Mano mylimasis neveda Jūsų mylimosios

REGIJA RAGAITĖ

Net nesiperša. Net nežada. O gaila. Žiūri veršelio, ne, vis dėlto jaučio, ir gerokai įmitusio, akimis, visą vylių sutelkęs, veizolus išsproginęs, šnopuoja aistringai ir taip pagaviai, kad jau bet kuri moteris tokios atakos neišturėtų. Pirmoji plano dalis įvykinta visai be pastangų. Mūsų mylimųjų keliai, ne kartą užkloję vienas kitą komandiruočių į šiltus kraštus (tobulinti profesinės veiklos) metu, dar labiau glusteli. Netikėtai pagimdau keršto planą: o kodėl ir mudviem su profesoriumi neužsikloti, kaip yra dainavęs vienas žinomas poetas, tuo pačiu keliu? Juk žinai, kaip būna! (Profesorius nieko nenori žinoti.)

Sunkiausia – nepatikėsit! – mylinčiam vyrui įrodyti, kas kiekvienam prašalaičiui akis badyte bado: neištikima, su kitu, apgaudinėja, žodžiu, kabina makaronus. Ir kuo tų makaronų tirščiau, tuo meilesnis apdumtojo žvilgsnis. Nutariau tas miglas, t. y. makaronus, prasklaidyti ir žūtbūt nelaimėliui įrodyti, koks jis nelaimingas. Kur tau! Jo mylimoji esanti laisva, bohemiška, šelmiška, nenuspėjama, valiūkiška, išdykusi, jaunatviška et cetera… ir aš jai pavydinti, norinti apšmeižti, nuplėšti šydą, kurio visai nesą, nes jo mylimoji viliojanti, gundanti, traukianti, bet nė jokiam vyrui nepasiekiama, tai ką jau čia kalbėti apie mano mylimąjį, toks esą tik galįs apie gardų kąsnelį pasvajoti. Na, jei ir parodanti keliaraištį, tai tik tam, kad dar labiau įkaitintų jo jauną eržilišką kraują. Jo mylimajai patinką gerokai santūresni, ramesni, rambesni, gyvenimo matę, kitados bohemos lankas išbraidę vyrai, alsuojantys meile išminčiai ir tėvynei. Ji mokanti vertinti žilą plauką, jai patinkanti ir žila barzda, tad į kokius piemenis jo niekada neiškeisianti.

Žila barzda, prisipažinsiu, patinka ir man. Gal dėl jos ir kyla tas širšalas. Tad kuo įtaigiau turiu atskleisti tos moters klastą. Pradedu nuo kito galo. Dabar jau išminties mylėtojas suklūsta. Mano mylimasis, sakau, žada vesti Jūsų mylimąją. Nors ji ir bohemiška, ir valiūkiška, ir jaunatviška, bet metai bėga, moterys nemėgsta bergždumo, joms būtini apčiuopiami meilės rezultatai, filosofija – vyrų reikalas, o mes, moterys, mylime konkretybę… Argumentas svarus. Trinu delnus. Turiu patirties, kaip pinti intrigas. Išminčiai apskritai negalvoja apie kitų, ypač pėstininkų, ėjimus. Kažkodėl jie įsivaizduoja, kad per gyvenimą eina tik karaliai ir rikiai, na, kartais dar koks raitelis prašuoliuoja, bet tai jau sunkiai sutelpa išminties knygose.

Mano pėstininkas pakerta karaliaus pasitikėjimą visažinyste. Neklystamumu. Mylimoji slysta iš išminties rankų. Ji elgiasi neišmintingai! – sušunka galvą pametęs filosofas. Bet ji ir nėra išmintinga, – apsimetu rimta, o širdį kutena atgimstanti viltis. Valiūkiška, šelmiška, išdykusi, jaunatviška, – kartoju jo žodžius, bet – neišmintinga. Kaip ir mano mylimasis. Turiu prisipažinti, kad šitaip negalvoju. Mano mylimasis verslus, apsukrus, gudrus, gyvybingas, aistringas, bet ne nutrūktgalvis. Pastebiu savo psichologinio mąstymo nesklandumą: tokie verslūs ir gudrūs niekada neveda šelmiškų ir bohemiškų, nenuspėjamų ir raganiškai žavių. Vienas kitą užkloję keliai jiems nieko nereiškia arba – neilgam. Bet filosofijos profesorius, jau įtikėjęs mano įžvalga, užsidega. Man jo pagailsta. Dabar pats metas būtų mesti burtą: štai aš, ta ištikimoji, protingoji, išmintinga ir rimta, tad imkite mane ir skaitykite. Bet rimtas ir protingas knygas profesorius jau perskaitė, moteris – irgi. Neįdomi. Nešelmiška. Nevilioja. Nenusiminkit, – sakau, – neima jis jos. Kas ko neima? – valosi aprasojusius akinius išminties mylėtojas. Mano mylimasis Jūsų mylimosios… neima. Net nesiperša. Net nežada. Pajuokavau.

O gaila. Turėjau vilties.