyvenime pavyksta, kaip ir literatūriniame pasaulyje. „Dvivietis kūnas“, mano kuklia nuomone, nepavyko. Arba pavyko, jei toks ir buvo siekis – išleisti mokyklinių eilėraštukų šūsnį, kad mažiau pelytų stalčiai.
Mano nuomone, ši knyga yra vertinga tik tuo, kad visgi kitiems teko prie jos dirbti. Autorius, kaip savo knygos atsiradimo kaltininkas, privalėtų suprasti, kad ne viskas, kas atrodo lengviausia, iš tikrųjų taip ir yra. Dabar galiu tik svarstyti, tačiau net neabejoju, kad autorius laikui bėgant būtų labiau išsigryninęs, gal net turėtų ką pasakyt, be to, ką kalba vien tam, kad kalbėtų. O dabar turime knygą, kuri primena kinų fabrike pagamintą plastikinę bažnytėlę, kurioje neegzistuoja joks tikėjimas.
Komentarai / 4
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Jei skaitote šį komentarą, vargšas autorius jau pasitraukė iš žiauraus poezijos pasaulio. Neatmetama ir nužudymo galimybė, jei po tyrimo paaiškės, kad durtines žaizdas sukėlė LR piliečio E. N. klaviatūra.
Sveikintina tai, kad apžvalga aštri ir bekompromisė, be visokių “autorius jaunas, iš kelių neblogų eilučių matosi, kad dar subręs, išsigrynins, tai tik pirmoji knyga ir t.t.” Tačiau pastebėti šios knygeliukės megėjiškumą, techninį eilėdaros broką, dirbtinumą užtenka pažvelgti į tekstus iš rimtosios, intelektualiosios, elitinės poezijos perspektyvų. Tam kaip ir nereikalinga Noreikos pavardė. Regis, jau iš knygos įžangos matosi, kad nekvailinu pirkėjų, negaišinu recenzentų ir perspėju Poezijos elitą: jei atsivertėt, meskit į šalį, šitas daiktas ne jums. Knygos dedikacija sau, leidinio nugarėlės turinys, manau, daugiau nei akivaizdžiai tą pabrėžia, tačiau Ernestas visvien padaro tą patį, ką ir kiti 2 ar 3 trys šios knygos apžvalgininkai – savais žodžiais perrašo “dviviečio kūno” įžangą. Matyt, reikėjo pinigų, kad tikras poetas tokį nekūrybingą kelią pasirinko. Nesijaudinkit, už knygą sumokėta ir man.
Jei būčiau Sara Poisson, siųsčiau laikraščiui kontraataką, iškelčiau sąmokslo teorija, kad Ernestas putojasi, nes 2012 Literatūrinio pavasario skaitymuose jį viešai pavadinau “biču, kuris pilsto vandenį” ir pasišaipiau iš jo lapų kratymo sinchroniškai su skie(d)menų pabrėžimu. Dar esė “Lengvas būdas tapti perkamu poetu” pacitavau jo eilutę kaip neiššifruojamos, pompastiškų metaforų prikimštos poezijos pavyzdį, o “Baltuose drambliuose” nepalikau jam arbatpinigių. Tačiau atsakomosios recenzijos apie Noreikos knygą “Poviliaus ežeras” nebus. Ernestas gavo savo dozę iš “grafomanės Sandros Bernotaitės (dėl “pūvančių būties dantų”): http://grafomanija.com/2013/11/07/kas-nulauze-kokybes-kartele/
P.s. taip, “Dvivietis kūnas” – tai mokyklinių eilėraštukų šūsnis, nes visur, kur įmanoma, akcentuota, kad tai knyga laimėjusi moksleivio pirmosios knygos konkursą. MOKLSEIVIŲ. Spėju, kita Ernesto recenzija bus apie vaikystėje išleistą Vainius Bako knygelę. Recenzijoje bus kalbama, kad tai pradinės mokyklos eilėraštukų krūva.
Turėjau tam tikrų, savanaudiškų siekių leisdamas knygą ir dividentus (ne piniginius) gaunu lig šiolei. Tai, kad išstenėjau knygelę būdamas vos baigęs mokyklą, sušvelnina faktą, kad paskleidžiau apie 200 egzempliorių nuodo po Lietuvą. Jei šita apžvalga buvo siekta sustabdyti plitimą ir apsaugoti žmones, tai. deja, pavėlavote – tiražas išparduotas jau vasarą. “dviviečio kūno neišsižadu, nors jos ir nemėgstu praėjus beveik metams po išleidimo. Gailiiuosi tik, kad ant viršelio vietoj “poezija” ar “eilėraščiai” neparašėme “povezija” ar “eilėbarščiai” ir neišgelbėjome kelių nesupratusių, kad čia pramoginė, o ne kamerinė knygelė. O eilutes prie susigalvotų įdomesnių rimų pritempinėjo ir Dylan Thomas. Parašykite apžvalgą ir apie jo knygas.
Ir dar, jei taip sublimuojate rašymo kančią, begalinį darbą su tekstu, tai bent jau recenzijoje cituokite tiksliai, kaip išspausdinta knygoje. Rašyti recenzijas – ne lengviausias dalykas.
Tokia emocinga “recenzija” rodo, kad bent kažkas poetinėje mūsų pelkėje dar gyvas. Tai, kad Noreikai nepatiko Poviliaus knyga, yra visiškai normalu, nes jie atstovauja priešingiems poezijos supratimams. Puiku, kad jaunosios kartos pliekiasi ir nesutaria, ir netgi nemėgsta vieni kitų – visiems įdomiau gyvent.
Šiuo atveju tikrai palaikau Povilių, kuris vien savo nedavatkišku požiūriu į poeziją yra maloni retenybė. Nors Noreika galbūt geriau “moka” tą poeziją parašyti, bet tas “mokėjimas” kartais toks nuobodus.
Linksmiausia šiame tekste tai, kad dėl poezijos išniekinimo susijaudinęs autorius pasirodo neturintis paprasčiausio humoro jausmo, tikrai su kaupu būdingo Poviliui, kas matyti ir iš komentarų (“povezija” būtų buvęs puikus sumanymas:) Su kuo Povilių ir sveikinu. Nemirk ir rašyk toliau.
Koks gaivus ir išsiilgtas dryksteltų gerklių raudonas kapsėjimas,
jauonuoliai ne vėjams jaunystę išbarsto,
o ragus galanda, širdimi laistos,
ir kas, o kas gali būti geriau.
Reik manyt, Rokui povezijos knygelė daug mergaičių į rankas prikrovė, o tai, kodėl gi ne, jau ir atperka bet kokius eilių trūkumus. Na, tiek to, ne visus.